• Viktorija Einorė

Pirmoji kelionė autobusu

Taip, aš noriu parašyti net ir apie tai.


Vis dar ta pati pirmoji diena naujuose namuose. Išrikiavus mano lentynas, pirštukais išbadžiusi kasdienes knopkes (čia šviesa, čia šiltas vanduo, čia tavo rozetės...), naujoji kambariokė išlydi mane į autobuso stotelę – turiu nusigauti į centrinį organizacijos, kuriame savanoriaujame, biurą, susipažinti su savanorių koordinatore ir pasirašyti popierius.


Prieš tai Kambariokė mėgina įmontuot man į užantį skėtį – kaip neturi??? Bet gi šiandien gali lyti!!! Ne, ačiū, gobtuvo man per akis. Bet čia labai šalta, kai lyja!!! A, Pietų Afrika. Taip. Istorija kartojasi: em, ne, ačiū – aš iš šiaurės.


Be to, aš vis dar tundra, aš pirmąsyk čia važiuosiu viešuoju transportu, aš dar neturiu interneto duomenų mobiliam, tad Google mano nežinios neišgelbės. Todėl Kambariokė springdama aiškina man sistemą. Įsodindama į autobusą, prašo vairuotojo pasakyti man, kur išlipti.


Vairuotojas, į sprandą susimetęs skustas buldogas, meta į moteriškę vilko žvilgsnį. What?.. Kambariokė pasinaudoja proga sutarškėt visą tiradą iš naujo. Močiutytė, tokia mažutė, kad nuo autobuso sėdynės mataruoja kojytėm, ima piktai hebrajiškai zurzti ir baksnoti į laikrodį. Buldogas nekantriai linkteli mano kambariokei – mhm, mhm (išvertus būtų maždaug <bet kas, kad tik atsiknistum>) ir prieš jos nosį uždaro duris. Aš tik žiopčioju ir pati sau viduj prunkščiu. Okėj, galvoju. Dabar kvėpuok, pamažu susitvarkysi.


Nuvairuoju į autobuso vidurį. Atsisėdu. Neįsivaizduoju, kur važiuoju, turiu tik popierinį žemėlapį ir stotelės pavadinimą. Kambariokės Google maps rodė, kad kelionė autobusu turėtų trukti apie 29 min. Na, ką. Sukapsėjus šiam laikui tiesiog išlipsiu pirmoj stotelėj ir tęsiu nekaltų praeivių atakos treniruotes. Juokiuosi ir purtau galvą – ot gerai, ot gerai, taip man ir reikia.


Po kokių 10 minučių Buldogas ima kažką popikčiai šaukti. Hebrajiškai, žinoma. Koks mano reikalas, žiūriu pro langą toliau. Po kelių minučių iš į mane subestų bendraautobusininkų žvilgsnių suprantu, kad reikalas vis tik mano. Pakeliu akis į vairuotoją – jo akys šypsosi man per veidrodėlį, o ranka moja prieiti. Pašoku, prieinu. Kokios stotelės ten tau reikia? Tokiosanokios. A, ok, ok. Šypsosi. Niekaip nesijungia man jo balso tonas su ta šypsena. Išsiviepiu dar labiau, nueinu, atsisėdu. Kontakt jest.


Dar po kurio laiko matau, vėl man moja. Rodo į duris. Kita stotelė tavo. Linkteliu, išrikiuoju savo ryžtą prie durų. Girdžiu, vėl šaukia. Turėkim minty, kad aš šiaip jau per autobuso vidurį. Vėl kepėstuoju link jo.


Kokiu adresu turi būti? Aš bakst į savo nutrintą žemėlapiuką. Tai va kai išlipsi, eik į dešinę, tada tiesiai, ir tada vėl į dešinę, ir tada... Vilko akys ir geraširdė šypsena šoka keistą šokį jo veide – šypsena laimi, bet matau, kad jos taip pratę. Stebėdama tą šokį beveik negirdžiu, ką jis sako, bet labai nuoširdžiai dėkoju.


Strykt pro duris lauk, topt topt topt iki sankryžos.

PYPT PYPT, dar pamoja pralėkdamas mano pirmasis autobusas.

PYPT PYPT, Jeruzale, – atsiliepia mano kažkaslabaisvarbaus, akis subedus dangun.


Kuo mažiau prašai, tuo daugiau gauni.




57 peržiūros