Tai prasidėjo dar Lietuvoje, budint verdiktų dėl galimybės būti ČIA. Kažkuria laukimo sumaišty krūpčiojančių minčių linija troškau Šabo. Prie jo buvau prisilietusi labai nedaug, per vasaros kelionę į Izraelį, bet jau per tuos susilietimus gyvaplaukiais per dūšią šliūkštelėjo sunkiai nusakoma elektra. Tas troškimas lankė iš tolo, o gal stebėjo mane iš užkulisių – scenoje ir taip vyko labai, labai daug. Troškau jo kaip išeities nuolatiniam nerimui, atsakymo seniai patiriamam ilgesiui, o gal tiesiog kaip esminės ramybės. Ko gero, atsakymas dar išryškės.
Pirmą sykį prie Raudų sienos atsidūriau būtent šią dieną, saulėlydžio valandą – siautulingo, šventiško ūžavimo valandą, tūkstantmečiais Sienos akmenimis aukštyn energingai kabinantis vyrų dainoms ir šokiams, prodainiais kuždant moterų balsams, trenksmingai šokant į ratą sukibusiems kareiviams, regint nuotaikingus išsidabinusių žydų šeimų ir bičiulių susitikimus. Nepaisant minios, karščiausią metų mėnesį gerokai praskiestos žioplinėjančių turistų, šiems žmonėms neegzistavo daugiau niekas. Tik jų Šabas.
Ta elektra man uždavė mįslę, paslaptį, kurią norėjau bent praverti, į kurios palanką norėjau įsisukti.
//Čia įsiterpia nyki žmogysta, vardu Išnaša, monotoniškai murmėdama, it vaistų reklamos perspėjimus apie šalutinius poveikius: mums Šabas – šeštadienis, diena šeštoji, bet žydams tai – septintoji diena. Čia savaitė prasideda sekmadieniu. Mėnesiai, beje, rikiuojasi irgi savaip – pagal mėnulio ciklą – ir atsiliepia šaukiami kitais vardais. Todėl, pavyzdžiui, žydai turi dvi gimtadienio dienas. Vieną – pagal mums pažįstamą kalendorių, o kitą – pagal savąjį. Skirtumas tarp jų gali būti, pavyzdžiui, apie porą savaičių. O sutampa šios dienos... Ar tik ne kas 19 metų? Strigo šis skaičius, bet jiems gabumų niekad neturėjau. Žodžiu, kas daug – čia jums ne apie vasario 29 kas ketverius metus dejuoti. Streikavo man sistemos, kol suvedžiau šituos reikalus. Ačiū Jums už stropumą, gerb. Išnaša, jau galite eiti.//
Ramybės ir nedalomo laiko alkis
Grįžkime prie troškimo. Ilgą laiką nešiojausi poreikį atisitraukti nuo daugelio išorės dirgiklių – net tų, į kuriuos iš nepaliaujamos kasdienos inercijos ir pati buvau mėšlungiškai įsikibusi. Per nelyg. Aplinkoje vis nuvilnydavo atsidūsėjimai apie nestojantį tempą, apie laiką, kurį svarbu skirti sau ir artimiems, apie technologijų įsitaisymą gerklėj įžūliai kaišiojant aitrų liežuvėlį ir gniaužant intuityvaus ryšio su savimi, kitu ir aplinka gyslas mažytėmis, bet stipriomis, dygiomis rankytėmis. Parazitas. Pereikvotas išorinis gyvenimas tampa parazitu.
Gal tai jautraus būtojo laiko išdava, bet kartais vos ne iki ašarų imdavo siutas, kai susitikus su artimais žmonėmis šie, užuot atvėrę valandas buvimui drauge, nuolat vogčiom nerdavo į po stalu pakištą telefoną. Ar moki būti ten, kur esi? Su tuo, kuo esi? Ne šimte vietų vienu metu, ir, užvis mažiausiai, – savy pačiam? Ar pastoviai dalinam vieni kitiems dėmesio bliūdus tik išdrabstytiems likučiams išgramdyti? Ar dar mokam kitaip? Prašau, prašau, baikim šitas nesąmones ir dar mokėkim kitaip!
Prieš keliaujant čia, vienas bičiulis atsiuntė nuorodą, it kreivą šypsnį. Ji vedė į interneto svetainę, kurioje kažkur savo tempu oriuose Vakaruose reklamuojamas nuomojamas butas. Butas ypatingas. Nuoma brangi. Ypatingas tuo, kad jame nėra interneto ryšio, kompiuterio ir televizoriaus. Tik jaukiai įrengta aplinka, daug knygų ir gitara bei, rodos, pianinas. „Kokybiškam Jūsų laikui“. Socialinio absurdo smarvė sarkastiškai krizeno mano galvoj ir purtė galvą. Rastas mat civilizuotas būdas civilizacijai gydyti. „Žydai tai tam paprasčiausiai Šabą turi,“ – palei ironijos plintusus, netoli į kelionę pradėto krauti lagamino šmurkštelėjo mintis.
Raidės
Tada pradėjau apie jį skaityti. Ne apie papročius ar galima-negalima. Apie turinį, esmę. Mano plūde šitam ežere tapo Abrahamo Joshua Heschelio knyga „Šabas“. Religines dogmas palikdama jų rakinėtojams, gilinausi į filosofinę dalį.
„Iš tikrųjų, žinome, ką daryti su erdve, bet nežinome, ką veikti su laiku – nebent pajungti jį erdvei. Dauguma, atrodo, plušame dėl erdvės daiktų. Todėl mus kankina giliai įsišaknijusi laiko baimė ir apima siaubas, kai esame priversti pažvelgti jam į akis. Laikas mums atrodo kaip sarkazmas, nesugaunama, klastinga pabaisa, kuriai iš nasrų veržiasi ugnis, deginanti mūsų gyvenimo akimirkas. Todėl gūžiamės susidūrę su laiku ir bėgame į erdvės daiktų prieglobstį. Nepavykusius įgyvendinti ketinimus atiduodame erdvės žinion; tai, ką turime, tampa mūsų suvaržymų simboliu, frustracijos triumfu. Tačiau erdviniai daiktai nėra atsparūs ugniai – jie tik pakursto liepsnas. Ar turėjimo džiaugsmas yra priešnuodis laiko baimei, kuri virsta neišvengiamos mirties siaubu? Didinami daiktai yra laimės klastotės, jie kelia grėsmę mūsų gyvenimui; užuot mums padėję, erdvinių daiktų frankenšteinai mus persekioja.“
Linkt, linkt, linkt. Linkt.
„Vieną savaitės dieną skiriame laisvei – dieną, kai nesinaudojame priemonėmis, kurias pavertėme susinaikinimo įrankiais, kai esame patys su savimi, atitrūkstame nuo kasdienybės, neturime išorinių įsipareigojimų, liaujamės garbinę techninės civilizacijos stabus, kai nesinaudojame pinigais, laikomės paliaubų su ekonominėje kovoje dalyvaujančiais kitais žmonėmis bei gamtos jėgomis; (...)
Labiausiai jaudinančią žmonijos problemą išspręsime ne atmesdami techninę civilizaciją, bet bent iš dalies tapdami nuo jos nepriklausomi. Kalbant apie išorines dovanas ir turtus, teisingas yra tik vienas požiūris: juos turėti, tačiau gebėti be jų apsieiti. Šabo dieną, sakytume, esame nepriklausomi nuo techninės civilizacijos: neužsiimame jokia veikla, kuria siektume perdaryti ar performuoti erdvės daiktus. Septintą dieną žmogus nesinaudoja karališka privilegija nugalėti gamtą.“
Skaičiau ir tarpau tose eilutėse. Kažkas atliepė keliamečius neišreikštus ieškojimus, apjungė ilgesio kitiems ir priekaištų pačiai sau fragmentus į vieną paveikslą. Žodžiuose radau siūlo galą. Trauksiu, kol nuardysiu siūles.
Mano Šabo žmonės
Grįžus į Šabo gimtuosius namus, jis atsivėrė pačiu autentiškiausiu būdu – per žmones. Mano smalsumas jaučiasi tiesiog privilegijuotas dėl laimingo atsitiktinumo, lėmusio faktą, kad šiandien Jeruzalėje turiu vietinių draugų – savo rakto skylutę į vietos ritmus ir paslaptis.
Čia reiktų stabtelėti ir paminėti begalinę čia sutinkamą žydų, jų kilmės – taigi, neišvengiamai, ir atsineštų tradicijų – įvairovę. Ką jau kalbėti apie judaizmo sroves, sroveles, užutekius – kiekvieną jų dar pagardintą atskira asmenybe ir jos pasirinktomis individualiomis pažiūromis.
Kaip tik per vieną iš Šabo vakarienių rusiškai čiauškant su iš Ukrainos kilusiu bičiuliu man buvo nušviesta, kad kiekvienuose namuose Šabo veidas vis kitoks. Tai priklauso ne tiek nuo praktikuojamos religinės srovės, kiek nuo kraštų, iš kurių šeimos kilmė parsinešė, pavyzdžiui, patiekalus. Viskas sukasi apie tą pačią dvasią, siekį ir ritualus, bet vienuose namuose gali rasti visiškai kitokias vaišes, nei kituose.
Sakė, labai paieškojusi, ant šventinės vakarienės stalo gali rasti ir šaltienos. Aš neieškau – dar neišalkau atgalinės krypties. Be to, čionykštė kryptis man asmeniškai yra utopinė: namuose, kuriuose man kartas nuo karto dovanojamas Šabas, šventės eiga ir vaišėmis daugiausiai rūpinasi žmogus, kilęs, maža to, kad iš Afrikos, tai dar ir iš Maroko (apie savo Maroko karštinę esu kiek užsiminusi čia). Šios n kartų gylio šaknys tiekia į kelių butiokų ir paprastai dar vieno-kito-trečio-niekasneskaičiuoja svečio lankomą stalą Šiaurės Afrikos kvapais persisunkusius užkandžius ir tradicinius vietos žydų patiekalus, beveik visus savitai pagardintus prieskonių gausa ir – o taip – aštrumu.
Kitas mano Šabo atspalvis – nors čia esu, kaip mėgstu sakyti, tam tikra prasme pankiškai nusiteikusioje žydiškoje aplinkoje, ji daugiausia kilusi iš ortodoksų šeimų. Vieni šio ryšio įsikibę stipriau, kiti laisviau. Vieni griežtai valgo tik košerinį maistą, kiti linkę šią ribą retsykiais ignoruoti, vieni griežčiau laikosi tradicijų, kiti – laisviau, bet faktiškai visi kas savaitę Šabą pasitinka prie Raudų sienos. Daugumai tai – šventas žygis, į kurį keliaujama su džiaugsmu, ir net kelionės į užsienį yra planuojamos taip, kad penktadienio vakaras ĮVYKTŲ Jeruzalėje. Nes, o taip, kassyk tai yra įvykis. Kartais dar sunku suvokti, kiek reikia turėti užtaiso ir motyvacijos kas savaitę sutinkamą dieną švęsti taip, kaip mes pratę minėti kažką džiugaus sykį per metus.
Taigi, jau prie vieno man pažinaus šventinio stalo susirenka visa spalvų gama, bet pagrindiniai akcentai surikiuoti, kaip šiandien esu pajėgi suprasti, ortodoksiška kryptimi. Jei vieną dieną suprasiu kitaip, pasitaisysiu. Jei reikės, pasitaisysiu, nes dabar rašau iš to, kas mane pasiekia per akis, ausis ir jausenas. Enciklopedinėmis žiniomis neužsiimu – vyksmo srautas per turtingas ir atmosfera per šventiška, kad rikiuočiau visus kylančius klaustukus ir vietoje pateikčiau juos atsakovams. Jie laikui bėgant lukštenami pamažu, vienas paskui kitą.
Todėl, užuot įjungus proto radarus, per vakarienę tiesiog užsimerkiu drauge su kitais ir klausausi išsipusčiusių dainingų vyrų keliabalsių giesmių – drąsių, laisvų, bebaimių suklysti, su visais Artimiesiems Rytams būdingais melodijų ir tembro viražais. Giesmių, palydimų pirštais į stalą stuksenamo ritmo ar plojimo, retsykiais su šypsena atsimerkiant susiderinti natoms ar apsitarti dėl kitos melodijos.
Sykį man pačiai liepė niūniuoti melodiją. Kokią – sunkiai tikiu savom ausim. Juk jūsų giesmių nemoku... – Ir nereikia mokėti. Tu tiesiog niūniuok, kas tau iš gilumos kyla. O mes rasim būdą pritarti. Ir viskas. „Ir viskas“. Suprask, kaip du pirštus apmyžt čia viskas. O aš sėdžiu atsirakinusiais sąnariais – bet ne kompleksais. Duokit man daugiau tokių kultūrinių skirtumų, prašau – noriu juos paverst asmeniniais panašumais. Ačiū.
Žodžiu, klausimai tikrai lieka kitai galaktikai.
„Vakarienė, stalas“ – tai, apart tiesioginės, sakau ir turinio prasme. Mano aplinkybės ir žmonės man padeda pažinti tokį Šabą, apie kurį dabar rašau. Turiu nuojautą, kad kitas ratas jį nušviestų gal ir kitaip. Gal taip, o gal ir ne – kaip bebuvę, ką berašo protingos knygos ar Wikipedijos, toks yra maniškis. Beje, esančios dar tik pakeliui į pažinimą. Esu atvira savo pačios žvilgsnio kaitai, kviečiu tam ir skaintantį.
Aš pati
Prie Sienos saulėlydžio valandą einu kiekvieną penktadienį. Kol kas nepraleidau nė vieno. Neplanavau to. Bet minėtas troškulys vedė savaip. Tai kam maivytis?
Nuo pat ankstyvo ryto ši diena kitokia. Penktadienį darbus baigiu tą valandą, kai kitomis dienomis juos pradedu. Merginų namuose tvyro kita – laukimo, šventinė – nuotaika, kuri įtraukia pati. Namo einu lengvais žingsniais, lėtai kvėpuodama, užsimerkdama – nerdama gilyn. Tai ne vidinis priesakas ar išorinis konstruktas – ši diena tam skirta, todėl su malonumu jai pasiduodu.
Pradžioj į šią dieną kaip tokią vedė ilgesys ir smalsumas, dabar tiesiog neša ramybės pažado srovė. Visas miestas kitoks: pirmoje dienos pusėje jis kupinas lekiančių žmonių, šeimų, vaikučių, tysiančių maišus su specialia Šabui skirta duona. Parduotuvės ir gatvės pilnos, sūkuriuoja, ūžauja. Netoli mano namų esantis turgus sprogsta.
Gatvės springsta kamščiais. Skaičiuojant minutes ties riba, automobiliai labai juokingai išprotėja. Pasipila nekantrūs pypsėjimai, greitis viršijamas užsimerkus, ženklai ir kelio žymėjimas gyvenimo taisyklių hierarchijoje pabruka uodegas. Religingas žydas per Šabą negali vairuoti automobilio. Atsiprašau – ne negali, tiesiog nevairuos. Sykį, atsidūrus kalnuose už Jeruzalės dvi valandos iki Šabo, buvau perspėta – jei keliaujant atgal kas atsitiks automobiliui, vairuosi tu. Arba teks likti ten, kur esam. Aš nevairuoju, tad atsakymas kaip ir aiškus. Ramiai. Kur ten, sakėme, vieta klausimams? Spėsi. Dabar kramtyk realybę, mergyt. (Čepsiu)
Ir staiga apie pusę ketvirtos žydiškuose miesto kvartaluose užsidaro visos parduotuvės. Turgus tarsi įkvepia save atgal, nusivynioja visos žaliuzės ir tampa tylu it niekad kitaip ir nebuvę. Apie penktą iriantis beveik tuščiomis gatvėmis jau sutinki vos vieną kitą automobilį. Užtat Sienos link traukia pasipuošę žmonės. Lėtai, šnekučiuodamiesi. Arba nardo mažose gyvenamųjų rajonų gatvelėse, apsikabinę didelius puodus – keliauja su savo gėriais Šabo vakarienės pas gimines ar bičiulius. Vasarai artėjant, šios valandos slinksis į vėlumą drauge su saulėlydžiu. Jau slenkasi.
Žodžiu, po šio virsmo it po audros nuščiuvus Jeruzalei, topinu senamiestin. Pradžioj jaučiausi žiūrovė, prašalaitė, nekreipdavau dėmesio į savo aprangą, apsižiūrėdavau tik, kad ji būtų pagarbi, bet lietingais žiemos mėnesiais šiuo klausimu ir taip surizikuoti sunku. Nė nepastebėjau, kaip pamažu pradėjau puoštis. Įsisegdavau kitus auskarus, po dienos darbų palįsdavau po dušu, parinkdavau kitą šalį. Dabar iš vakaro pasiruošiu kitą drabužių eilutę – paprastą, bet puošnią. Ar bent kitokią, nei kasdien. Šią dieną norisi puoštis... Norisi rengtis kitaip. Šventė ore kviečia ją provokuoti.
Taisyklės be prakaito
Žvelgiant iš toli ir klausantis (ne)košerinių mitų ir legendų atrodo, kad kas savaitę prieš Šabą dar iš vystyklų neišsivolioję žydukai susodinami mokytis draudimų, kad visam gyvenimui atsimintų. Taisyklės gula į mažas surauktas kaktytes, o peisiukais nuo begalinės grėsmės ir reikalo rimtumo teka prakaito lašeliai (nu nes žydukai, aišku, gimsta su peisiukais). Kuo daugiau tokių prakaito lašelių žydukui augant nukapsi, tuo geriau jis draudimus įsikals galvon ir dorai bei gi tinkamai šią virvę ant kaklo užsivyniojęs švęs (?) Šabą.
Nė velnio.
„Ne negali, tiesiog nevairuos“ – verta dėmesio stotelė. Taigi, žiūrėdamas iš toli, gali vartoti šiuos žodžius: jie negali to, negali ano, neleidžiama šitas... Žiūrėdamas iš arti matai, kad jie renkasi to nedaryti. Taip, taisyklių daug. Dar toli gražu visų nežinau. Bet žiūrėdama į jaunus veržlius šiaip jau šiokiomis dienomis stabdžių neturinčius, bet nuoširdžiai Šabą mylinčius žmones, imu jas suprasti kitaip.
Sykį tiesiai paklausiau. Sakot, „mums negalima“. To, ano negalima. Ar tai neima smaugti? Neeeeee – atsiliepia išsiplėtusios akys. Šabas – pati didžiausia dovana, kai gali iš tiesų pasijusti laisvas. Paradoksas įdomus ir reikalaujantis dar ne vieno mėnesio patirčių. Bet vien kalbėtojo išraiška ir pačios kailiu patiriama minėtoji elektra kalba pačios už save. Tai tiesiog nenupasakojama, tikrai. Veikiau įžiūrima ir įsiklausoma, ir, matyt, proporcinga asmeniniams poreikių ir patirčių vingiams.
„Norisi rengtis kitaip“ – dar žingsnelis atgal, kad galėtume žengti du į priekį. Pradžioj ta linkme kito mano elgesys, ir tik visai neseniai man pasakė, kad prasminis akcentas ne Šabo draudimuose kaip tokiuose. O tame, kad šią dieną viskas būtų... kitaip. Per Šabą žydams negalima skinti vaisių, raškyti augalų, plėšti, drėksti. Tai liečia ir, pavyzdžiui, servetėlių ruloną ant šventinio stalo. Reiktų pamatyt, kokius miniatiūrinius sekundės trukmės triukus vaikinai su juo daro. Galvojau, kaip įdomiai atsiplešia servetėlę. Šmikt it nejučiom apie riešą, trukt nematytu gestu – ne per tam skirtą gamyklinį punktyrą.
O tada man paaiškino. Negalim draskyti tiesiog taip. Bet jei mums reikia, pasiimti galime. Tiesiog tą daryti turime kitaip, kad atmintume, jog ši diena yra kitokia, nei kitos. Man, nuo vystyklų mintančiai ir savo patirtis reiškiančiai simboliais, tiesiog apsiėsti jais galima.
Taigi. Įbridau į tą upę, teku, ir gėlėti marškiniai iš vakaro ėmė sugulti kaip „kitokie, nei kitoms dienoms“ – savaime, be žinios. Ką jūs į tai? Pravalas, nu.
Turinys
Dabar sunkiausioji dalis. Žodžiams. Kassyk, kai pati sau bandau sudėlioti garsais tą regimą nuotaiką, žodžiai valkiojasi aplink ratais, šliūžindami nepaklusnias kojas – tokie biškį nesusipratę, nei tai reikalingi, nei tai ne, it nebūčiau nei aš, nei jie patys tikri, kurie jų (ir ar išvis) gali tapti išrinktaisiais. Taip ir grūdamės visi apie tą paslaptį. Pamėginsiu pakviesti po vieną.
Geriausiai, ko gero, jie rikiuosis ties konkrečiais pavyzdžiais. „Viskas iš gyvenimo“, kaip sakydavo mano močiutė, kai norėdavo išreikšti savo susižavėjimą muilo operų realistiškumu. „Viskas iš Gyvenimo“, kiek pataisau aš, nes tos dienos venom tikrai teka kraujas.
Tą dieną visi kasdienos rūpesčiai lieka kitoms savaitės dienoms. Šita dalis skamba gana paprastai. Perskaitai ir pamiršti.
Tą dieną negalima ne tik nešiotis pinigų, naudotis elektros prietaisais, skinti vaisių ar panašiai. Tą dieną negalima: pykti, liūdėti, galvoti apie konfliktus, juos mintyse spręsti, planuoti darbus. Aha, čia jau ne taip paprasta. Man šitoj vietoj vis dar sulėtėja suvokimo ratai, jis vis taikosi išlipti. Negalima galvot – ir negalvoji. Tai ką?
Štai čia, matyt, gelbsti periodiškumas. Tai ne savaitė per du metus, kai pagaliau pasiryžti ir leisgyvis išdidžiai užsibarikaduoji kokioj troboj miške, išjungi telefoną (prieš tai apie tai pranešęs 23 kitaip panikuosiantiems giminaičiams ir draugams) ir „užsiimi savo psichologine / dvasine būsena“. Tai – kassavaitinė praktika.
Pavyzdžiui, pažįstamų rate yra vienas veikėjas, išgyvenantis ganėtinai bjaurias skyrybas. Pamatysi paprastą dieną – juodas kaip naktis, kartais net paklaikęs. Desperatiškai darantis ant ribos atsidūrusiojo klaidas. Pamatysi per Šabą – žmogus dainuoja, šypsosi kaip saulytė, šoka, švenčia. Jei užsimirš ir pradės ką iš šešėlių traukti dalyboms, bus švelniai, bet kategoriškai sudrausmintas draugų: Viskas. Baik. Dabar Šabas. Aš, ko gero, varyčiau kokią žiežirbą atgal į tarpuakį prieš susiimdama – ne jums suprasti, ką tai reiškia (ar ką kito (ne)adekvačiai dramatiško). O čia drausminamojo reakcija stebina savo dėkingumu ir tą pat sekundę keičiamu nuotaikos kursu. Žinoma, kad akyse gali pagauti šešėlių. Jie juk neišoperuojami. Bet šypsena visvien tikra. Sėdžiu, stebiu ir lituoju savo sistemos laidelius: kad vaistai veiktų, turi juos vartoti reguliariai. Šie gi vartoja Šabą.
Antras „Pavyzdžiui“. Kitas veikėjas įsigyja naują kostiumą sesers vestuvėms. Pirmąsyk pratestuoja jį per Šabą, dieną iki jų. Ir varo su tuo kostiumu per bordiūrus, statybas – visur, kur jam reikia. Ė, sakai, apsivarysi kostiumą, iki vestuvių net išsivalyti nespėsi, jei kas. Veikėjas surimtėja ir sako: Šabas svarbiau už vestuves. Timpt švarko skvernus žemyn ir varo toliau laukais, nes bastynės – jo būdas švęsti.
O kiek prisiklausyta liaupsių vis kur pakeliui, iš skirtingų ta diena besidžiaugiančių vietinių. Bet tu supranti, ar supranti, kokia tai nuostabi diena? Juk pats neišsirautum iš visko. Tai laikas, laikas tavo svarbiausiems – nedalomas. Šeimai, draugams. Pokalbiams. Poilsiui. Nedalomam poilsiui. Supranti? Ar tu jauti, jauti tą magiją šitos dienos – kitokios? Tu jauti, kad ji kitokia? Ar čia tik mums taip? Arba jei savaitės eigoje susidūręs paklausi, kaip sekasi, ir išgirsi ką panašaus į Klaikiai daug darbo, žiauriai pavargau... ar Oj, baisias kovas kovoju, pasimetęs, stengiuosi nepasiduoti... dažniausiai po viso to sulauksi ilgesingo atsidūsėjimo: Bet kaip gerai, kad yra Šabas!
„Nedalomas. Nedalomas“. Cielas. Laikas cielas, orumas irgi kažkoks cielas. Oriai pailsėjęs, cielai pabendravęs gali kažkaip visai oriai ir nusidirbti kitomis dienomis, ir pasipykti, ir biškį truputį pasniaukroti dėl savo bėdų. Kažkokia pusiausvyra.
Na va, žodžiai vėl išsiskirstė kas sau. Į pabaigą sakiniai ėmė dėliotis daugtaškiais, it mėginant prisiminti sapną. Tebūnie. Iki kito karto. Gal užaugs nauji.
Beje, šventės ritualų ir eigos nesurašinėju sąmoningai. Juos Google rasti galite. Užtat Izraelio kultūros naujokės sapaliojimų iš vidaus – ne. Opa. Dar biškis ir susireikšminsiu.
Plonytė linija
Žmonės, tarp kurių esu, nėra fanatikai. Jie nuolat kelia daug klausimų – apie aplinką, save, kitą. Klausimų nebijo, įvairaus gylio ir spektro kalbų – taip pat. Tai čia yra normalu. Dūšią kasantys pokalbiai – ne išimtis, ne demonstratyvus nėrimas įkvėpus daug oro ir ne alkotesterio funkcija – tai kultūros dalis. Be to, yra labai autoironiški. Patys sako – taip, kartais visa tai atrodo kvaila – ypač, kai buity nutinka kas netikėto ir esame priversti šauktis pagalbos. Taip, turime susitarimus su ne žydais, kurie reikalui esant prisistato ir mums padeda. Bet tokia realybė.
Taigi imu suvokti vieną dalyką. Matau, kad taisyklės nėra sekamos aklai. Kaip kad pavyzdys su vairavimu – jos renkamosi sąmoningai, kaip atitinkamas įrankis. Tad nors patys šypsosis ar persitrauks per dantį, bet galutiniame taške liks nepajudinami.
Jei mano radarai veikia gerai, jie sako, kad, žinoma, gali apeiti vieną kitą priesaką. Tiksliau – vieną, paskui kitą. Paskui gal trečią. Na, kas čia tokio. Man rodos, jie tą plonytę liniją supranta. Nujaučia. Suvokia. Norėdami išlaikyti pagarbą Šabui ir turėti jį visą, nedalomą ir pilną, jie renkasi jį saugančias taisykles. Todėl jas švenčia ir nesijaučia jų įkaitais.
Aš, pavyzdžiui, žiauriai nemėgstu avalynės. Anei kojinių. Kai tik galiu, nusidraskau viską ir lakstau basa. Bet suvokiu, kad tam yra laikas ir vieta. Ir, ypač, jei reikia eiti į šventinį koncertą, suprantu, kad basai ten, nu, nekažką. Ši išvyka turi savus parametrus. Todėl išsirenku dailius, nekasdienius – tinkamai apsirėdžius, jie nebėra erzinantis apavas, jie net gi tampa šventės dalimi.
Vėl gi – jei ateitis parodys kitaip, pasitaisysiu. Bet šiandien – šiandien, rodos, užuodžiu tai.
Šypsenoti paradoksai
O atpalaidavus raumenis visa tai gali būti labai linksma. Esu jau minėjusi artimiems – žemė, skirta dvasiniam paveldui, leidžia išvengti egzaltacijos. Dvasinio gyvenimo čia niekam nereikia įtvirtinti ar sureikšminti – jis yra tiesiog natūrali gyvenimo dalis. Todėl nors prasmės sunkiasi per begalę kasdienos sluoksnių ir gali atrodyti varginančios, iš tiesų jos yra lengvos ir kartais sušoka visai smagius autoironiškus kompromisų kadrilius. Pereikim prie praktinių suokalbių pavyzdžių.
Praktinės pamokos ne žydui, norinčiam būt geru draugu per Šabą
Tu tikriausiai taip dabar kavos norėtum...
Jei virsies sau, nupilk pusę puodelio ir man, ką. Bet nuo saviškio. Atskirai išvirtos nieks negers.
Ar tu gerai čia matai?
Įjunk prožektorių, tundra.
Tu žinai, kam šitas dangtelis skirtas?
Uždėk jį atgal ant žvakidės, kad išeidama nepaliktum degti pačios įžiebtos žvakės.
Kokia faina mašinytė, mano sūnėnas taip džiaugtųsi tokią gavęs...
Paimk ją nuo šito suolo, ką – mašinytė elektrinė, aš negaliu. Kitąsyk atiduosi.
Nu kaip čia taip kažkaip netikėtai šalta šitam kambary... Tau tikriausiai šalta?
Kur šildytuvas, jau rodžiau. Dar ilgai galvosi?
Įdomu, kelinta dabar valanda...
(nesusipratėlė nereaguoja)
Bet tai rimtai įdomu, kiek dabar galėtų būti valandų...
(nesusipratėlė pastato ausis, nekontačina, aplinkiniai tarpusavy šaudosi šypsniais)
Palaukit palaukit, jinai šitą jau moka. Vika, nagi, tu jau žinai...
(susipratėlė išsitraukia mobilų ir atsidūsta – oj, kaip man staiga parūpo laikas – ir, žiūrėk tu man, jau visos penkios! „Vika, nagi, tu jau žinai“ – tiesiog užsitarnauti antpečiai)
Šaldytuvo klasta
Prie Sienos susiduriu su bičiuliu. Jis juokiasi – aš tai šįkart Šabo vakarienės pakviestas kitur, bet va butiokas prisikvietė draugų, visko prisigamino ir pamiršo šaldytuve lemputę atsukti, kad neįsijunginėtų varstant duris. – Ir ką tai reiškia? – pasitikslinu, nors jau nujaučiu ir tykiai kikenu. Visas maistas ten sudėtas, sako. O atidaryt negalės, nes tai reikštų junginėti šviesą. Dainuos dabar visi aplink šaldytuvą. Kvatoju iki ašarų. Tada pasisiūlau padėti. Nuspręsta. Gerai. Užeisim trumpam ir tu išgelbėsi Šabą.
Užbaigusi giesmių ir šokių gaudesį prie Sienos, prie manęs artėja kostiumuota gvardija. Eime, ministre pirmininke, – juokiasi. Eisena su garsiom dainom ir dar garsesniu juoku patraukia viena pagrindinių Jeruzalės gatvių įkalinto maisto link. Negaliu tvert nekikenus. Tikslinuosi, ką turiu padaryti – pagrindinį principą jau žinau: derėdamasi su Šabo taisyklėmis dėl bičiulių, turiu visų pirma tą daryti dėl savęs. Taigi, turiu kažką iš šaldytuvo pasiimti sau. Paskanauti, paragauti. Ir, užvien, atsukti lemputę. Iš esmės, galėčiau suėst visą jų vakarienę ir lemputę pamiršus išeiti – springstu iš žvengo.
Šito vaizdo nepamiršiu niekada. Nu tikrai nepamiršiu.
Įėjus į butą, tiesiu taikymu neriu į virtuvę – ko čia smulkintis: turiu misiją, vykdau. Štai ir jis. Šaldytuvas. Sustoju, vidinė šypsena plyšta, mintyse įjungiu veiksmo filmo garso takelį ir reikšmingai įkvepiu.
Už nugaros kaip siena rikiuojasi penki vyrai. Šiandien, kaip tyčia, esu itin prisitaikiusi prie jų kuriamo kraštovaizdžio – savo žygiui prie Sienos išsirinkau baltus ilgus marškinius, juodą klostuotą klasikinį lietpaltį aukšta apykakle ir juodus suvarstomus batus.
Penki jauni smarkūs išlakūs vyrai ir nė vienas negali atidaryt šaldytuvo. Pasiutus komedija, sutrikimas ir rimtis rungiasi visų veiduose. Normaliai yra – visi norim deramai išsaugoti Šabą, bet kas juokinga, tai juokinga.
Žengiu kelis žingsnius svyruodama atmestais pečiais, ryžtingai atlupu šaldytuvo duris, atsuku nelemtąją lemputę, apsidairau, ko gi čia man asmeniškai iš jo taip reikia, ir nuo durų už kaklelio nusigriebiu didelį butelį viskio. Reikšmingai atžingsniuoju prie stalo ir su trenksmu ant jo pastatau šį savo „poreikį“, pergalingu veidu žiūrėdama laukiantiems į akis.
Prasprogsta juokas. Braukdamas ant akių krentančias išraiškingas blondiniškas garbanas šalin, stipriausias namų vyras kliukteli stikliuką karamelinės ugnies, dar gauna paragauti įvairių iš išlaisvinto šaldytuvo traukiamų skanėstų ir išdėlioja lauk pro duris.
Kartais pasiseka pateisinti savo vardą.
Baigiamoji spalva
Tas pats vakaras. Į šaldytuvo išlaisvinimo operaciją mane atlydėjęs bičiulis pats keliauja vakarieniauti kitur, bet pamatęs tiesiog ant stalo kraunamą maistą tuoj pat sureguliuoja jį atgal krovikams į rankas ir stalą nutiesia balta šventiška staltiese. Tada paserviruoja kaip priklauso ir drauge su manim išeina savais keliais.
Gi net nevakarieniauji čia, sakau – negali sutramdyt savo rūpesčio net šiandien? – Čia kas kita. Aš ne jais rūpinuosi. Aš Šabą gerbiu. Šabą reikia gerbti.
Va taip va.
***
Šį tekstą rašiau šešias dienas. Šešias dienas, narstydama po sluoksnelį, ir tai jaučiuosi apsakius tik kontūrus, atmosferos nuojautą, turinio spalvų kodus, tik kodus – jas pačias susirasti ir pamatyti reikia patiems, tik patiems – svarbiausia, reikia norėti pamatyti. Atvirai, be prietarų. Neįsivaizduoju, kaip visa tai nupasakoti. Bet pamėginau. Ir, tiesą sakant, jaučiuosi tik pradėjusi.
Lydinčios natos
Comments