top of page

Priešinuosi terorui tiesiog būdamas gyvas

2020 m. kovas


Manau, kad vienas svarbiausių mane sukūrusių veiksnių buvo tai, kad gimiau ir užaugau čia. Kad tais metais, kai sunkumai ir teroras buvo mūsų kasdiena, gyvenau Izraelyje, Jeruzalėje. Aplinka buvo konfliktiška. Konflikto neįmanoma paneigti, negali jo tik stebėti – tai sunkiasi į tavo esybę nuo pat vaikystės.


Kitas dalykas, ko gero, yra kelionės po pasaulį. Viską pamačiau iš arti: kitus žmones, kitas kultūras, kitus elgesio modelius, ritualus, kitokį gyvenimo būdą. Tai būtina pamatyti iš arti. Teorija niekada neišsems viso šios patirties gylio ir pločio.


***


Koks vaidmuo atiteko terorui?


Dominuojantis. Mūsų vaikystė buvo pilna teroro. Nuolat. Todėl mes buvom priversti greitai suaugti.

 

Kai keliaudamas po užsienį sutikdavau tenykščius savo bendraamžius, man jie visuomet atrodydavo kaip vaikai.


Tau dvidešimt vieni, bet tu jau trejus metus atitarnavęs kariuomenėje. Mūsiškė, kaip žinia, ne žaislinė – išpuolus prastesniems metams, jau devyniolikos dalyvauji karinėse operacijose, matai žūstant žmones ar nuolat apie juos girdi. Kita vertus, tau tai nėra labai nauja – nuo pat mažumės savo akimis regi daugybę baisybių.


Teroro akivaizdoje turi imtis atsakomybės už save, savo brolius ir seseris, šeimą. Nuolat jaudiniesi, ar tavo draugai tądien grįš namo. Kiekviena tavo pažįstama šeima gedi mažiausiai vieno konflikto pasiglemžto šeimos nario. Potrauminis streso sindromas jau tapęs tavo visuomenės bruožu. Su šia sudėtinga tikrove – savižudžiais sprogdintojais, raketomis, linču ir panašiai – dorojamės visi: tiek tu, tiek tavo draugai. Ir kiekvienas savaip.


Ir tada sutinki savo bendraamžius, gyvenančius kur nors Nyderlanduose ar Argentinoje... Nesvarbu, kur – svarbu, kad susiduri su kitokia mąstysena. Staiga suvoki, kad vieninteliai jiems nerimą keliantys dalykai yra pinigai arba darbo paieškos, statusas visuomenėje, saviraiška... O ne, pavyzdžiui, kaip išlikti gyvam. Stovi prieš juos, užaugęs stipriai per anksti, nes privalėjai. Karys priešais vaiką.


Kodėl tai vienas mane labiausiai paveikusių dalykų? Nes tai nėra normalu. Didžioji pasaulio dalis nieko bendra su tokia realybe neturi. Žmonės tokiomis aplinkybėmis neauga ar bent neturėtų augti.


O mums tai buvo kasdienybė. Yra, kaip yra. Kartais atrodo, kad tik dabar imu suprasti, kaip tai iš tiesų mus paveikė. Visa mūsų karta turi savo tais laikais sukauptą bagažą. Ir kiekvienas mūsų jį kasdien tamposi su savimi. Mes net fiziškai atrodom vyresni, nei esam.


Tarkim, Purimo šventė. Net ir šiandien jaučiu, kaip einant jos švęsti įsitempia ir paaštrėja mano žvilgsnis. Kai augau, Purimas buvo saldainėlis terorui: minios persirengėlių, gatves užplūsta parą trunkantis karnavalas... Per jį visada vykdavo savižudžių sprogdinimų. Sprogimų vietų atmintis nepaprastai gyva – kassyk pro jas eidamas regiu tuos įvykius it šiandien.


Aš pats buvau dviejų sprogimų liudininkas: abu sykius mačiau, kaip sprogsta žmonių pilni autobusai. Bet tokie dalykai mus supo iš visų pusių: net jei nematai, apie tai nuolat girdi. Įsivaizduok – važiuoji į krepšinio treniruotę ir vienas iš tavo komandos draugų tądien negrįžta namo, nes sprogo jo autobusas. Tavo diena prasideda normaliai, vakare ją vėl tęsi kaip įprasta, bet tas realybės pleištas tave pasiglemžia. Esi toks trapus ir laikinas. Rytoj gali nutikti bet kas.


Vaikystėje nuolat važinėdavome autobusais. Tada dar maršrutų buvo mažai, taigi jie būdavo perpildyti, o vien jau tai reiškė traumą. Autobusas dar tik atvažiuoja, o tu jau norom nenorom matuoji: kaži, galiu į jį lipt ar geriau pasitraukti? Daug sykių esu išlipęs iš autobuso vidury kelionės ir laukęs kito, nes pasijutau nesaugus. Arba atvyksti į vakarėlį, pamatai, kad ten daug žmonių, ir sustingsti, negali žengti vidun – scenarijus tavo mintyse jau nevalingai išsirutuliojęs. Apsisuki ir grįžti namo.


Bręsdamas nuolat stengiesi tai įveikti. Nes tai – būtent ši būsena, šis sąstingis, – ir yra teroro tikslas. Tad tam, kad šį mūšį laimėtum, turi iš tokios mąstysenos išsilaisvinti. Negali leisti baimei tavęs valdyti. Taigi nuolat apie tai su kuo nors kalbiesi, dalijiesi išgyvenimais su kitais žmonėmis.


Ne, optimizmo tai nesuteikia – kalbiesi ne tam, kad įtikėtum, jog „viskas bus gerai“. Stengiesi dėl savo laisvės. Tada vaikštai po miestą ir galvoji – gerai, tai gali nutikti, turiu tą omenyje, bet manęs tai nesustabdys. Aš vaikščiosiu, aš lipsiu į tą autobusą. Priešinuosi terorui tiesiog būdamas gyvas.


***


Pastebėjau, kad žmonės į terorą reaguoja dvejopai: vieni įjungia durnių ir pradeda krėsti nesąmones, o kiti tampa pernelyg atsargūs ir gynybiški, ima visko vengti. Taip pat supratau, kad tokios gyvenimo sąlygos gali paskatinti dvi išlikimo strategijas. Pirmoji būtų: „Man nusišikt ant pasaulio“, antroji – „Eime per visa tai drauge“.


Ir drauge iškėlęs koją už Izraelio ribų visada tampi mini ambasadoriumi. Visiems pasakoji apie savo vaikystės kasdieną, atremi jų įsitikinimus apie savo šalį, nes mes – didelė problema, kurią stengiasi spręsti visi. Pasaulyje yra daug karštų taškų, bet kažkodėl visų pirštai subesti į mus, ar bent taip jautiesi.


Labai įdomu susitikti su žmonėmis iš mums priešiškų kraštų – Irano ar Sirijos. Su tais, su kuriais būdami savo pačių šalyje mes jokiais būdais negalėtume nei susitikti, nei pasikalbėti.


Pamenu, kaip sėdėjome picerijoje su dviem vaikinais iš Sirijos. Tikriausiai, tai nutiko Italijoje. Tiesiog kalbėjomės apie savo kasdienybę. Dalijomės. Ir tai buvo nuostabu. It griautum užtvarus, it bent sekundei būtum nugriovęs sieną. Jauti, it būtum įveikęs visą tą šiurkščią mus visus užvaldžiusią istoriją. Pakanka tiesiog susėsti ir kalbėtis. Net jei kalbėtume apie filmus ar muziką, tai – jau pasiekimas.


***


Manau, dar ir dėl to man tos kelionės buvo tokios svarbios. Jos mane pripildė vilties. Kad dalykai neprivalo būti tokie, kokie yra. Gyventi galima ir kitaip – jei tavo visuomenė pasirenka kitokias vertybes. Kad dalykai gali pasikeisti, kad jie nebūtinai yra amžini. Ir dar pamatai, kad esi stiprus žmogus. Kad gyvenime jau esi šio to matęs. Kad esi toks jaunas, bet jau šį tą išmanai. Ir kad ištversi.


Ištraukos iš knygos „Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai“, skyriaus „Mane sukūrė“, pokalbio su Itai.




コメント


bottom of page