top of page

Užgesus šviesoms nušvinta žmogus

Žinot, kaip būna, kai pirmąsyk gyvai pamatai žmogų, kurio kūryba tave labai žavi, bet ta būtybė, regis, niekaip nedera prie to, ką ji kuria ar kaip ją įsivaizdavai? Tai šįkart taip nebuvo. Etgartas Keretas, regis, ateina tiesiai iš ten, iš kur ir kuria. 


Apimta džiugios nuostabos ir kokio tai pelnyto atpildo jausmo, noriu pasidalyti su jumis keliais perliukais iš šią savaitę Izraelio nacionalinėje bibliotekoje įvykusio susitikimo su šiuo mano mylimu autoriumi.


Etgaras Keretas © Yossi Zamir

Etgaras Keretas - pasaulinio pripažinimo sulaukęs Izraelio rašytojas, kurio kūryba išversta į daugiau nei keturias dešimtis kalbų. Jis rašo trumpus apsakymus, grafines noveles, o Izraelyje yra žinomas ir kaip scenarijų filmams bei televizijai autorius. O gal esate girdėję apie Kereto namą Lenkijoje? Sakoma, kad tai - pats siauriausias namas pasaulyje. Bet kuriuo atveju, jei dar nesate šio autoriaus skaitę, kviečiu minutei stabtelėti ir prieš tęsiant spustelėti čia.  


***


Pirmąją Kereto knygą gavau dovanų. Tai nutiko seniai - prieš dešimt ar daugiau metų. Tada ją surijau ir įsimylėjau ničnieko nežinodama apie autorių ir, tuo labiau, nieko nenutuokdama apie Izraelį. Regis, nė neatkreipiau dėsio, kad apsakymų veiksmas vyksta šios šalies kontekste. Tada man jis atrodė besirutuliojantis kažkur toli toli, o knygos jausminė gama siekė arti arti, ir šis derinys masino savaime. 


Tiesą sakant, tuo metu, o ir daug anksčiau, visai nesikapsčiau kūrėjų asmenybėse ir biografijose. Man tai buvo tiesiog neįdomu. Kol klasiokės doktorato analizės lygio kruopštumu narstydavo savo muzikos dievukų DNR, aš pilna širdim pampdavau pačią kūrybą ir aistringai ja žavėdavausi. Užsimerkus galėdavau sudainuoti dainas keliais balsais, pirštais stuksėdama į skirtingų instrumentų taktą. Nesakau, kad jos to negalėdavo - bet aš galėdavau tik tai. 


Tiesa, sykį atsispausdinau mėgstamos grupės nuotrauką, prisiklijavau ją savo kambary ir išmokau jos solisto vardą. Sąmoningai. Kad atrodyčiau normalesnė. Kitų dviejų ar trijų (va, prašom) vyrukų įsimint net nesivarginau. Nes tikrasis turtas buvo slepiamas stalčiuj. Ten gulėjo atsispausdinti kruopščiai katologuojami skirtingomis spalvomis pagal albumus sužymėti man patinkančių dainų žodžiai. 


Panašiai buvo ir su knygomis. Tada dar nesuvokiau, kad kūryba yra paties kūrėjo dalis, jo pokalbis su savimi, kurį mums tenka laimė (arba nelaimė) išgirsti. Priešingai - tada kūryba man buvo it koks individualus sutvėrimas, užgriūnantis menininkus iš dangaus. Ji buvo vertinga pati savaime, it tam varduipavardei būtų tik pasisekę, it jis tebūtų indas, iš kurio galima vaišintis vaisiais. 


Taigi faktą, kad mano vienos mylimiausių knygų autorius yra kilęs iš ten, į kur vėliau mane atbastė gyvenimas, supratau gana atsitiktinai, pakankamai vėlai ir, kadangi mano domėjimosi kūrėjais tendencijos jau buvo pasikeitusios, tokiu savo atsilupimu nesididžiavau. Kita vertus, jaučiaus gavus netikėtą dovaną: Etgaras Keretas čia, jis gyvas žmogus, aš vaikštau jo apsakymų gatvėm ir net galiu kažkur jį sutikti!


Štai, pagaliau pasitaikė ir proga. 


Užgęsta šviesos, nušvinta žmogus


Užgęsta šviesos, į auditorijos sceną išeina vakaro vedėjas, o jam iš paskos su prasegta kuprine kaip į savo salioną įžingsniuoja smulkus, lieknutis džinsuotas ir džemperiuotas Etgaras Keretas.  


Auditorija išsyk pagyvėja, prisipildo juoko. Netrukus man į akis krenta tai, kaip šio žmogaus šmaikštumas ir paprastumas nuolat mainosi su tiesmuku gyliu. Klausydamasis Kereto jautiesi labai panašiai, kaip ir skaitydamas jo apsakymus - lakstinėji sau pokeistėj erdvėj, pakampėm šlaistosi šešėliai, o tu nenutuoki, kuris iš tave supančių objektų staiga atgis ir taps pasakojimo herojumi. Kikeni, naiviai smalsauji, žengi dar vieną žingsnį ir staiga panyri gilyn, it prie kojos būtų pririštas kirvukas. Tas gylis dažnai būna tamsus, jame pameti ribą tarp realybės ir fantazijos, bet drauge jis kažkoks skaidrus ir apvalantis. Gal dėl to, kad tiesiai įvardytas.        

  

Izraeliečiai sako, kad Etgaras Keretas labai atviras ir skaitytojams prieinamas žmogus. Atkreipiu dėmesį, kad kalba paprastais trumpais sakiniais, o jei pavartoja sudėtingesnį terminą, kalbėdamas toliau būtinai paminės ir paprasesnį jo sinonimą. Perbėga mintis, kad jis leidžia atsikvėpti: kalbėdamas dažnai užsikerta, šokinėja tarp minčių, pradeda sakinį nuo vidurio. Pasakęs juokelį pats krizena ir žvilgčioja auditorijos pusėn, it šioji būtų jo kiemo draugelis. Apskritai šneka greitakalbe, nukąsdamas žodžių galūnes, nevengdamas gatvės kalbos. Ir neatrodo, kad jį tai jaudintų. Aš pati dažnai jaučiu įtampą, kad rašau daug geriau, nei kalbu, ir tai man kelia stresą - tarsi ėmęsis žodžio privalėtum tapti visapusišku jo virtuozu. Taigi šiuo atveju Keretas man ir visiems, tokiems, kaip aš, duoda išrišimą. Neprivalai tapt niekuo kitu, tik savimi. 


Kūrybos keliai (ne)žinomi


Etgaro Kereto šaknys siekia Lenkiją. Jo tėvai ten išgyveno Holokaustą - šešis šimtus dienų slėpėsi ankštoje slėptuvėje po žeme. Kad išsaugotų sveiką protą, pasakodavo vieni kitiems istorijas, leidusias jiems bent valandėlei palikti to meto realybę ir patirti kitokį pasaulį. Anot Etgaro, jo tėvas įsitikinęs, kad tik tai jiems ir padėjo ištverti tiek laiko trukusį siaubą, tamsą, drėgmę, nepatogumus ir baimę. 


Keretai ir vėliau garsėjo kaip pasakotojų šeima. Etgaro motina tikėjo, kad vaikams sveika matyti, kaip jų akivaizdoje gimsta istorijos. Ji jas visuomet kurdavo pati, knygų mažiesiems neskaitydavo. O tėvas elgėsi atvirkščiai: jo pasakojimai rėmėsi realybe. Būdamas mažas, Etgaras galvojo, kad pasakojimas - tai dovana tam, kurį myli. Na, o man dingtelėjo, kad jo kūryboje meistriškai susilieja šie du iš pažiūros skirtingi šaltiniai - realybė ir fantazija. 


Skaitymo pamokos


Skaityti Etgaras išmoko būdamas trejų metų amžiaus. Jo tėvai daug dirbo, tad jo vyresnysis brolis, paties rašytojo žodžiais tariant, buvo jo mažasis tėtis


Taigi sykį Mažasis Tėtis vietiniame laikraštyje perskaitė, kad skaitymo ir rašymo įgūdžių neturintys žmonės iškrenta iš darbo rinkos. Didžiai susirūpinęs Etgaro ateitimi, ėmė mokyti jį skaityti. Mokėsi abudu intensyviai, brolis taikė griežtas priemones - Etgarui klaidingai perskaičius žodį, jam į plaukus įsodindavo kramtoškę


Per pirmą parodomąjį skaitymą jo motina pasakiusi: Skaito labai gražiai, bet kodėl jo galvoje tiek daug plikų plotelių? 


Pirmasis apsakymas


Nors vaikystėje Etgaras bandė rašyti dainas, pirmasis jo apsakymas gimė jam tarnaujant kariuomenėje. 


Tarnybos metu žuvo jo geriausias draugas. Netrukus Keretas buvo paskirtas saugoti postą, kuriame įvyko nelaimė. Atėjęs į tarnybos vietą, sienoje pamatė įstrigusią kulką. Tai buvo ta pati kulka, prieš tris dienas pervėrusi jo draugą ir atėmusi iš jo gyvybę.


- Tada atsisėdęs parašiau savo pirmąjį apsakymą. Trumpą tokį, puslapio ilgio, - sako rašytojas. - Ir… Tiesiog niekada nebesustojau.



Etgaras Keretas skaito vaikystėje parašytą dainą


Nekoks kareivis


- Bet, sakyk… Šiaip jau buvai nekoks kareivis, ar ne, - klausia vakaro vedėjas. 

- Oi, taip, kareivis iš manęs visai prastas, - gyvai linksi Keretas. 


Pavyzdys. 


Mūsų namuose buvo tokia tvarka: aš privalėjau klausyti mamos - nesvarbu, kas. Dėl to klausimų ir derybų nebuvo. Bet visada turėjau teisę klausti, kodėl ji man liepia kažką daryti, ir gaudavau išsamų atsakymą. 


- Etgarai, eik miegoti. 

- Gerai, eisiu, bet kodėl? Nes visai nenoriu.

- Nes rytoj eini į mokyklą, turėsi anksti keltis. Žmogaus organizmui būtinos bent septynios miego valandos, kitaip jis gali jaustis blogai ar net susirgti. Kol nusiprausi, susiruoši, kaip tik ir bus likę septynios - todėl eiti turi jau dabar.

- Ok. 


Na ir tada aštuoniolikos patekau į kariuomenę. 


O ten per mokymus seržantas man liepia šliaužt pilvu per balą.


Aš jam sakau:

- Aš, žinoma, tuoj pat šliaušiu per šitą balą, bet ar galite paaiškinti, kodėl manęs to prašote? 

- Koks tau skirtumas?

- Kad galėtume veikti išvien: jeigu jūs norit mane pažemint, tai aš tėkšiuos veidu tiesiai į dumblą. Bet jei turiu peršliaužt kuo greičiau, tai tada varysiu per balą alkūnėm. 


Taip užsidirbau savo pirmąją bausmę. 



Prisiminimai apie kariuomenę


Alter ego balsas eina dangun


Pats rašytojas yra sekuliarus, o jo sesuo kadaise pasirinko religingą gyvenimą. Dabar ji gyvena ulrtaortodoksų rajone Jeruzalėje ir turi vienuolika vaikų. Nepaisant to, jiedu labai artimi ir niekada nebuvo susipykę. Tačiau po spalio septintosios tragedijos jie vos neperžengė šios ribos. 


Kalbėjomės apie mus užklupusią nelaimę, o ji tik pasakojo, kaip nuolat už viską ir visus meldžiasi. Meldžiasi ir meldžiasi, nuo ryto iki vakaro. Susierzinau - visi tie išžudyti žmonės, mano pažįstami pagrobti, vyksta šitokios baisybės, šaly chaosas, o ji neturi daugiau, ką pasakyt, tik kaip ji meldžiasi. Pajutau viduj kylant pykčio bangą, tad pasakiau jai: atsiprašau, bet dabar nebegaliu daugiau su tavimi kalbėtis, ir pasišalinau. 


Grįžęs namo norėjau atsikratyti tų baisių jausmų ir sėdau rašyti. Sukūriau apsakymą apie ortodoksą, kuris buvo it laisvėn paleistas mano paties alter ego - dažnai griebiuosi tokios taktikos. Tas ortodoksas griūvant pasauliui nutarė tik melstis ir daugiau nieko nedaryti, vildamasis, kad pasaulis nuo to susitaisys. 


Bebaigdamas rašyti supratau, kad šiaip jau iš tiesų rašiau apie save. Ir aš, ir mano sesuo iš esmės darome tą patį - nuoširdžiai susikaupę dėliojame ir siunčiame savo mintis kažkam, kas, tikimės, mus vieną dieną galbūt išgirs, supras ir, jei itin pasiseks, atlieps.


Keretas dalijosi, kad rašydamas vienaip ar kitaip atspindi savo asmenines patirtis, kad rašymas jam padeda jas išgyventi ir joms atsiverti, pasidalyti jomis su kitais - gal ką palies, gal kam bus artima ir reikalinga. Pasirodė nepaprastai atpažįstama ir brangu.


Minėtą apsakymą atkniausiau internetuose, jį perskaityti (deja, tik anglų k.) galite čia.           


Perspektyvūs horizontai


Vidurinėj mokykloj mus visaip testavo, norėdami padėti mums pasirinkti tinkamą profesiją. Per vieną testą rodė visokius paveikslėlius ir klausė, kas tuose paveikslėliuose yra ne taip. Pamenu vieną, kuriame šuo turėjo penkias kojas. 


Mokytoja manęs klausia: 

- Kas šiame paveikslėlyje ne taip? 

- Viskas čia gerai, - sakau. 

- Ar esi tikras? Atidžiau pažvelk į šunį. 

- Viskas su tuo šunim gerai - yra, koks yra. Bet va, tėvas savo sūnaus už pakarpos taip laikyt tai neturėtų. 


Pasibaigus testavimui, mokytoja pasikvietė mano mamą. Sako:

- Mes atlikome išsamius testus ir priėjome išvadą, kad jūsų sūnui tinkamiausia profesija yra šaldymo prietaisų operatorius. 

- Kas toks?..

- Šaldymo prietaisų operatorius. Na, žinot, kur tie visi šaldytuvai maisto prekių parduotuvėse… Tai va. Yra tokia programa institute, profesija paklausi, žmonės visada pirks maistą, darbo jam niekada netrūks. 


Mama sako:

- Ooooo… Kokių turime alternatyvų?

- Tai, kad… Kaip ir jokių. Bet mūsų testai labai nuodugnūs, patikėkit… 

- Na, jei tie patys testai jums patarė rinktis mokytojos darbą, tai aš dar pagalvosiu. 


Hitlerio skalė


Anot rašytojo, jo tėvai dažnai guodžiasi, kad jų šeimos krauju žymima kiekvieno piktavalio kakta. Omenyje turimas Holokausto temos nuvalkiojimas - tiek pasaulio, tiek pačios žydų tautos polinkis visokias niekšybes matuoti Hitlerio skale (beveik kaip-ne geresnis-net baisesnis) ir atitinkamai tuo naudotis. Sykį neapsikentę jie paprašė Etgaro ką nors apie tai parašyti. Ir ne apsakymą, o ką nors televizijai - kad būtų aiškiai atspindėtas situacijos neadekvatumas. 


Ir Etgaras parašė. Per renginį demonstravo šios komedijinės programos ištrauką. Auditorija griaudėjo nuo juoko ir tai buvo ne mažiau smagu už patį įrašą. Vėliau jį suradau (kalbama daugiausia anglų k.) - kviečiu pasižiūrėti, išties smagi charakteringa autoironija.  



Veiksmas vyksta Vokietijoje, per Olimpines žaidynes. Bėgimo su kliūtimis rungtis. Izraelio delegacija bando išprašyti jų atstovui leisti startuoti keliais metrais toliau už kitus dalyvius. Nes jis, kaip čia pasakius… Nelabai greitas. Iš tiesų tai net labai lėtas ir daug mažesnis už tuos visus kitus ant steroidų. Bet labai talentingas! O čia, stadione, sėdi jo mama. Drąsi moteris! Po visko, ką jai teko išgyventi, grįžo čia pažiūrėt, kaip jos sūnus bėga. Kodėl ne!? Ar žydai dar nepakankamai prisikentėjo!?


Žmogiškumo vertė


Vakaro pabaigoje Keretas dalijosi mintimis apie technologijų įtaką, subinarėjusias visuomenes (like/dislike), manančias, kad galima atšaukti ne tik reiškinį, bet ir žmogų (omenyje turima cancel kultūra). 


Štai, turiu tokį kaimyną Vaciką. Nežinau, ką tas žmogus valgo, bet visada baisiausiai smirdi. Nepakenčiamai. Be to, kassyk susitikus pasakoja ilgus nejuokingus anekdotus, iš kurių pats vienas ir juokiasi - ir tai daro gerokai per garsiai. Bet jis turi auksines rankas, puikiai taiso automobilius, yra nuostabiai geros širdies žmogus ir puikus tėvas savo vaikams. Tai kaip dabar išrinkus vieną jo savybę jį galima pagal ją nuteisti? 


Žmogus - ne kompiuteris. Jis nėra tik blogas arba tik geras. Kas bus, jei patikėsime, kad jį galima atšaukti? Tik robotas gali reikalauti atšaukti žmogų. Kompleksišką būtybę. Įsprausti jį į vieną jaustuką (emoji). 


Etgaras tiki, kad augant dirbtinio intelekto įtakai, žmogui gresia ilgainiui nebemokėti pačiam išreikšti savo minčių - užuot tą daręs, jis mokysis trumpais tiksliais klausimais išsireikalauti iš DI visko, ko jam reikia. Bet drastiškai keičiantis kūrybos pasauliui, vienas dalykas taps nepamainomu. Vienintelis, kurio DI sugeneruoti negali - žmogiškumas. Žmogiškas ryšys, dalijimasis mintimis ir jautrus grįžtamasis ryšys, sentimentai, nostalgija, empatija, atjauta. Tas pats žmogiškasis kompleksiškumas. 


Klausydamasi šių minčių išgirdau ir išsinešiau žinutę: tie, kurie šiame ar tame būsimame pasaulyje kažką kurs būtent iš tos vietos - iš paties savo žmogiškumo centro, - tie, kurie įgalins savo žmogiškumą ir visas jo puses kalbėti ir veikti - visada laimės. 



Renginio pabaiga


Vedėjas: Etgarai, parodom pabaigai savo šokį?

E.: Parodom!



***


Etgar (kirtis and a) hebrajų kalba reiškia iššūkis. Ne literatūrinis atitikmuo, o kasdienėje kalboje plačiai vartojamas žodis. 


Taip ir yra.          


Smalsučiams


Etkaro Kereto interneto svetainė: https://www.etgarkeret.com/ 

Užuot aktyviai reiškęsis socialinėse medijose, rašytojas palaiko ryšį su skaitytojais per savo naujienlaiškį Alphabet Soup (anglų k., Substack platforma). Galima rinktis tiek mokamą, tiek nemokamą narystę. Užsiregistruoti galite ČIA. 


© Viktorija Einorė-Bechor

Comentarios


bottom of page