• Viktorija Einorė

Vardas

Atnaujinta: 2021-07-24

Kartais nežinai, kaip teisingai vietos terminais pavadinti arbatą, o kartais visai svečias pasaulis žino, kaip tiksliai įvardyti tave.


Darbe dažnai sukiojuosi tarp vietinių personalo moterų. Uodžiu jų kasdieną. Stebiu, kaip atsinešusios vietos gardėsių kuždėdamosi virtuvėje šiurena juos iš maišelių, ragauja, dalijasi žiniomis apie žoleles ar kitaip buria gyvenimą.


Gyvenimas yra viskas, kas mane kada iš tikrųjų domino. Aukštai dausose ar čia pat, panagėse.


Moterys savitų gardėsių egzotiką užsienietėms savanorėms ne visada siūlo drąsiai. Bet mano smalsumo brėžiamus ratus aštrios akys jau pagavo. Klausimas Ar nori? dažnai praleidžiamas. Gaunu šaukštą tiesiai burnon, su kroviniu, paprastai daug didesniu, nei ten telpa. Tą patį šaukštą, kurį ką tik lietė jų pačių lūpos. Maisto likučius and godžių mano skruostų lydi juokas. Tomis akimirkomis jaučiuosi priimta į didelę, uždarą, staiga atsivėrusią šeimą. Net jei tik tai akimirkai.


Pastaruoju metu jos ėmė kviesti mane gaminti su jomis – moko vietos paslapčių. Namuose tai pagaminsi savo mamai – uždeda šventą antspaudą, po kurio paprastas veiksmas įgyja ritualo kvapą.


Įsisuku į netikėtą svečios šalies ir namų jausmo derinį.


Šiandien maišeliuose šiurena žolelių arbatos. Vicky, nori? – klausia viena. Duok tik. Ji visko nori, žinau – nukerta kita. Arabė, krikščionė. Kalbamės trečdaliu angliškai, dviem trečdaliais hebrajiškai. Žinanti įremia žvilgsnį man į akis.


Aš tave pagaliau suprantu.


Atsiprašau?


Aš tave suprantu. Tu visad kupina energijos, esi ir pamišusi, ir geraširdė vienu metu. Bet labiau už viską tu myli gyvenimą. Tiesa?


Tiesa.


Tiršta tyla santūriose šypsenose.


Ačiū.


Mano rankose jau garuoja puodelis su ką tik užpiltomis žolelėmis.


Lydinčios natos


Rašant ausyse skambėjo:



149 peržiūros