• Viktorija Einorė

Fragmentai: šiaurės ir kariuomenės nauda odai

Atnaujinta: 2020-09-17

Skaičiai nesiskaito


Niekas netiki, kiek man metų. Sulaukiu labai nuoširdžiai prarasto amo apraiškų tiek iš moterų, tiek iš vyrų. Sėdi dar penki žmonės apie vakarienės stalą, paklausia, atsakau, į mane susminga akys ir <pauzė>.


–...KIEK?

– Trisdešimt vieneri.

<pauzė, čepsėjimas lėtėja>

–...Jūsų, europiečių, odai tas šaltis sveikas...


Arba tiesiog:

– Netikiu, – nusprendžia. Ir pergalingai žiūri.


Bet kad moteris meluotų savo amžių į priekį, matyt, ir čia neįprasta, tai primerkti žvilgsniai dvejodami pamažu pasiduoda. Daugiausia gavau dvamšešis. Šiandien parsinešiau dvamketuris. Užsisakysiu iš kitajozų soskę – kol per mėnesį atsiųs, bus pats tas.


Stora skūra iš šiaurės


A, taip. Jei ką, tai aš iš šiaurės. Jei namie dar nė neišvažiavus rodžiaus nusipelnius medalio už drąsą pasirinkus tokią grėsmingą šalį, tai čia esu verta pagarbos už narsą dėl skėčio neturėjimo.


Labai baisu eit pėsčiom du kilus namo, kai vėlų vakarą lauke gruodį vos 13 šilumos. Tu ką??? Bet čia TAIP šalta, kai lyja!!! Einu. Purškia migla. Na, taip. Vėjuota. Prisimenu snukį talžančias šlapdribas ir keturis mėnesius neatstyrančias kojas. Šiepiuos – palyginus, tropinis lietutis. Žinau, kad sausį-vasarį ir čia bus prasčiau. Bet jau šiandien matau, kad į vietinių įspėjimus galiu žiūrėt kūrybingai. Sultinga proga šnairai arogancijai.


– Palauk, dar bus labai šalta...

– Gerai... Šitą gi. Pasakyk man laipsniais, kas tau yra šalta.


Laipsniai paprastai išsipučia iki nulio, kaip ir tą tariančio akys. Jau pažįstantys tokiuose pokalbiuose beveik didžiuodamiesi perspėja kitus: She‘s from North.


O gal dar nustebins? Šnai kitu baslio galu per pakinklius. Tin-tin-tin-tin-tin dantukais. Galėsiu atšnairuot atgal.


Saugumas


Ką tik ėjau namo viena pagrindinių centro gatvių. Sutemę, Šabas. Tėvai lėtai dėlioja kojas traukinio bėgiais, per vidurį du maži kleckai ritasi salto. Švarkeliai maskatuoja, pilvai švysčioja. Salto kaip skriestuvais nubrėžti.


Na kaip, tai ar jauti čia tą baisią įtampą – anądien su atlaidžia ironiška šypsena klausia manęs pažįstamas. Nu ir tikrai, toks durnas klausimas dabar, čia būnant, atrodo. Įtampa čia visada yra. Visada. Bet ir gyvenimas visada yra. Visada.


Ar pas jus irgi visur pilna policijos ir karių? Ne, sakau. Jei pas mus matai karius, vadinasi, nutiko kažkas labai blogo. O pas mus, sako, jei nematai karių, reiškia, kad vyksta kažkas labai blogo. Kaip matai, jų pilna.


Taip, vieną dieną gavau žinutę – į senamiestį rytoj, jei nebūtina, gal geriau neik. Niekas tavęs nelies, nes tie, kurie galbūt teoriškai galėtų kelt grėsmę, užsieniečių patys painioti nenori. Ne toks jų tikslas. Tai tiesiog, kad neišgąsdintų, jei kartais kas. Gūžteli pečiais ir eini parkan užuot matavus gatveles. Spakainiai.


O eilinę sutemą žymėdamos moterys slankioja miesto skersgatviais kaip tingios jau pamedžiojusios katės. Jei klausi, ar čia tą vienai daryti saugu, nei vyrai, nei moterys klausimo nelabai ir supranta. Svarbu žinot, kur eit. Ir tiek. Ryžo raumenys į tą patį rimtą atpalaiduoti, užtat ir oda nesiraukšlėja.




Lydinčios natos


Imkit biškį salto nuotaikos su atsitiktiniu siurprizu lietuvio ausiai. Skyriau savo mamai, nes vakar buvo jos gimtadienis. Bet įkiškit ausį ir jūs.


Kas, jei ne tu pats, dėl ko kito, jei ne dėl savęs, kada, jei ne dabar? – nesigiriu atsimenanti vertimą, bet pagrindinės minties apmatai tokie.


83 peržiūros