8.jpg

KITOKIE ŽODŽIAI

Poezijos neskaitau, tai gal ir nerašau? Paklausta atsakyčiau, kad ne. 

Bet, štai, ėmė rašytis kitokie žodžiai. Tarp jų yra daug erdvės - atsikvėpti ir įkvėpti, eiti lėtai. Dar yra riebūs ir maistingi tarpai tarp eilučių, kuriuose žodžių dar daugiau. Prabanga juos ten palikti. Gal dėl to jie ir ėmė ten rinktis.
 

Tavo gervių pilnas mano slėnis.

Jų plunksnos išbudina vėją,

Jų kaklų linkiai žavingai arogantiški –

Negali pykt, tik žavėtis gali.

 

Naktį jos romiai glaudžia galvas po sparnais,

kol aš tylomis jas stebiu.

Dieviškai nekaltai miega,

It ničniekas mums negrėstų.

Mano žiema joms šilta.

 

Saulei kylant jos laisvai klajūniškai klykia it juoktųsi pilna gerkle

Ir leidžia nugulti savo atspindžiams ant mano vandens.

Atsainiai, tartum netyčia.

 

Tartum šitas vanduo neskalautų mano šerdies.

Tartum neskaičiuočiau tų naktų.

Tartum nežinočiau, kad jos čia tik žiemoja.

Hula Valley full of cranes (Israel), by Viktorija Einorė

Pasiilgau žmonių. 
Klibinkščiuojančių iš turgaus pasiilgau.
Gaudančių ryškiai oranžinius apelsinus, riedančius gatve. 
Dar tų, kuriuos sutikęs žengi kelis žingsnius šalin, 
Bet praėjęs atsisuki pasižiūrėti darkart, nes įdomu.
Ir tų, tykiai rūkančių šalia, stebinčių minią ir galvojančių, kad jų niekas nemato.
Matau. 

Pasiilgau atsitiktinių kaktomušų, kai dvi dienos netikėtai teškiasi viena į kitą 
Ir negrįžtamai tampa viena kitos dalim. 
Trokštu vėl išgirst savo vardą nuaidintį gatve iš nežinia kur. 
Noriu dairytis kaip patrakus, šypsotis iš anksto,
Kol miesto rūpesčių sraute surasiu į mane įbestas šaukiančiojo akis.
Girdžiu. 

Lėtai noksta citrinos. 
Laukia, kol du bičiuliai pastebės jas, nukarusias per tvorą, ir žvilgsniais susimokys nukniaukti. 
Vėliau įmes geltoną dryželį į ledinio arako stiklą,
O likutį plikomis rankomis spaus į salotas – 
Varvės tarp pirštų rūgščios godžios sultys, 
O delne liks sėklytės. 
Grauš mažas žaizdeles, bet tai nieko.
Laukiu. 

Two ladies in the Mahane Yehuda market (Jerusalem)

Nusivesk mane stogais,
Kad turėčiau erdvės išspirt 
Savo gaudžiančią vienatvę dangun – 
Laisvais judesiais, vos pajutus įkvėpį.
Kad nusitaikius galėčiau išspjaut tą kartėlį žemyn. 
Nutįstų šlykšti seilė, bet ten, žemai, ji jau būtų ne mano.
Ir likčiau tik aš – 
Tokia, kokia stoviu.
Tik čia,
Tik dabar.
Juk niekad ir nereikėjo nieko daugiau. 
O jei dar tai būtų naktis,
Tai ji daugiau niekad manęs neapleistų.

Midnight of the rooftops of Jerusalem

Eidama į Tave pamečiau visus savo akmenis.
Buvau apsiginklavus.
Iš visokių praeities užkampių prisirinkus.
Maniau, štai, aš gudri, apdairi.
Kol nebepaėjau.
Prieš akis vėrėsi nuostabūs slėniai,
Šuolin šaukiantys mėliai,
Bet nebepajėgiau žengt nė žingsnio jų link.
O ir apglėbti Tave akmenų pilnom rankom būt buvę sunku.
Eidama į save, išmečiau visus susirinktus akmenis.
Tik tokiam lengvume ir galėjome (vėl) susitikti.

Rocks on the path, Ein Karem, Jerusalem

Yra / bus daugiau.