• Viktorija Einorė

Pirmas mėnuo

Atnaujinta: 2020-09-17

2018-tų sausio 21 diena.


Stuktelėjo. Man datos visad stukteli. Apsuka ratą, nubrėžia tam tikrą patirčių ciklą. Nors laike jau pasistūmėjau į priekį, bet mintyse dėlioju sudėliotus startinius taškus. Daugtaškius, iš tiesų. Jaučiuosi laiminga, kad tai yra daugtaškiai, laukiantys tęsinio.


Taigi.


Išmokau


Įleisti oro į savo ir nepailstančių technologijų santykius. Netikrinti mobilaus telefono nuolat, nejungti kompiuterio kokias porą savaičių. Tuo tarpu su malonumu braukti nuo jo man dėl šio pasiekimo akį merkiančias dulkes. Atsiprašau visų, kurių balsai noksta neatsakyti. Skaitau, šypsaus, lydžiu, prisirpus nuskinsiu. Bet šiuo metu galimi trukdžiai – vyksta intensyvus sodo genėjimas, vykdomi esminiai jo apželdinimo architektūros pokyčiai.


It užsimerkus per skraistę pirštų galiukais pažinti vietos kalbą. Galiu Jums hebrajiškai liepti nusiauti batus, tada ne juokais pasiųsti į dušą, tualetą ar nusiplauti rankų ir nurodyti, kur atsisėsti. Jei prie stalo būsit nedrausmingi, gausit nurodymą kramtyti maistą. Galiu laisvai paklausti, kaip jaučiatės ir ar pavargot ir galbūt net suprasti kokį ketvirtadalį to, ką atsakysite. Galiu pašaukti eiti drauge ar prašyti palaukti, išvardyti kelis pagrindinius rūbus, pasakyti, kad kažkas yra labai gražu, suspiegti saulė, kai ji išlenda, ne mažiau hebrajiškai baksnoti pirštais į gatvėse sutiktus šunis ir katulius ir nepraleisti progos visiems aplinkui palinkėti labos nakties, bo laila tov tiesiog bais gražiai skamba. Dar galiu palinkėti skanaus, paklausta pasakyti, kad man viskas gerai, sustabdyti be saiko kraunantį man maistą ar paprašyti jo dar, patiekalus pagirti, palinkėti kokia nors buitine maitinimo ar čiaudulinga proga į sveikatą ir gal ne visad tokia sveika, bet už tai svaigia proga pakelti taurę už gyvenimą (taip ir yra: mūsų svaigusis į sveikatą čia yra už gyvenimą; jamu šitą). Dar galiu sarkastiškai pasakyti ką tu sakai?! (angl. you don’t say atitikmuo) ir suskaičiuoti iki dešimt (ko gero, šiuos du veiksmus praktikoje būtų naudinga atlikti priešinga tvarka). Perdėtas šio punkto detalumas atpindi begalinį pasididžiavimą jo turiniu.


Visur vėluoti lygiai 8 minutes (pagal vietinį taktą, liko įveikti dar bent 7 ir nusikratyti bet kokio „lygiai“).


Išlukštenti hebrajų abėcėlę. Jau išdidžiai perskaitau globotinių vardus, surašytus ant jų rūbų. Oriai prisipažįstu, kad dar neperskaitau jokių žodžių, kurių nemoku, nes pažinti raides ir perskaityti ne literatūriniame kontekste užrašytą žodį šiuo atveju yra du gana skirtingi dalykai. Dūšioj straksėdama polkutę žiūriu, kiek juoko pastarieji bandymai sukelia pasiryžusiems mane visų šių rebusų išmokyti.


Užrašyti savo vardą hebrajiškai. Va, prašau: ויקה


Susibalamutinau, kur dėti tašką, nes hebrajiškai jis būtų iš žodžio kairės, mums įprastai – iš dešinės, tad gausit pakęst sakinį be taško ir šitą skrupulingą pastabą. Nu ir kas.


Ištobulėjau ties vardo trumpiniu, pilnam variantui dar nepribrendau. Ir gerai, niekas jo čia ir nevartoja (užtat darbe globotinės meiliai šaukia Vikuš). Mėgindama rašyti, jaučiuosi kaip net pirmoj klasėj neteko – ten patekau jau įvaldžiusi lotyniškas raides, dėl šio fakto ankstybės proceso nepamenu. O čia net nežinau, nuo kurio taško pradėti imtis šios lingvistinės grafikos, raidės juokingai man priešinasi (žmogus, pasirodo, už visas patirčių netektis anksčiau ar vėliau atsigriebti gali – nori to, ar ne). Sykį pasigavau, kad rašau prisikišus prie pat popieriaus, iškišus liežuvį. Kol sugebi nebenešiot ant pečių, ką išmokęs, tenka kiek paaukoti imidžą.


Per Šabą įjungti papildomus dėmesingumo radarus, ypač patekus į religingų vietinių aplinką: jų namuose neišjunginėti šviesų/ iš anksto įjungtų elektros prietaisų ar negesinti įžiebtos ugnies. Sava iniciatyva, savo poreikiams pasinaudojus elektros prietaisais juos išjungti. O, apie tai tikrai reikės atskiro įrašo. Bet kuriuo atveju, visų šių dalykų niekas neprašys, bet pvz. tau užgesinus šviesas tūlike tyliai žvengs ir tiesiog stengsis apsieiti be jos. Nefotografuoti ir nefilmuoti šią dieną švenčiančių žmonių, kad ir kaip niežėtų nagai tą daryti dėl unikalių kadrų – na, nebent savoj aplinkoj, atsiklausus. Iš tikrųjų, tai kaip ir galima būtų, bet nenoriu brautis į šią paslaptį.


Prišaukti šikšnosparnius sukti pamišusius ratus tiesiai tau virš galvos.


Pamesti mėlynių, įgytų karstantis po uolas, grotas, šaltinius ir tūkstantinius laiptelius, skaičių ir nejausti vandens šalčio, tik gaivą.


Išpilti lietų iš batų ir eiti toliau. Nebepilti lietaus iš batų ir eiti toliau. Eiti toliau. Bus tų batų.


Raškyti vis didesnes rozmarinų šakas pakeliui į maždaug visur.


Atrasti drąsą įjungti durnių ir įsmukti ten, kur galbūt nelabai priklauso, užtat labai niežti – pvz., pastypsot nepažįstamų ultraortodoksų Šabo uždarymo vakaruškoj vėlų vakarą kokiam nors senamiesčio širdies kieme, ojatsiprašaupasiklydau snukiu. Jei neguodi vietos bendruomenės diržo pločio sijonu ir saikingai jauti minutes, tavęs niekas ir neužkabins, užtat pasisvečiuosi tarpukario laikų filme.


Atkakliai ir ramiai tuo pačiu tonu ir decibelais aštuonis kartus klausti to paties, kol gausi atsakymą. Priklauso nuo aplinkos savumo, bet jei kas kalbasi, o tau ko skubiai reikia, niekas nemes savo pokalbio. Net jei matys, kad penkias minutes stypsai šalia su puokšte triusikų pakeltoj rankoj ir nori pasitikslinti, kur kieno (čia apie darbą, jei ką). Nepagarbos jausmo nėra. Tiesiog toks būvis. Turi prisikast, jei esi tikras, kad tau kažko reikia. Kaip ir neegzistuojančiose eilėse turguj ar parduotuvėlėse. Suprantu, kad tai mano užsuktų decibelų, o ne kartojimo tankio klausimas. Gerai. Decibelus irgi visad norėjau išlaisvinti. Esu ant pakilimo tako, pilotai laukia nurodymų iš skrydžių centro.


Apsimesti nevisprote, kai kas klenčija telefono numerio. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas, turintis galią neatidaryti durų. Oj, kaip staiga nieko nesuprantu – kresteliu jiems, rodos, medum pateptus šviesius plaukus, šypsausi ir dairausi pro langus ar kalbuosi su į užsiėmimus lydimom globotinėm, kelissyk iš eilės klausdama, kaip jos jaučiasi, nes kol kas dar daugiau nieko nemoku. Sykį galop taip gavau ant čekio vairuojant suskrebentą transporto priemonės valdytojo numerį į kišenę. Bėda ta, kad po poros savaičių vėl įlipau į jo imperijos zoną ir pasidarė rūgštoka. Bet jis tik atlaidžiai, liūdnokai šypsojosi, paklausė „lipsi toj ir toj stotelėj ir persėsi į tą ir tą autobusą, taip?“ (atsiprašau, ką???), ir išlipant tiesiog pasakė „Paskambink...“. Įjungtas nevisprotės režimas atidarė duris ir šįkart.


Neribojamiems prievolės vairuoti autobusą ir tiesiog lydintiems gatvėje nesismulkinant aiškiai pasakyti, kad savo numerio nedalinu; atkaklesnių numerius užsirašyti jiems matant, kad dėmesio perteklius atsikvėpęs dėl įveikto žygio paliktų ramybėje; abiems pusėms maloniai šnektelėjus, vos apsisukus eiti, numerį ištrinti. Visi laimingi, visi patenkinti.


Tvirtinti savo vidinio lėtumo vėžias ir grąžos gauti nesenkančią energiją.

Nieko nereikalauti iš ateinančios dienos. Iš aplinkos. Iš žmonių. Šiandien esu čia tam, kad regėčiau, girdėčiau, noriu atsirinkti pati, mokytis ir gerbti. Žmonės, kaip gerai yra atkabinti tą kablį! Pati geriausia dovana sau.


Su tuo susijęs ir naujas gebėjimas sakyti ir jausti „šiandien“. Ne o kaip bus rytoj, ar o kas dėl to nutiko vakar. Šiandien aš turiu nei daugiau, nei mažiau kaip šiandieną. Taigi, ŠIANDIEN metų metus veikusį nepailstantį, bet mirtinai nusidrožusį minėtas alternatyvas penintį (už save, už kitus, už save, už kitus, už save dėl kitų, dėl kitų – prieš save, dėl savęs – prieš kitus...), miegą ėdusį motorą pamažu koja stumiu į lentyną padvale, kurio raktą norėčiau pamesti. Iš kažkur paroj atsirado papildomų valandų, skirtų grynaveislio džiaugsmo esencijai.



Lydinčios natos


Užkoduotos mėnesio sutiktuvės, kviečiančios atpalaiduot punktus, atsigaivint surinktam vandeny, panirt į lengvumą ir paprastumą, nebijant susišlapint plaukų. Siekiant užtikrinti sklandžią eigą, galima (net būtina) taškytis ir klykti, mažų mažiausiai kol pereis pirmas šiurpas.





76 peržiūros