top of page

Protinga svajonė



Kaip aš norėčiau būt idiotė

Rėkt garsiau už savo pačios nuomonę

Kad nerimstanti minčių tėkmė kapituliuotų avansu, iš nevilties

Kol aš būčiau tikra, kad visi atsakymai – mano

Visada, per amžius, amen.


Kartais taip norėčiau pabūt idiote

Tada visi aplink būtų durniai ir tik aš viena protinga

Išmintinga ir graži

Kokybiškai sutverta, glamūrinės sielos

Jei sugadinta, tai tik neatsakingo kitų elgesio

O taip tai, būtų, nors statyk į vitriną

Ar įsirėmink ir primygtinai gėrėkis

Visada, per amžius, amen.


Man rodos, aš truputį idiotė

Nes palaimingo įvaizdžio vardan esu linkusi neigti,

Kad tiek pirmas, tiek paskutinis idiotas turi savo Didžiąją Bėdą,

Kuri jam už visas yra didžiausia.


Ar tai būtų plyšusi širdis, ar pėdkelnė –

Toji neganda didžiausia, už kurią tądien didesnės nėra.

Ir jam ji lygiai taip užstoja visą vaizdą,

Kaip tas Aukštas Nezgrabus teatre eilėj priešais tave.

Didžiosios Bėdos nesijaučia turįs, na, gal tik Visiškai Glušas,

Kuris net į sceną nežiūri.


O ir tada, tikriausiai, jam vis kažko trūksta.


Visada, per amžius, amen.


***

Tekstas gimė užvakar paryčiais, apie trečią valandą dvidešimt minučių, neplanuotai. Už ką jį ir gerbiu.


Nuotraukoje turėjo būti apynormalis portretas, bet vėjui pasirodė kitaip.





Commenti


bottom of page