• Viktorija Einorė

Sulėtinti judesius

Ar žinai, kiek laiko užtrunka sulėtinti savo judesius? Daugiau kaip metus. Daugiau kaip fakin metus. Kad nustočiau degti kas sekundę. Ne ta, savo ugnim. Ta, kuri ją gožia.


Ilgą laiką nesuvokiau, realiai, fiziškai, kad mano judesiai, žvilgsniai, kalba yra staigūs, kartais – ypač nesugebant iš pirmo sykio įdėt kefyro pakelio parduotuvėj į nepaklusnų maišelį – net desperatiški, it visi žmonės eilėj teistų mano nezgrabnumą. Žinai, kiek užtrukau, kol supratau, kad maišelis kefyrui nepaklusnus būtent dėl mano desperatiškų judesių, mėginančių aplenkti mane pačią? Daugiau nei metus.


Visada galvojau – o, vakyti, kaip juokinga – kad esu lėta. Kalbu lėtai. Kol vienas kitas artimas žmogus man tą pasakius neprajuko. Buvau šokiruota. Beveik įsižeidus. Nes jaučiu lėtai. Ir iš dugno. Nes jausmas žodžiu man virsta lėtai. Aš esu lėta, nes į viską žiūriu įdėmiai.


Pamažu ėmiau sąmoningai lėtėti. Kad tarpuose atsirastų oro, kurio reikia mano ugniai atsigauti. Labai įdomu, bet kai užkliuvęs už laipto lėtai ir užtikrintai statai nerangiąją koją į šalį ant tvirtos žemės, gali likti visai neužkliuvęs. Ėmiau raktus iš kišenės traukti lėtai, iš anksto artėdama prie durų pirštais braukdama pažįstamas briaunas, susirasdama reikalingąjį, brūkštelėdama pirštų pagalvėlėmis per dantukus ir nukreipdama juos reikalinga kryptimi. Nebestypsau besijausdama kvailai prie užrakintų durų, desperatiškai niaukdama visą ryšulį – gerai, jei dar neišeksponuodama jo į balą.


Laikas tas pats, o tu jame kitokia.


Nuotr. Viktor Trublenkov

73 peržiūros