• Viktorija Einorė

Savanorystė: tiesai į akis (I)

Atnaujinta: 2021-09-20

Kartais būnu labai užsiėmus savo gyvenimu. Žinot, kaip būna: visi kiti pasauliai susitraukia ir tada gyveni toks visas didelis savo vieno gyvenime. Salės, menės, sodai, kadaise nutiesti nepajudinami bėgiai. Stumdai fotelius, laistai pomidorus, paspardai garvežį, atidarinėji ir uždarinėji langus, biškį pasijuoki, biškį pabliauni – žodžiu, valdai klimatą. Skeptras rankoj. Yra.


Tokios proporcijos mane nervina – sykį įstrigęs, negali pakęst.


Todėl neatsidžiaugiu, kad šiuo metu penkias dienas per savaitę iš savo gyvenimo atsiimu, atiduodama jas savanorystei. Mainais gaunu nepaliaujamą sielos mankštą ir naujas būties proporcijas.


Darbas su neįgaliaisiais, turinčiais intelekto sutrikimų ir fizinę negalią – kaip tauru. Žengi tarp nuskriaustųjų, sava gerumo šviesa teiki jiems džiaugsmą, o ta šviesa jau savaime juos gydo. Žengi taip – skaidri, kad net dulkės nelimpa – visa tokia tyra ir įgali. Ir girdi, kaip tau veriasi Rojaus vartai.


Vienas


Mušiausi su dvylikamečiu berniuku, turinčiu Dauno sindromą.


Buvau palikta viena prižiūrėti dviejų. Pagal amžių – beveik paauglių, iš pažiūros – mažyčių, smulkučių. Smūgis ir ūgis čia dažnai atvirkščiai proporcingi. Šie vaikai – vieni sudėtingiausių. Tik trumpam, ar gali? Kas per klausimas. Ko čia negalėt.


Tupim gražiai, žaidžiam spalvotom kaladėlėm. Staiga, be raštiško įspėjimo, suprantu, kad tos kaladėlės dar ir plastikinės, aštriais metaliniais kraštais, solidaus svorio ir dydžio. Galėtų palikti kokių penkių centimetrų randą veide. Bet nepaliko – pirmoji praskriejo pro šalį, kitoms pasiruošiau per sekundę.


Kaladėlės skrieja per visą mokyklos fojė, nesirinkdamos krypties. Dengiuosi rankom akis, tramdau balsu – nulis sveikų (dar truputis ir tai taps įvykio statistika).


Netrukus prilaša, kad situacija nekontroliuojama. Aš nepratus prie nekontroliuojamų situacijų. Aš viską kontroliuoju, net kai nebekontroliuoju visai – tad man tai suvokti užtrunka. Antrasis berniukas ima slėptis man už nugaros – sumoju, kad anas gali jį sužeisti.


Esu atsakinga ne tik už save.


Gana.


Čiumpu pasiutusiojo rankutes. Vaikis klykia, staugia, ima spardytis. Batai taikosi man į pilvą ir aukštyn – visur, kur pasiekia. Man besistengiant nindzę nukenksminti, abu atsiduriam ant grindų. Laikant vaikį padoriai, per ištiestos rankos atstumą, jis taikosi spirti man į veidą.


Kebloka.


Ritinėjamės, galop šiaip ne taip apverčiu jį ant pilvo ir užgulu iš viršaus. Kiek gebėdama švelniau – kad ir kaip neįtikimai tai dabar skamba – kūno svoriu prispaudžiu jį prie žemės.


Staiga pamatau veiksmą iš šono. Mokyklos vestibiulis. Tuščia. Kaladėlės pažirusios, kur tik įmanoma ir nelabai – pavyzdžiui, įstrigusios paveikslų rėmuose ir balduose. Ir aš – visa išsitaršius, sukaitus, užgulus riaumojantį vaikį.


Nekažką.


Gerai bent tai, kad nebegalėdamas blaškytis berniukas sutrinka, nutyla ir nurimsta.


Savanoriams ne itin dera gulėti ant vaikų, tad pasinaudojusi sutrikimo akimirka atsistoju ir pakeliu jį nuo grindų – nugara į save, apglėbus per prie šonų prispaustas rankas. Šiame darbe vadovams dažnai pritrūksta vienos–kitos poros galūnių, tad vaikis tuoj pat sumoja, kad kojos vis dar kybo laisvai. Ima žviegdamas spardyti orą.


Nežinau, ką daryti toliau, neturiu galimybės iškviesti pagalbą, tad taip ir stovim. Bent jau oro jis nesužeis. Minutę, kitą. Tyliu, nėra reikalo ūbauti – žinau, kad nepadės, be to, šiaip ar taip nindzės neperklyksiu. Antrasis vaikis stypso šalia ir šelmiškai man šypsosi. Tipo, kieta boba. Jau viskas normaliai. Mirkteliu jam atgal. Dieve, galvoju, gerai bent, kad šitas nepasiuto.


Pagaliau išgirstu žingsnius – atskuba vadovė. Vos apsižvalgius jos vyzdžiai išsiplečia. Asigręžia į mane tyliai, su nerimu akyse. Dėl manęs. Visa kita – nieko nauja. Išsišiepiu. Besispardantis vaikis mėto mane į šonus. Mes čia biškį problemyčių turim, sakau.




Du


Berniukai berniukais, o dar yra vyrai. Kituose namuose, kuriuose taip pat dirbu.


Tuos namus čia vadina hosteliu, it pensionu, bet aš matau tiesiog prieglaudą. Ypač, kai kai kurie gyventojai sumaišo dienas ir stypso įsitvėrę pastatą juosiančios tvoros virbus – taip smarkiai, kad nubąla krumpliai. Neatplėši. Jie mano, kad šiandien šeštadienis ir galbūt koks šeimos narys juos dienai pasiims namo. Net jei nepasiima niekada.


Ypač, jei nepasiima niekada.


Personalo vyrai čia rūpinasi vyrais, o moterys – moterimis. Skirtis aiški. Bet gyventojai dažnai leidžia laiką drauge, bendrame valgomajame. Globotiniai vyrai į simpatišką svetimšalę savanorę žiūri nedrąsiai. Ne, ne bjauriai. Jie nesveria mėsos.


Vienas iš mane dar savanorystės pradžioje nustebinusių dalykų – net tie, kurie nebekalba, bet dar geba megzti akių kontaktą... Ten giliai, giliai. Jie suvokia savo padėtį. Suvokia savo tabu. Neįsivaizdavau, kokias tauraus, pagarbaus vyriškumo apraiškas gali išvysti šių žmonių akyse.


Jie pasitinka tave oriai, droviai šypsodamiesi. Dažnai nusuka akis. Kiek galėdami raiškiau teiraujasi, kokia buvo tavo diena. Rūpinasi, ar jautiesi gerai, jei praleidai dieną dėl ligos.


Per kitus darbuotojus tave pasiekia žinia, kad štai šis labai mėgsta piešti su tavimi, bet drovisi prašyti, nors bendrauja sklandžiai. Nors per Šabą net skaito maldas, geba rašyti ir tapo. Bet tu jauna, daili, jis bijo būti neteisingai suprastas – gal galėtum pasiūlyti pati, na, bent kartkartėmis?


Štai anas, jis kreta visu kūnu. Jį reikia paimti už alkūnės ir visur vedžioti. Pakeliui jis gali įsikibti į įvairius daiktus – tiesiog šiaip, ar tam, kad numestų. Klausimo „kodėl“ šioje realybėje nėra.


Sykį per savaitę važiuoju autobusiuku surinkti globotinių iš jų darbo vietų. Vos man įėjus į patalpą, šis dažniausiai puola stotis pats – išsitempia tiesiai, kiek tik gali. Kiti avansu puola jį gaudyti. Bet man ateinant, jis turi pasitikti stovėdamas. Kaip tu šiandien, ar gerai? Taip – linkteli ir šypteli, nuleidęs ilgas tamsias blakstienas. Man viskas gerai. O tada aš jam maukšlinu šalmą ir už parankės vairuoju lauk į autobusiuką. Kai dedu šalmą, beveik niekada nežiūri į akis.


Tai – du iš daugelio. Visi, kurie dar geba kalbėti ar bent mykti, tau sakys, kad jiems viskas gerai. Net jei susipylė karštą arbatą sau ant pilvo ar pusė indelio varškės po valgio likę ant skruostų.


Ir tada šie vyrai krenta. Stojasi ir krenta. Eina ir krenta. Sunkiai. Skaudžiai. Nuo laiptų. Ant asfalto. Laiptinės kampe. Lipdami į autobusiuką. Aukštielninki. Veidu į žemę. Šokę iš neįgaliųjų vežimėlio. Nėra nė vienos šį reginį švelninančios aplinkybės. Jie griūva baisiai ir bjauriai – būtent taip. Tavo akyse. Ir labai puikiai tai suvokia.


Kassyk pagaunu jų siaubo kupiną žvilgsnį, įbestą tiesiai man į akis, tiesai į akis – vos akimirką. Tą akimirką juose parklumpa ir susiniokoja Vyras. Kassyk – galutinai. Sunku paaiškinti, bet viena sunkiausių patirčių šiame darbe yra matyti šitaip griūvančius vyrus. Norisi išsidraskyti iš vidaus lauk ir tą akimirką pranykti. Net nežinau, apie ką ši žinia – apie juos, ar apie mane.


Tomis sekundėmis dingteli, kad jiems būtų daug lengviau be tokių puikių savanorių.


Kaip jautiesi šiandien? Gal norėtum drauge papiešti?





Trys


Sėdi ir riaugsi. Gali visą dieną taip, ištisai. Varo iš proto visus darbuotojus ir globotinius išvien.


– Nustok!

– Nenoriu!

– Nori-nenori, niekas neklausia! Mums visiems nemalonu!

– Man skauda pilvą! (riaugt)

– Nu, nu…

– Aš alkana! Aš nieko nevalgiau!

– Valgei, prieš pusvalandį, pati tau lėkštę padaviau.

– Man galvą skauda!

– Atsigerk vandens.

– Negaliu!

– Viską tu gali! Stokis, eik ir atsigerk!

–…(riaugt)

– Baik! Negražu taip!

– Negražu!

– Būtent tą ir sakau. Nustok.

– Nenoriu!

–…

– Čia ne aš! Čia ji! (riaugt)

– Aš turiu akis ir ausis. Mačiau ir girdėjau.

– Čia ji!

– Ne, čia tu.

– Man pilvą skauda! Aš noriu paskambint mamai! Maaaaaaaaaamaaaaaiiii!!! (bliauna balsu)


Lyrinė veikėja maždaug mano amžiaus, gal kiek vyresnė.


Per aprašomos scenos dialogą su visais siužeto posūkiais yra perėjęs kiekvienas personalo darbuotojas ir savanoris. Po kelissyk per savaitę, profilaktiškai. Ši veikėja išskirtinė, bet ne tiek labai – plačiai paplitusi praktika išsigalvoti ligas, įvykius, konfliktus, poreikius.


Štai ta gali atlėkti raudodama, sakydama, jog kuri nors ją primušė – nors kaltinamoji taikiai dėlioja dėlionę arba miega ant stalo. Ana kas dešimt minučių gali prašytis į tualetą, o nuėjusi tiesiog pastovi prie durų ir grįžta. Viską tikrink penkiolika kartų ir, svarbiausia, ničnieko nepriimk asmeniškai.


Jie dienų dienas leidžia tarp tų pačių sienų, tik retsykiais ir tikrai ne visi yra lankomi šeimos narių. Tad tokio elgesio tikslas – gauti dėmesio. Patampyti už virvelių. Pašokdinti. Dė-me-sio. Ačiū.


„Visai kaip iš savo bėdų beveik sąmoningai nesikapstantys, emocinio raštingumo stokojantys žmonės – net ir visai be jokios diagnozės,“ – atsidūstu aną savaitę, dar sykį „pasikartojusi“ minėtą dialogą. Ko nelanko artimieji, o kas nelanko patys savęs, kai reikia. Tas pats.


Pasižadu sau už diagnozės ribų ant to kabliuko gyvenime nebekibti. Na, bent jau labai norėčiau.


(riaugt)




Nuotraukose vaizduojami asmenys nebūtinai susiję su atpasakojamais įvykiais.


II dalis

III dalis


Tekstas publikuotas žurnalo „Moteris” 2020 m. sausio mėn. numeryje.



459 peržiūros