Kaip aš norėčiau būt idiotė
Rėkt garsiau už savo pačios nuomonę
Kad nerimstanti minčių tėkmė kapituliuotų avansu, iš nevilties
Kol aš būčiau tikra, kad visi atsakymai – mano
Visada, per amžius, amen.
Kartais taip norėčiau pabūt idiote
Tada visi aplink būtų durniai ir tik aš viena protinga
Išmintinga ir graži
Kokybiškai sutverta, glamūrinės sielos
Jei sugadinta, tai tik neatsakingo kitų elgesio
O taip tai, būtų, nors statyk į vitriną
Ar įsirėmink ir primygtinai gėrėkis
Visada, per amžius, amen.
Man rodos, aš truputį idiotė
Nes palaimingo įvaizdžio vardan esu linkusi neigti,
Kad tiek pirmas, tiek paskutinis idiotas turi savo Didžiąją Bėdą,
Kuri jam už visas yra didžiausia.
Ar tai būtų plyšusi širdis, ar pėdkelnė –
Toji neganda didžiausia, už kurią tądien didesnės nėra.
Ir jam ji lygiai taip užstoja visą vaizdą,
Kaip tas Aukštas Nezgrabus teatre eilėj priešais tave.
Didžiosios Bėdos nesijaučia turįs, na, gal tik Visiškai Glušas,
Kuris net į sceną nežiūri.
O ir tada, tikriausiai, jam vis kažko trūksta.
Visada, per amžius, amen.
***
Tekstas gimė užvakar paryčiais, apie trečią valandą dvidešimt minučių, neplanuotai. Už ką jį ir gerbiu.
Nuotraukoje turėjo būti apynormalis portretas, bet vėjui pasirodė kitaip.
Comments