Organizacijos, kurioje savanoriauju, tikslas – intelekto sutrikimų turinčių asmenų integracija į visuomenę. Ji apglėbusi įvairiausias veiklų kryptis, išsibarsčiusi po visą Jeruzalę, be savo specialistų turinti 13 savanorių iš viso pasaulio komandą.
Veiklą 1950 metais įsuko pora, turėjusi neįgalų sūnų ir pasigedusi galimybių auginti kuo savarankiškesnę, pilnavertiškesnę asmenybę. Iš šio skausmo gimė daug šviesos. Sukurta bendruomenė, įkurdinusi įvairaus amžiaus ir negalios lygių žmones namiškuose hosteliuose ar butuose. Jų gyventojai pusdienį dirba ar mokosi, tada grįžta namo, kur kaip sugeba patys tvarkosi, gaminasi maistą.
Žinoma, kai kurių gebėjimas apsiriboja vandens papylimu ant grindų ir subtiliai besisukančio, nuolat šalia budinčio personalo ir savanorių šokiu, drąsinant ir mokant tą vandenį šepečiu išprašyt lauk ir galop darbą pabaigiant pačiam. Tačiau taip atrodo mums. Jiems tai – gebėjimas gyventi, kiekvienam iki savos maksimalios ribos.
Kurios, beje, plečiasi. Ilgamečiai organizacijos darbuotojai mena visos šios bendruomenės židinio kaltininką – įkūrėjų poros sūnų, kuris mirė būdamas garbaus amžiaus, sklandžiai kalbėdamas keliomis kalbomis ir žavėjęs aplinkinius savo galantiškumu.
Be kasdienės namų rutinos, gyventojai lanko įvairius užsiėmimus – muzikuoja, sportuoja, rengia savo tapybos parodas, koncertus. Yra ir dienos centras, skirtas paaugliams ir jaunimui – šie bendruomenėse negyvena, bet yra atvežami tėvų. Pagrindinė šio centro mintis – „Mes ne visad būsim šalia“. T. y., jame siekiama parengti jaunus neįgalius žmones galimam išsiskyrimui su artimaisiais, stiprinant jų nepriklausomybę nuo aplinkinių kasdienėse užduotyse.
Informacijos yra daug daugiau, bet tokia būtų šios organizacijos pagrindinė spalva. Tikriausiai, pažinus daugiau atspalvių iš vidaus, šį tekstą pildysiu.
Mažoji mano bendruomenė
Dirbu namuose, kuriuose gyvena šešios intelekto ir kai kurių fizinių sutrikimų turinčios moterys. Šešios gyventojos, šešios skirtingos istorijos. Jauniausiai kiek virš 20, ji kasdien eina į mokyklą. Vyriausiai – gerokai virš 50. O atrodo beveik visos vienodai. Šiame amžiaus lauke atstumo stulpelių beveik nėra. Užtat jų pribedžiota visur kitur.
Gyvena kambariuose po dvi, kai kurios – po vieną. Viską, ką tik įmanoma, turi savo. Spintas, rūbus, plaukų šepečius, nuotraukas ant sienų, skalbinių dėžes. Ir rutiną. Kuri joms suteikia saugumo ir pastovumo. Į ją man reikia panirti, jos išmokti ir drauge su jomis nardyti.
Be manęs nuolat būna bent vienas personalo darbuotojas. Iš viso šiame bute dirba septyni, pasikeisdami nakvoja ir naktimis. Su gyventojomis būti paliktai vienai man draudžiama. Ne mano atsakomybė. Kas benutiktų namuose, tai – personalo atsakomybė. Pagrūmojimas jiems, apsauga man. Aš čia vienintelė savanorė, bet su moterimis praleisiu daugiausia laiko – personalui keičiantis kas dieną ar dvi, aš tas duris rakinsiu penkias dienas per savaitę.
Beje. Organizacija įkurta žydų. Visos mano namų gyventojos – žydės. Keturi iš septynių personalo darbuotojų, tarp jų – ir buto „vadybininkė“ ir mano viršininkė, yra musulmonai. Jų tarpe yra dvi geriausios draugės – iš Indijos kilusi žydė ir vietinė musulmonė. Kiek girdėjau, kituose butuose margumynas panašus. Prieskonių?
Comments