• Viktorija Einorė

Savanorystė: pradžios tridienis

Pirma diena


Drebinu nagus eidama lauk pro naujų namų duris į naują darbo vietą. Kambariokė, tos pačios organizacijos savanorė, pati atvykusi tik porą savaičių prieš mane, šypsosi – Viskas bus gerai. Na, pirmą savaitę nebus labai jauku, visi taip kiek atsargiai tave stebės. Bet juk kaip ir kiekviename naujame darbe. Sėkmės.


Buto, kuriame dirbsiu, „vadybininkė“ – t.y., mano būsima viršininkė – plačiai šypsodamasi sustoja sutartoje vietoje ir įsimojuoja mane į automobilį – nori palydėti pati, kad žinočiau, kaip pasiekti reikiamą vietą. Šalia jos sėdi šiltų akių, maždaug mano amžiaus vietinio gymio vairuotoja, graži pasiutusiai. Klesteliu ant galinės sėdynės. Pajudam.


Viršininkė smailiais akių kampučiais pro tarpą tarp sėdynės atkaltės ir atramos kaklui lengvai pameta man kelis klausimus. Per tą patį tarpą grąžos kyšteliu jai savo atsakymus. Klegėdama numoja ranka – tu liksi čia ilgiau, nei planavai. Mano nagai nebedreba.


Pro langą veržiasi ilgų kuplių juodų garbanotų plaukų kuokštai, švysčioja juose įpinta balta kaselė, švyti ryškiai žalias švarkas, juoda ir turkio spalva sodriai apvežiotos akys, blizgučiais padabinti nagai ir ne mažiau ryškūs kokie mažiausiai 50 šarmo metų. Žavinga piratė ta mano viršininkė.


Prikimusiu balsu informacija pilama greičiau, nei išveža mano smegenų apsukos. Jei taip anksčiau, tai susisuktų ne tik smegenys, bet ir žarnos – o dabar tik sulėtinu tušinuką ir galvoju – nieko. Ko nespėsiu užsirašyt, išmokys praktika. Dairaus pro langus, kaifuoju žvengu ir saule.


Visų pirma, išgirstu viską, ko daryti NETURIU. Tai – ne tavo darbas, ir tai – ne tavo darbas. Už tai nesi atsakinga, ir už tai nesi atsakinga. Įsikalk į galvą. Jei personalas norės primesti tokią ar anokią atsakomybę, griežtai sakai NE. O, koks įdomus įvadas. Negaliu sakyt, kad mano asmeniniam keliui tai – ne į temą. Kalu. Atsisuka ir vairuotoja: Tavo darbas – kiek padėti, lydėti ir tiesiog su jomis gerai leisti laiką. Pamatysi – iškart pamilsi mūsų mergaites. Tai kad jau beveik myliu.


Gatvelė maža, jaukūs namukai kaip kaladėlės palindę po pušimis, o po namukais palindę sodai su mandarinais ir citrinomis. Vos pavedžiota po erdvų dviaukštį butą, esu išsiunčiama į kiemą jų prisiraškyti, pasodinama ant sofos – valgyk valgyk. Nu, jei jau dirbt, tai dirbt. Klausau.


Skambutis į duris. Eik, įleisk, sako. Grįžo iš darbo. Mandarinai nebejuokingi, sultys tvinkčioja ausyse. Nuvingiuoju prie įėjimo, įkvepiu, klepteliu spyną, atveriu duris ir atsitraukiu kelis žingsnius atgal.


Pamažu veriasi varčia, kažką šūkaudamas įslenka smulkutis neaukštas siluetas. Įsiremia akimis į nepažįstamą ateivį savo koridoriuj ir nutyla. Ateivis žino, kad siluetas, kaip ir likę penki betrypčiojantys šiam už nugaros, kalba beveik vien tik hebrajiškai, todėl irgi tyli.


Siluetas sustoja, besipučianti nuostaba tuoj jį pakels nuo žemės. Burna prasiveria. Personalas nesikiša, koridoriuje mes vienos. Ateivis nesugalvoja nieko geriau, kaip tik visus tuo metu jaučiamus bekalbius anapusinius žodžius išgrūst lauk per šypseną, švelnų Hi ir kuklų, bet kiek įmanoma smagų pamojavimą ranka.


Siluetas sustingsta galutinai. Ateivio gyvaplaukių svogūnėliai pasiunčia šeimininką nafig ir susisuka žiemos miegui. Tada iš tarpdurio ima lėtai švisti šypsena, ji platėja, akys džiugiai suspindi. I love you!!! O, pavasari.


Siluetas pritrepsi ir paspaudžia ranką, iš paskos sugriūna ir visi kiti. I love you! Mano Pirmasis Siluetas kartoja visą dieną. Ir kitas dvi, iki šiol dirbtas.


Vakare, prisprogus palengvėjimo ir puikios naminės vakarienės, kurią kasdien valgome drauge už vieno stalo, viena merginų įsitaiso priešais mane. Ši labai daug ir šiltai šypsosi, tik akys didelės kaip laivės ir liūdnos. Kalbėti jai sunku, dažnai užsikerta. Todėl stengdamasi susitelkti kartais net užsimerkia. Visi nuščiūva.


Aš gimiau Toronte, ima pasakoti ji, verčiant darbuotojai. Gimstant visa viena mano pusė gavo dalinį paralyžių, o protas – netvarką. Va, ranka manęs beveik neklauso. Ir ši koja skiriasi nuo anos. Jei būčiau gimusi kitaip, būčiau galėjusi ir gyvenimą susitvarkyti kitaip. Būčiau baigusi universitetą. Turėjusi rimtą darbą. Sukūrusi šeimą. O dabar nieko negaliu pati viena. Nieko nesugebu. Man dėl to labai liūdna.


Verčiančios darbuotojos akys drėksta, ji paspringsta turiniu. Žiūrėdama kalbėjusiajai į akis paprašau jai persakyti, kad esu nepaprastai dėkinga už tai, kad nusprendė patikėti man savo istoriją. Tada stipriai apkabinu. Istorijos pasakotoja padeda galvą man ant peties, apsikabina per liemenį. Tylim ir linguojam gal minutę.


Personalas akimirkos neardo, bet atsitraukus sužinau, kad jų taip apkabinti negalime. Tik šonu ir trumpai. Ne krūtinė į krūtinę. Kadangi stengiamės ugdyti savarankiškumą, norime, kad vieną dieną jos galėtų išeiti į gatvę vienos. Atskirti, kas savas, o kas pavojingas, joms yra beveik neįmanoma. Todėl, kad ateity kas nenuskriaustų ir nepasinaudotų, jos turi išmokti laikytis deramo fizinio atstumo.


Istorijos pasakotoja sudrausta puola manęs klausinėti, ar man viskas gerai. Ar MAN. Viskas. Gerai. Dėl to, kad JI. Prie manęs. Prisiglaudė. Linkteliu su ašaka gerklėj. Ot gerai, kad nežinojau ir dabar dar prasmukau – nežinau, kaip kitaip įmanoma tokioj akistatoj pasielgti. Kitų dienų tėkmėje matau, kad ir pats personalas vis prasmukinėja, tik gal ne taip akivaizdžiai. Nes neįmanoma.


Išeinant vertėjavusi mergina pakviečia apsikeisti kontaktais. Rašyk man, skambink, jei tik ko prireiktų. Klausk bet ko – BET KO, girdi? Ne tik dėl darbo. Juk tu čia viena. Jėgau, kas per kraštas? Gerai. Vieną vėlų vakarą parašysiu ir paklausiu, kur turguj geriausias tapkes parduoda. Arba kur yra per šabą veikiantis varžtų kioskas. Jau uodžiu, kad nė vienas iš šių klausimų nebūtų kvestionuojamas.


Kitądien išklausęs apkabinimų istorijos, daug metų įvairiuose sunkiuose kontekstuose savanoriaujantis bičiulis iš pradžių labai sutrinka. Bet kodėl? Juk išties žiauru. Jei ne jūs – tai kas apskritai jas apkabins?.. Tada patyli. Ir sako – žinai, bet tai labai gerai. <kitoj transliacijos pusėj mirkt mirkt – trikdžiai pasikeitus dažniui> Dėl tavęs pačios gerai. Ta taisyklė, net ir saikingai laužoma, yra tiek pat reikalinga joms, kiek ir tau. Ten lengva save pamesti. Transliacija priimta. Visa apšvietoj linksiu. Aš apskritai čia daug linksiu. Užtat kaklas stiprėja.


Antra diena


Nurodytu laiku prisistatau į butą, sutiksi minutės, grįžta didžiosios mažosios jo gyventojos. Mažytė smulkmena – nėra nė vieno personalo nario. Kiek didesnė smulkmena – paaiškėja, kad darbuotoja, nu, biškį apie tą laiką pamiršo. Opapa.


Šypseną – į trasą, adrenalinas galinėj kūno daly, prikimęs Piratės balsas telefono garsiakalby. Transliuoju minutę trunkančius hebrajiškus nurodymus ir tūpai vypsausi. Tada gaunu netikėtų 40 minučių ramybės kažkokioje ypatingoje vienumoje su jomis, tyliai tupinčiomis ant savo lovyčių, ir visomis man taikiai besišypsančiomis. Einu ratais per abu buto aukštus – noriu susirinkt visas tas minutes.


Nepaisant to, galvoju, nu, bliamba, ta užsimiršus kai ateis, tai kaip susirauksiu. Lips čia man ant galvos nuo pirmos dienos. Ta užsimiršus ateina, taip tarsi pečiukais patrukčioja, bet net neatsiprašo. Tiesa, ji beveik nekalba angliškai. Šitai anai net kažkaip ir nebesirauko. Patrukčiojam pečiukais abi ir einam dirbt.


Dieną padedu tvarkytis vakarykštės Istorijos Pasakotojai. Ji turi išplauti vonią ir savo kambarį. Kibirą laiptais žemyn nešam kartu. Chemikalus gali liesti ir naudoti tik personalas arba savanoriai – merginos tą žino ir kantriai laukia.


Izraely grindys daugiausia klojamos plytelėm. Vietiniai jas plauna taip pat laisvai, kaip ir murzina – šliūkšteli puskibirį vandens ir gumine šluota tiesiog išbraukia lauk. Užtat atstumdo visas sofas. Bet procese visvien taškaisi baloj ir mirkai baldų (ir savo) kojas.


Istorijos Pasakotoja dosnesnė – ji savo mažyčiam kambarėly sužliuogia beveik visą kibirą. Kampe surikiuoti batukai džiugiai pakyla plaukti. Oba, galvoju. Įdomu. Is okey? – lėtai su šluota stumdamasi per kambarį vis pasitikslina plovėja. Jofi, kartoju (gražu, gerai). Ir jai nusisukus vis liuobiu vandenį laukan.


Jei Užsimiršus gebėtų man paaiškinti sistemą, bėgčiau paklausti, ką daryti. Bet jei nekalba, tai nekalba – cirko nešoksiu, susitvarkysiu, kaip suprantu, o jei jiems kas netiks, ras būdą paaiškinti. Vienu metu supa ir adrenalinas, ir juokas. Galop grindys blizga, abi plovėjos patenkintos sukerta rankom.


Niekaip nesuprantu, kaip taip gali būt paprasta visiškai kitakalbėje (nepamirškim, kad ir kitaraštėje) aplinkoje. Prie stalo visos kalbasi, Užsimiršus pamėgina verstelėt man kokį kas penkioliktą sakinį – dingteli, kaži, ar iš nepatogumo dėl ryto situacijos, ar tiesiog nelabai rūpi šiuo klausimu pasistengti. Bet, tiesą sakant, bent šiandien tai manęs ir nekaso. Supuos ant kėdės įsikibus stalo kampo, tebesirenku minutes – yra gerai. Kalbamės per kitus garsiakalbius.


Po vakarienės merginos sutūpia prie televizoriaus. Užsimiršus su kažkuo kalbasi telefonu. Taip ilgai, kad, atrodo, net jai pačiai nuobodu. Jau tuoj ir čia užsimirš, nu kiek galima. Tada staiga atkiša man mobilų ir sako, take this, this is my sister. Nu gi puiku, galvoju. Susipažinkim.


Sister angliškai kalba puikiai. Maloniai prisistato, pasveikina kaip naują savanorę. Paklausia, iš kur esu ir ar man čia patinka. Tada sužinau, kad šiaip jau sister čia iš JAV su manim kalba. Sako, mano sesuo beveik visai nemoka angliškai, tai norėjau pasakyt, kad jei tik kartais ko prireiktų, drąsiai skambinkit man, aš jums paversiu. O. Tuoj būsiu vienas didelis apskritas O. Bet čia tai nieko tokio, matau. Tiesiog Sistertranslate suinstaliuotas, ir tiek.


Manęs išlydėti išsmunka Istorijos Pasakotoja. Neva užrakinti durų. Man palinkus rakto apsiveja rankomis kaklą ir paskubom į žandą įsūdo bučkį. Matau, kad slapta. Apsikabinam tarpdury. Šonu, per pečius. Taisyklingai. Besišypsodamos. Prasmukinėja ir jos. Garsiakalbiai suderinti.


Trečia diena


Penktadienis. Ši diena kitokia – kitaip, nei kitomis savaitės dienomis, penktadieniais dirbsiu nuo ryto, bet vos kelias valandas. Tądien ruošiamasi Šabui. Susirinkus manatkes namo išeina čia nakvojusi Užsimiršus, susipažįstu su trečia personalo darbuotoja. Šioji angliškai kalba jau nepalyginti daugiau.


Pamatau namų gyventojų rytus. Šiandien jos nedirba, tad prieš akis švysčioja užsimiegoję veidukai. Iki šiandien buvau mitnadevet – savanorė. Šį rytą mane pasitinka skambūs Vika!!! Jaučiuos atpažinta, jaučiuos jau gramą žinanti, ką darau – apima didelis smagumas.


Šioji darbuotoja labai jauki. Noriai aiškina ir pasakoja man apie darbo subtilybes, verčia gyventojų pokalbius. Ji žydė, jos tėvai čia atvyko iš Indijos. Ne tik atvyko – iš moters išvaizdos akivaizdu, kad pagal tautybę jie ir yra indai. Indė žydė. Man dar sunku suprasti čia vartojamos „žydo“ sąvokos plotį ir gylį. Bet tie klaustukai veža.


Gyventojos nuprausiamos, aprengiamos. Viena iš mano atsakomybių – tvarkyti jų skalbinių reikalus. Anksčiau visų merginų rūbus skalbdavo drauge. Naujai įvesta tvarka – kiekvienos skalbiniams skirta atskira diena. Viena vertus, kad būtų paprasčiau atrinkti, kur kieno. Kita vertus, kad merginos išmoktų tausoti rūbus, laukti skalbimo dienos ir apsieiti su esančiais.


Kai kurios eina ratais ir zyzia, neva reikia skalbti jų daiktus. Jauki joms praneša, kad nuo šios dienos tvarką čia įves Vika, ir jos savo rūbus skalbsis tada, kai pasakysiu aš. Tvarkaraštį dėliosiu kaip tinkama. Ar visoms aišku? Šešis kart „linkt-linkt-linkt“. Mano jaudulys atspindi gautą paaukštinimą.


Mane dažnai stebi vienos akys. Visos stebi, bet šios – labai laukiančios. Buvau įspėta, kad prie šios turiu fiziškai liestis kiek įmanoma mažiau. Merginos kenčia dėl labai žemiškų dalykų – jos niekad neturėjo ir neturės santykių su vyrais. Kai kurios dėl to kenčia stipriau už kitas. Šioji labai jautri prisilietimams. Kartais gali prašyti ją paliesti. Mano instrukcija – griežtas ne ir nelikti su ja vienai.


Laukiančios akys labai šiltos. Ir nedrąsios. Sykį drauge piešėme. Džiūgavo dėl kiekvieno mano brūkštelėjimo, skirto tik jos piešiniui. Apmaudžiai stebėjo nuėjusią paverti karoliukų su kitomis dviem. Bet triukšmo nekėlė, sėdo viena piešti toliau. Labai mėgsta klausytis muzikos. Tik negali to daryti garsiai, nes tai išveda ją iš pusiausvyros. Jau kelissyk šokom abi prie mažytės jos radijos.


Dienos vidury, betvarkant namus, Laukianti garsiai klegėdama pribėga prie manęs, čiumpa už rankos ir paknopstom nusitempia prie lauko durų. Nieko nesuprantu, bet persiėmusi jos jauduliu pakeliui įveikinėdama kampus, grindų skudurus ir skalbinių dėžes vos nenusišnioju. Jauki savo juoku puošia abu buto aukštus – atvyko jos mama, ji nori tave su ja supažindinti.


Esu pristatoma kaip koks aštuntas pasaulio stebuklas. Mama šypsosi, pakalbina, palinki sėkmės ir išsiveža Laukiančią švęsti Šabo. Ryt ji grįš – nesiduoda išvedama iš namų, kol nesužino tikslios valandos, kada tai nutiks.


Likusią dienos dalį Jauki man padeda susidaryti darbe reikalingą žodynėlį. Pradedam nuo kelių žodžių, bet galop esu atleidžiama nuo visų atsakomybių, tik sekioju ją su savo užrašų knygute, o ji entuziastingai atminty ieško visko, kas tik man gali praversti. Aš jau pavargau, kaip ir namikaju, kad šiandienai užteks, o ji vis dar užsikabliavus. Turiu išnaudoti progą – nežinau, kiek kito personalo turės tam tiek įkvėpimo.


Rhhh, ch, h, – hebrajų kalbos keblumėliai. Įdėmiai žiūriu jai į lūpas ir juokingai kartoju žodžius. Tokio vaikiškai atviro juoko, besiliejančio iš keturiasdešimtmetės krūtinės, negirdėjau seniai. Neatsigrožiu jos švelniu, bet atsipūtusiu moteriškumu. Popietę sūpuojamės lauke ant sūpynių, mano žodynėlį susidomėjusios pildo jau ir namų gyventojos.


Savaitės įvykis – pietums užsakoma pica. Jauki supakuoja du likusius jos šliosus ir drauge pristatytus padažus ir salotas man. Net atsilošiu. Neškis neškis, sako. Aš čia visvien prigaminsiu kalnus maisto Šabui. Merginos jai padeda, kruopščiai kiša į maišelius ir po to – man į rankas. Jauki sako, šiaip jau aš tave jau prieš pusantros valandos būčiau paleidus eit namo, bet žinojau, pica bus skani, tai norėjau, kad sulauktum.


Einu namo įsitvėrus geltono maišiuko ir pakylėjimo. Pėsčiom. 5 km į vieną pusę, per dieną išeina visi 10. Patinka. Geras vienumos laikas tiek pasiruošt darbui, tiek susidėliot visas mintis po jo. Šalia rieda traukinys – juo pasiekčiau namus vos per 15 minučių. Ir pasieksiu, kai reikės. Visas laikas mano. Visas. Laikas. Mano.


Išeinu į Šabą.





***

Pirmas tridienis šaukėsi būti užfiksuotas iki smulkmenų.


Už visų siautulių teka didelė nenusakomos, netrikdomos ramybės upė, o jos paviršium kaip čiuožikai lengvai nardo daug įvairiarūšių atsipūtimų ir pasitikėjimų, į reikiamą vietą šliuožtelinčių tą sekundę, vos tik tampa būtini. It pagaliau būčiau įgijus kokį magnetuką jiems pritraukti.


Rodos, galiu tiek semti, kaip iš kokio ežero, nuolat besipildančio skaidriais, neankančiais šaltinėliais.


Žodžiu, visur pilna vandens. Kaip gerai užvanojus kibiru mažam kambarėly. Kol galiu, tol straksiu ir taškausi!

133 peržiūros