• Viktorija Einorė

Metai. Savo noru

Atnaujinta: 2019-02-13


Štai jie.


Metai.


Sveiki. Čia aš. Prieš jus. Du tūkstančiai aštuonioliktų metų gruodžio dvidešimt pirmosios aš prieš du tūkstančiai septynioliktų metų gruodžio dvidešimt pirmosios mane.


Du tūkstančiai septynioliktieji metai patys savaime atrodo it buvę prieš du tūkstančius septyniolika metų. Du tūkstančiai aštuonioliktieji rodos visa, kas aš esu. Tai bent šurfa, kiek kultūrinių sluoksnių. Padirbėjau. Panagės juodos, išnara nusvilo nelygiomis dalimis, kojos peršlapo, aš išsišiepus. Vyksta dalykai.


Seni žodžiai, naujos tiesos


Dažnai grįžtu prie savo pačios teksto apie Afriką Izraelyje. Skaitau, nes buvau priprašyta išversti į anglų kalbą manąja nekalbantiems, nes jie, keli, įdėmiai jį išnarstė ir skaitymas virto žodžiais, vėl, iš naujo, tame pačiame vandenyje vis naujais atspindžiais. Pažįstančiais ir atpažįstančiais pokalbiais. Man ir jiems.


Skaitau, nes ten surašyti mano troškulio veidai. Vienas jų įsirėžia stipriausiai. „Atsimerkti plačiau už turimas akis; galbūt atrasti naujas“. Tai pasitvirtino esant tiesa – tada, laike, dabar. Ar tai vyko? Taip. Ar tai vyksta? Tikrai taip. Visa kita, išburtažodžiauta tame tekste – taip pat. Net keista – taip tiksliai?


Ilgametė į žodžius netilpusi beprotystė tiksliai sutilpo į gyvenimą, tapo juo ir pasirodė esanti visai ne beprotystė. Ją tiesiog reikėjo, ją tiesiog reikia gyventi. Ją gyvenu. Esu aš. Esu. Aš.

Kiek toli reikia nueiti nuo savęs, kad vidinio balso šauksmas taptų nebylia beprotyste? Šypsausi. Dabar jau šypsausi.




Pakibti tarp žemių


Skridau namo. Beveik po metų. Skridau dar per anksti. Dešimt mėnesių negrįžta, ir vis dar per anksti. Grįžau beveik slapčia. Dėl priežasčių, kurių negalėjau neaplankyti.


Ką tik nusprendžiau – nieko, kas su manimi vyksta, nebevadinsiu beprotyste. Pareiškimas. Dedu štampą, pasirašau. Taigi, kylant lėktuvui iš Izraelio, apsiblioviau visai kaip pirmąsyk ten nuvykusi keliauti. Visai kaip tada, kai kilo lėktuvas ir ašaros pasiliejo upeliais į ta pačia jausmų oda vilkėjusios Draugės artumo rankovę. „Ne, ne, dar ne laikas, dar nenoriu palikti šios žemės.“ Laiko atsirėžiau, o žodžiai liko tie patys. Tik šįkart sėdėjau viena, bet jau turėdama pakankamai savo pačios rankovių. Gebėjau atlaikyti akimirką susisukusi į jas, į naująsias tiesas.


O tada įvyko šis tas keisto. Lėktuvui pakilus, pasijutau kybanti tarp dviejų žemių. Ašaros mane paleido netikėtai, kaip iš principo kaprizingą vaiką. Izraelis liko jau ten, o Lietuva – dar ten. Kybojau ore, niekieno žemėje, tik savo pačios. Ir suvokiau, kad šiaip jau ir Izraelio žemė man nebuvo tik švelni. Ji jau irgi dovanojo man ir sumaišties, ir skausmo. Ir net labai gilaus. Taigi šios dvi žemės nekonkuravo baudėjos ir lepintojos vaidmenimis, kurių akivaizdoje lengva būtų prieiti skubotų, patogių kaip išnešioti batai išvadų (nu va, šitie, dabar eisiu su kroksais į vestuves).


Mano žemė yra niekieno kito žemė. Niekieno kito valia ar atsakomybė.




Bevardės pabaisos ir vardo jėga


Iš paskos atsekė kitas suvokimas. Manęs jau metai kaip nebelanko Tiesiog Liūdesys. Skęsdavau. Cikliškai. Na, tiesiog liūdna, be paaiškinamos priežasties – normalu, būna. Maniau tai esant tokia pat tiesa kaip oro sudėties formulė. Neseniai klausiausi dainos, kurioje minima tokia bevardė melancholija – O! Nebėr. Nebėr!


Tada prisiminiau prieš keletą metų mane lankiusį vaizdinį. Lankiusį – labai diplomatiškai pasakyta. Jis neišprašomai kvėpavo mano oru. Jis gyveno sum animi, arti. Realiai. Beveik fiziškai.


Mane persekiodavo nejaukumas, it kas nepažįstamas įkyriai kvėpuotų į kaklą. Ypač likus vienai, ypač – tamsoj. Jaučiausi stebima. Kartais net baugščiai dairydavausi į tamsiausius namų kampus ar juodas sutemas už bežadžių langų. Visu kūnu jausdavau kažkokį, kažkieno būvį. Šiurpdavo oda. Nemokėjau to paaiškinti.


Sykį, sustingusi ties nepermaldaujamais vidiniais slenksčiais, susirgau.


Dažniausiai mano kūnas mane išspiria tvarkytis reikalų, kuriuos vis atidėlioju savo nepaliaujama skrupulinga pastanga išlaikyti kokią nors nuodingą esamą padėtį. Tą, kuria teoriškai tikiu esant teisinga. Nes kažkas taip pavadino arba taip galvoti išmokau pati. Geriu nuodus užsimerkus, vadinu medum: man neskanu, bet kiti sako, kad sveika. Jiems tinka, turi tikti ir man.


Užstrigom, mažute? Ką čia šį kartą... O, žiūrėk, migrena. Pats tas. Jei nesusivoksi po karto, galėsim liuobt mėnesį po dusyk per savaitę, nespėsi blaivytis. Dar čia nemigą turiu, biškį bronchitų – žodžiu, neprapulsim. Taip. Mano kūnas – nepaprastai patikimas partneris.


Taigi tąsyk jis mane užpjudė itin aukšta temperatūra. Blaškiausi tarp būdravimo ir sapnų, taisyklių ir pojūčių, klaikau, nebeapčiuopiau realybės siūlo. Išsprūdus iš racionalumo nagų, išvydau savo persekiotoją.


Tai buvo moteris. Susmukusi ant grindų, mažame tarpelyje tarp miegamojo spintos ir durų. Ji buvo neapsakomai klaiki. Galėčiau pakonsultuoti siaubo filmų kūrėjus. Būtų efektingų idėjų. Ji buvo visa juoda. Juodi, ilgi, tiesūs, sulipę plaukai vijosi jai apie veidą ir visą kūną. Dėvėjo palaikius pajuodusius marškinius – kadaise baltus. Kadaise. Rodės, besi pirštu ir sudūlės. Ji buvo susmukusi it labiausiai pavargęs jūsų kada matytas žmogus. O gal tokio net nematėte – aš ir pati mačiusi nebuvau.


Jos oda buvo pilkai žalsva, nusėta pajuodusių dėmių. Jos lūpos buvo juodos. Jos akys buvo juodos. Visiškai juodos, ten nebuvo vietos baltai. Ir tomis akimis ji mane nuolat, nemirksėdama, stebėjo. Nejudėdama. It į tą žvilgsnį būtų sudėtos visos jos paskutinės jėgos. Ten buvo lavonas, taip. Ji buvo mirusi. Iš paskutiniųjų gyva mirusi. Atkraginusi galvą, atrėmusi ją į spintą.


Klaikiai išsigandau. Siaubingai. Blaškiausi tas naktis, nuolat tikrindama, ar ji vis dar ten. Bet tikrinti nereikėjo. Žinojau, jaučiau, kad ji ten. Nors akys fiziškai rėmėsi tik į kambario kampą, aš mačiau viską. Buvo akimirkų, kai galvojau, kad prarandu protą.


Kelintą ligos naktį, lygiai taip pat apspangusiai bemiegę, paryčiais, aš ją staiga atpažinau.

Ten buvau aš. Ten buvo ilgai neigta mano pačios dalis. Užkišta už spintos aš. Užkišti siekiai. Norai. Užkimštaburnė intuicija. Už spintos sėdėjo baisus, baisus pervargęs poreikis.


Sulig atpažinimo akimirka išgaravo visa baimė. Man tos pabaisos pasidarė neapsakomai, globėjiškai gaila. Suvokiau savo atsakomybę prieš ją. Ji mane ne stebėjo. Ne persekiojo. Ne gąsdinti norėjo. Ji manęs šaukėsi. Iš paskutiniųjų – taip, kaip sugebėjo.


Aš jos atsiprašiau. Verkdama. Meldžiau atleidimo. Ir pagaliau užmigau. Tai buvo paskutinė ligos naktis.


Ilgainiui pabaisos kampe nebeliko. Tiesa, ji dingo ne iškart – kurį laiką dar linktelėdavau kampui, įėjusi į miegamąjį – tuoj, mieloji, palauk truputį, tuoj. Aš žinau. Viską žinau. Prireikė kelių metų kelio, nebeliko ir „tiesiog liūdna“ – it kokį pašvinkusį kvapą būčiau išvėdinus. Nebeliko bevardžio liūdesio.


Šiais metais buvo stiprių, nubloškusių skausmų, bet visi jie turėjo vardus. Kai kuriems juos daviau pati, pasisveikinau iš anksto ir pati pakviečiau į savo gyvenimą, jausdama, kad būsima kaina verta pažinties dovanų. Ir neklydau. Visi mano šių metų liūdesiai turėjo vardus, bet nebuvo nė vieno laukiančio, kol bus atpažintas. O tai visai, visai kas kita.




Tiesaus klausimo radaras


Vasarą savaitgaliui buvau pakviesta į Kaimyno šeimos namus. Per vakarienę jo tėvas, be galo vaišingas ir aistringai kalbas kapstantis žmogus, manęs paklausė:


Vika, pažįstu daug savanorių iš užsienio. Taip jau yra, kad iš daugumos jų supratau, jog jie nuo kažko bėga. Nuo ko čia bėgi tu?


Išpūčiau akis. Klausimas man patiko. Man patinka tokie klausimai, jie man paleidžia seiles.


Man patinka, kad čia žmonės taip kalbasi. Jie tave mato pirmąsyk, už stalo visa šeima, tu pažįsti vos vieną veikėją, o štai tokį klausimą užduoti yra pokalbio Šabo šnicelių akivaizdoje norma.


Taigi akis išpūčiau ne iš nuostabos ar nepatogumo, jos prisipumpavo oro suvokus, kad šis klausimas iš esmės sako netiesą. Pripažįstu, iš tam tikrų kampų žiūrint tai galėjo būti tiesa, tačiau nebuvo. Nebuvo, nėra, ir tiek. Tą tiesiai ir pasakiau.


Tai netiesa.


O paaiškinti ir nesugebėjau. Tą irgi taip ir pasakiau.


Paaiškinti nesugebu.


Atsakymas buvo priimtas – visų šnicelių akivaizdoje, su visa pagarba, ir visiems jo pakako.


Bet jis liko manyje – klausimas. Jis buvo man primynęs pėdą po stalu, jis spoksojo į mane iš humuso lėkštės, jis knebinėjo mano balso stygas joms įgarsinant atsakymus į visus kitus klausimus. Skolinga nelikau – lygiai taip pat įžūliai gręžiau jam akis. Mums abiems knietėjo išsiaiškinti santykius.


Kartais ieškant atsakymo visai nereikia braižyti neužtikrintų jo eskizų – pakanka atvirai pripažinti, kad klausimas tau svarbus. Tada, anksčiau ar vėliau, šį bei tą būtinai išgirsi savo aiduose.


Taip nutiko ir tąsyk. Atsakymas pasibeldė mums su tėvuku persikrausčius prie viskio stalelio – švilptelėjo iš dailaus dubenėlio su ledais ir vaisiais. Kadangi su malonumu esu įsijautusi į vietos taktą, vidury visai nesusijusių kalbų rėžiau:


Žinau!


Ką žinai?


Atsakymą!


?..


Aš ne bėgu. Aš vejuosi!


Žinot, ką? Šio atsakymo jiems irgi visiškai pakako. Jis buvo priimtas išpūstom akim, bet nebe mano.


Oooo... Tokio dar negirdėjau. Iš tavęs tai skamba kaip tiesa. Tokiu atveju labai, labai nuoširdžiai sveikinu.


Būtent. Skamba tiesa. Visi kiti garsai lieka vatoj. Man patinka išpakuoti dalykus, net vaikystėj dirbau šeimos dovanų išpakuotoja. Nu gerai, net ir muilo.


Tėvukas lėtai kinkavo galvike, šypsodamasis įdėmiai žiūrėjo man į akis, caktelėjo savo viskio taurę į manąją:


Už gyvenimą, Vika.


Taigi. Tokia yra viena mano šiandienos žemės tiesa.




Dirvožemio rūšys ir paskirtys


Artėjantis Žmogus, perskaitęs apie mano Afriką, neseniai pasakė:


Man pasirodė, kad tu kalbi ne apie fizinę žemę. Tu kalbi apie dvasinę. Per fizinę. Per drauge ir egzistuojančią, ir neegzistuojančią jų jungtį. Tu troškai dvasinės žemės. Tu ieškai savo dvasinės žemės, per fizinę. Unikaliu būdu sekdama savo intuicijos ir empatijos siūlais. Rodos, kad tada tau pavyko užuosti šių žemių vienį.


Tai irgi suskambo. Taigi, irgi tiesa.


Tada iš jo sulaukiau klausimo.


Vika, tai ar tau pavyko rasti savo dvasinę žemę?


Nu tie klausimai...


Taip.


Tikrai?


Taip.


Ką tai reiškia? Pasiryžus vytis vandenį iki pat Izraelio šaltinių, jaučiuos suradus savy pačioje savo žemę. Savo pačios, ant kurios stoviu abiem kojom, tvirtai, arba griūnu snukiu į balą, bet ta bala irgi mano. Tai, viena vertus, negali ant nieko pykt, kita vertus, net biškį didžiuojies – va, kokia mano bala. Pati padariau. Rodos, jau net rašiau apie tai.


Taip nutiko, kad tuos šaltinius dovanojo būtent ši žemė. Ar galėjo būti kita? Tikriausiai. Be abejo. Bet kvietimą jutau čia, ir nusispjovusi į savo stagnacijos inerciją nusprendžiau dar vieno kvietimo nebeignoruoti. Pakanka. Pasinaudosiu aistros šiai žemei banga ir ja išplauksiu. Kitos vėl nežinia, kiek teks laukti.


Stagnacija maitinama punta, vis labiau spindi taukiukais, riaugsi neviltim, pagieža ir ima kadaruoti beprasmėmis galūnytėmis. Net kojomis jų nebegali vadinti. Tiesiog – galūnytės. Ši veltėdė augdama tampa vis mažiau jautri bangoms, jų reikia vis didesnių ir grėsmingesnių, kad būtų bent šiokia tokia tikimybė stumtelėti peniukšlę lauk. Nusispjauti nusprendžiau išsigandusi būtent to.


Kai pasakai „Taip. Atradau.“ skamba taip, it jau bestum kuolą į pokyčių teritoriją, ketindamas įsiveisti joje baigtinio žinojimo fermą. Na, kad išmaitintų tave ir visas tavo palikuonių (arba, kaip vienas žmogus yra netyčiom pasakęs – „atliekų“) kartas po tavęs. Dar ten pasistatytum supamąją kėdę. Žodžiu, kaip dera pasiruoštum ateity tapti naujos stagnacijos įkaitu.


Tačiau jaučiu, kad manoji žemė nuolat keičiasi, auga. Kartais ji išmeta neišpasakytai aukštai, kartais blaško, kartais lupa, bet kaita yra jos būtinoji aplinkybė. O mano atvirumas ir dėmesys kaitai – išlikimo savoje teritorijoje sąlyga. Mums su manąja žeme tai veikia. Toks mūsų, štai, santykis. Dabar. Ir tai skamba.


Taigi – tai tiesa.




Apie garsus


Apie ką visas tas valandas rašei?


Apie savo metus čia.


Ir kokie gi buvo tie metai?


Turėjau tikslą grįžti prie savęs. Išmokti girdėti save. Tai vyksta. Man pavyksta.


Artėjantis Žmogus nutilo. O tada nusijuokė.


Negaliu patikėti. Norėdama vėl išgirsti save, pasirinkai tokio triukšmo kupiną šalį. Nuostabu, kaip tai nutiko.


Atsijuokiau atgal.


Bet juk many irgi daug garsų! Matyt, reikėjo daug dirgiklių, kad visi jie prisikeltų. Ryškių. Garsių. Žadinančių. Mane čia viskas žadina, supranti?


Ir skamba.



 

<baigiamasis akordas>


Kontūras


Ir viskas dar trapu. Daug stebėjimo. Budėjimo. Sąmoningai atliekamų žingsnių, siekiant atpažinti išklibusius bordiūrus, ties kuriais praeity nuolat kliūta ar slysta. Kita vertus, atsitraukusi kelis žingsnius patikrinti šio vaizdelio simetrijos, drįstu pamanyti, kad mano atkryčio baimė už naują stuburą vis tik trapesnė.


Taigi, ryžo kelionė tęsiasi. Ryžas buvo nusprendęs metus ilsėtis nuo žvilgsnio pirmyn. Norėjo išmokti žvilgsnio į šiandieną. Jaučiu, kad toks ciklas buvo apsibrėžtas taikliai. Dabar akys natūraliai krypsta pirmyn, tad leisiu joms vesti mane į antrą ciklą. Net jei teks bristi per savo balas.


Jeruzalė


Priprantau. T.y, dar nepripratau, bet jau beveik. Klaidžioju be virtualios pagalbos, beveik visas miesto žemėlapis many jau susijungė. To Ypatingojo kvapo taip ryškiai nebejaučiu, bet kassyk pametusi jį jau turimoje rutinoje sąmoningai stabteliu, įkvepiu ir tebesu laiminga, kad šiandien, dabar, gyvenu jame tiek, kad turiu prabangą priprasti.


Nemokamus popkornus iš turgaus vis dar tebesinešu. Einant gatve vis dažniau galiu tikėtis išgirsti savo vardą, pamatyti šiltą pažįstamą veidą, gauti apkabinimą, po kurio pusdienį šypsausi, jusdama šaknis, besiskverbiančias gylyn pro baltą šio miesto grindinį.


Bet vis dar taip pat, nepailstančiai, nė per plauką mažiau aistringai nei pirmomis dienomis esu pametusi dėl jos galvą. Jos, Savo Norų Jeruzalės. Tiesiog mudvi viena kitą jau pažįstam. Flirtas turi savo dinamiką.



Savanorystė


Atskiras krepšys. Didžiulis. Patirčių, atradimų. Didelių mažų akimirkų. Visa tai kaupiasi už mane didesnėje tyloje. Man rodos, jei ji yra, tai dar ir ne laikas prabilti.


Beveik metus dienas leidau su ganėtinai savarankiškomis moterimis, dabar jau du mėnesiai kaip dirbu su taip pat protinę ir, dažniausiai, fizinę negalią turinčiais vaikais ir brandaus amžiaus žmonėmis, seneliais.


Kai kurie pastarųjų nebejuda ir patys nebevalgo. Kai kurie jų miršta. Savo oda testuoju įvairių (svetimų) kūnų skysčių poveikį ir mokausi iš buteliuko girdyti kavą su pienu sąlyčio su man pažinia realybe nebeturinčioms, o gal ir niekada neturėjusioms lūpoms.


Taigi, iššūkių gerokai daugiau. Labai tuo džiaugiuosi. Perstūmus vidinių pokyčių buldozerį lengvesniu išorės žingsniu, natūraliai skleidžiantis aplinkai ir ateičiai, atsidūriau ten, kur reikia mano platesnių akių ir sustiprėjusių rankų. To čia ir atsitrenkiau.


Beje, tie vaikai many prabilo. Ko gero, tai netikėčiausia, kas tik galėjo nutikti. Iki šiol mano santykį su bet kokiais vaikais geriausiai apibūdindavo džiaugsmas, kad jie ne mano. Bet dabar, ten, su jais, esu visa, ir esu labiausiai.


Sakiau juk – ryžo kelionė tęsiasi.




Lydinčios natos


Daina apie nebesantį liūdesį ir esančius vardus:



385 peržiūros