• Viktorija Einorė

Įmanoma „Šiandien“

Atnaujinta: 2020-05-24

Ir tada aš supratau.


Kodėl aš galiu gyventi šiandien.


Kaip tai nutiko, kad pagaliau galiu. It savaime.


Kodėl anksčiau tai atrodė neįmanoma. Akivaizdi tiesa siektina, tūkstantį kartų girdėta iš viso pasaulio išminčių, cituojama iš amžius kertančių ir jungiančių šventųjų raštų. Ir drauge taip visiškai absoliučiai neįmanoma. Neįvaldoma. Tiesiog ne man.


Ne man. Taip. Svarbi aplinkybė – ne tada.


Trečią ryto einam palei jūrą. Ryt anksti į darbus. Buvom griežtai sutarę grįžti iškart po renginio, o tai būt buvę jau prieš kelias valandas. Normalūs žmonės prieš darbą miega, bet ką daryti, jei jūra šiąnakt šalia – negi neužsuksi? Ką daryti, jei pokalbių šuliniai atsiveria naktimis – negi negersi? Būti normaliu, turint priešingą galimybę, – potencialo švaistymas.


Kaimynas ant pečių velka savo lyrą, aš pažeme – iki kelių jūros vandeniu persisunkusius suknelės skvernus, mėnulis per dangų cielą savo blyną. Kalbam apie tai, kaip sugrįžtama gyventi. Kiek jėgos tam reikia. Susitelkimo.


Ir, visų pirma, sprendimo. Sprendimo dabar jau gyventi. Capt save už pakarpos, švyst prie grindinio tebelimpančias pėdas septyniolika jardų į priekį – drąsiai ir tyčia tiek toli nuo savęs, kiek dabar atrodo neįmanoma nueiti. Kitaip nieko nebus, nieko nebus.


Ne sykį esu susidūrusi su nenuginčijama tiesa. Gali būti ypatingai sąmoningas ir iki pažaliavimo reflektyvus. Bet jei malsies savo mintyse vienas, sūdysi jas tik sava druska, jos aidės tik iki tavo ausies būgnelių vidinės pusės, neišvengiamai tapsi tik tuo pačiu ratu skutančia ypatingai sąmoninga, iki pažaliavimo reflektyvia (ir gerokai nusisūdžiusia) vovere.


Kai kurias pasakas reikia turėti drąsos sekti ne sykį ir ne du. Ne vienam ir kartais ne dviems savo langus atvėrusiems klausytojams. Nuo pradžios iki pabaigos, nuo pabaigos iki pradžios. Žongliruoti, kiloti, sukioti, valyti dulkes, apžiūrėti iš apačios ar persmelkti žvilgsniu kiaurai. Kol sykį – vieną neįtikėtiną sykį, visai netyčia – ypatingu būdu susijungs atskiri pasakos fragmentai ir ta jungtis iššaus savo žinią tiesiai tau į glėbį.


Taigi voverė dabino savo suknelę Viduržemio jūros druska ir sekė savo pasaką kaimynui, tyliai nešusiam krepšį su neišlukštentais lyros garsais. Ir staiga išgirdo, ką pasakiusi.


O sakė ji, kad ilgą, labai ilgą laiką gyveno strigusi jausme, jog ji laukianti prasidedant savo gyvenimo.


Sakė, kad žiūrėjo į jį kaip į svetimą, it pro stiklą. Einantį pro šalį. Ir vis be jos.


Voverė sakė, kad tame taške atsidūrė pati. Laukimo. Kažkaip. Ne tiek svarbu, kaip. Tai – pozicija. Galime praeiti pro ją kaip pro pereinamą kamūrkę pakeliui į kitus kambarius, arba galime pasidėti paduškėlę ir įsitaisius žiūrėti į kilpoje strigusį savo judesį. Ilgai empatiškai skausmingai įsijautus smoksoti, bet nuo paduškėlės nesikelti .


Svarbiausias taškas voverei buvo supratimas, kad ji nebeturi laiko negyventi. Nė krislo.


Ir tada viskas pasikeitė.


Kokie paprasti žodžiai. Apgaulinga užuolaida. It ji atsainiai kybotų tavo svetainėj už vazoninės palmės, bet ją atitraukęs vietoj lango staiga išvystum kruviną, teberūkstantį aršios kovos lauką. Dūmai graužia nosį, o lauke tebetysančių kūnų atviri kaulų lūžiai kabinasi tau į akis.


Tarp kūnų tebevaikšto pareigūnas Savistaba ir abejingai surašinėja pavardes, nugulsiančias į garbės lentas. Dezertyrus, prarasiančius savo vardą amžiams. Ištikimą patrankų mėsą. Sąrašai dar nebaigti.


Bet galop ateina diena, kai apžvelgi iš savęs paties atsikovotą žemę, lėtai išsitiesi ant pamažu atželiančios žolės lopinėlio, mosteli ranka ir sakai: „Ir tada viskas pasikeitė“. Neblogas „it savaime“, ar ne?


Beveik stebuklingas jausmas, kai tari žodžius ir galvoj žybteli elektra. Grandinė susijungia.


Kaip gali gyventi šiandiena, iš tikrųjų gyventi šiandiena, jei ji tau yra tik rytoj? Jei nuolat matuoji, ko nepadarei vakar, nes rytoj tavo svajonės vėl bus vienodai toli, kaip ir prieš metus? Niekaip. Negali gyventi šiandiena, jei jos neturi. Jokio „šiandien“, kol jis tebėra „kada nors“.


Sekti savo troškuliu. Laisvinti natas iš nudėvėto krepšio. Ieškoti gyvybės vandens visomis prieinamomis priemonėmis. Nuspręsti valios pastangomis pasiimti trokštamą rytdieną ir gerti ją šiandien.


Kuo mažiau lauksi, tuo lengvesnis kovos laukas lauks. Kita vertus, kiekvienam savos ginklavimosi galimybės ir tempai (gal Tau prireiks tik ragatkės?).


Klakt. Ratukas sustoja. Voverė išlipa džiugiai ir išdidžiai, it iš karietos. Tokia buvo jos tos nakties žinia. Bent viena iš tūkstančio ateity dar paaiškėsiančių gyvybės sąlygų tapo aiški.



Lydinčios natos


Šią valandą itin daug skambėjo:





284 peržiūros