• Viktorija Einorė

Vilko nebaimės kaina

Informacinis lapelis apie šalutinius gyvybės poveikius


Oi, suklydau. Nė velnio ne šalutinius. Visiškai tiesioginius ir lygiaverčius pageidaujamiems.


Spangstu aš čia savo rašliavose. Jausti, kvėpuoti, girdėti, uosti, sklęsti, šokti, įsikibti į džiaugsmą dantimis ir sukandus papurtyti iš apėmusio gerumo siuto. Uoj, uoj, uoj. Maždaug taip. Ar ne? Maždaug taip čia viskas atrodo, kai rezultat jau jėst. Pasitepi vieną darbą nudirbusias rankytes kremuku ir švelniom kvapniom putom glamonėji savo veidelį.


O dabar, vaikučiai, užaugsim.


Pasirinkus kelią, kuriame gali viską nuogai jausti, kvėpuoti, girdėti, uosti, sklęsti, šokti – iki dugno – lygiai taip pat nuogai ir iki dugno ir perštės, aidės, spengs, kurtinančiai kapsės lietaus lašai per tuščią stogą, nes gyvybės pasaulis savo reljefu yra toks pat (vis dar) gyvenimas, kiek ir be jos – su visais kalnais ir duobėm.


Kalnui pakalnės neiškastruosi. Ir nereikia – kitaip siūbtelėjęs nuo viršūnės tėkšies nuo skardžio, o pakalnė reikalinga naujam pagreičiui pagauti, kylant į kitas viršukalnes ar tiesiog dailiai išriedant kuo tolyn į platų naują slėnį.


Kas gelbsti? Gyvybė yra sąmoningas pasirinkimas. Vargiai ar užklups kas netikėto. Pasiruošęs gyvybei, esi pasiruošęs viskam. Peilį į dantis, rokenrolą į ausis – ateikit čia, mažučiai. Šitie randai puošia ateitį.


Vargiai siekianti gylį, bet vis tik iliustracija (su dvigubu moralu)


Kempingas prie Jordano upės, Izraelio šiaurė. Uoliai globojamos personalo, kelias dienas su drauge karaliaujam čia visiškai vienos.


Kelissyk netyčia apylinkėse sutiktas, vakare prie laužo prisistato vietinis veikėjas. Veikėjas geradūšis, viskas su juo gerai. Laksto arbatos ir medaus, mėgindamas parvilioti atgal mano dingusį be žinios balsą.


Veikėjas dar ir saldainis. Netrukus ima rodyti savo modelio karjeros spindesį Instagrame. Su drauge vadinam tokius biškį per daug susišukavusiais. Cukrus veliasi apie liežuvį.


Naktis. Baigiasi malkos ugniai. Keliuosi, šukuoju teritoriją, velku lentas. Veikėjas maloniai šildosi prie žarijų. Rankioju pagalius iš krūmų. Pakaks kokiai 20 minučių. Veikėjas maloniai šypsosi. Galop įsibrendu į upę – joje tyso ištisas medis. Įsikimbu, raunu iš akmenų ir lietuviškai šaukiu Eikš čia, nagi, eikš pas mane, mažuti!!!


Mažutis ant mano pečių, kojoj – kruvina skylė. Tysiu laiminga. Draugė, uoliai patikrinusi patvorius, pasipusčius padus per visą kempingo teritoriją atvelka dar ir rastą paletę. Trapia it balerinos, bet tiek pat valinga atgalia ranka nusibraukia šlapius plaukus nuo akių, rakštys priklauso patirčiai. Merginos apsirūpino visai nakčiai.


Veikėjas po kurio laiko murkdamas kreipiasi į mane: Oj, kaip man patinka tokios moterys! Kokios? Nu, tokios, prieskoningos (spicy)! Kurios nesėdi ir nelaukia, kol viskas bus patiekta ant lėkštutės – eina ir pasiima.


Puse lūpos šypt, nežymiai galva linkt. Mielas mano, o kas tokias prieskoningas moteris turėtų dominti veikėjyje, besišildančiame prie lėkštutės savo Instagramo šviesoj?


Tai čia pirmas moralas. Linksmasis. Angliškai smagus terminas tokiam tinka – comic relief. Neva tai, atsikvėpkit pakikendami minutėlę.


Antras – tikrasis.


Kitądien voliojamės su drauge ant upės kranto, skaičiuojam įdrėskimus ir randus kiekviena savo odos žemėlapiuose. Vo čia tai pagyvenom.


Matosi visas Negyvosios jūros gydomasis dumblas, išmatavęs kūnus iki pat ausų – ypač jame buvę druskos kristalai ir aštrūs akmenėliai.

Matosi dviračiais raunant per krūmus pasveikintos šakos.

Matosi, kad daugiausiai pagalių laužui radom skruzdėlyne.

Matosi, kad basos bėgiodamos per dobilus abi įsistatėm po bitę į padą (draugė tai ir ištisas dvi, jos pėda dailiai nutinusi).

Matosi, kad mažutis, kviestas iš upės dugno, galų gale pas mane atėjo.


Draugė klaiktelėjusiai išsišiepia – Tikiuosi, šitie visi ilgai neužgis ir liks randai, – ryžtingai sako, jos laimės pilnatvė tiesiogiai kontaktuoja tiek su kosmosu, tiek su manim. Ne pirmas, ne paskutinis sykis. Nebijok, sakau, jų galiojimo laiko pakaks.


Pakanka. Praėjo dvi savaitės, skylė mano odoj užtikrintai tebekovoja už teritoriją. Garantuotai liks randas. Primins viską, ką reikia.


***

Tai štai, vaikučiai. Taip yra su gyvybe. Tik kalbant ne apie šakas ar bites, o apie kai kuriuos žengiamus žingsnius, randus apsisprendi palikti daug giliau – sieloj, širdy, sąmonėj ir po ja. Bijai vilko, nesakyk op. Neperšokęs griovio, neik į mišką. Kažkaip taip.


Kam to reikia? Nesu tikra, ar jau galiu tvirtai atsakyti. Galiu tik pasidalyti tuo, ką jaučiu ir kas neleidžia abejoti kryptimi.


Tai plečia. Gyvas skausmas, kaip ir gyvas džiaugsmas plečia vidinę erdvę. Moko lankstumo, grynumo, laužo pačiai sau kuždėtus prietarus apie gyvenimo JUODĄ ir BALTĄ. Spalvų yra daug daugiau – staiga pamatai.


Šioje erdvėje gali skambėti naujos patirtys. Kai kurios jų, neįkainojamos, be skausmo kartais tiesiog neįmanomos. Šioje erdvėje gali atsimerkti iš naujo – galbūt daug plačiau, nei kada iki tol. Po to prieš kai kurias tiesas jau niekad, niekad nebeužsimerksi. O jei kada apims snūdas, randai primins, kodėl miegoti neverta.


Jei ką nors supratot iš šitos mano sapalionės, pasiglostykit galvytes. Taip sakydavo mano matematikos mokytoja septintoj klasėj. Miela moteris. Mokytojos nemačiau jau sodriai daugiau nei dekadą metų, o aš pati kartais vis dar septintoj klasėj. Kaip gerai – dar bus galima tiek visko išmokti! Net jei sėdi galiniam suole ir supiesi ant kėdės.




Lydinčios natos


Palei šią upę buvo girdėti:



176 peržiūros