Labas.
Čia aš ir mano kelionė.
Esu Viktorija Einorė-Bechor - Vilniaus ir gamtos vaikas, ryšio, judesio ir smalsių klausimų žmogus. Studijavau sociologiją, ilgus metus dirbau švietimo, kultūros, viešųjų ryšių ir socialinių projektų srityse, nuolat ilgėdavausi vasaros ir mėgdavau bastytis naktinėmis Vilniaus gatvėmis, mirkti upėse bei gulėti ant užšalusio ežero paviršiaus klausydamasi jo gaudimo.
Vieną dieną užvėriau šio savo gyvenimo etapo duris ir išvažiavau į Izraelį savanoriauti. Ten dvejus metus neatlygintinai dirbau su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais ir seneliais. Be to, užuot rašiusi, ko prašė kiti, pagaliau ėmiau rašyti apie tai, ką norėjau ir turėjau pasakyti pati. Šie žingsniai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom – nors, tiesą sakant, kaip tik jį ant jų ir pastatė.
Šiandien tebegyvenu pieno, medaus ir nerimstančių iššūkių žemėje, kasdien kalbu trimis kalbomis (įskaitant ir pačios išmoktą hebrajų), o kai imu jas painioti, važiuoju į dykumą, kūrenu laužus ir lipu į medžius. Ir toliau stebiu save ir kitus, stengiuosi pažinti skirtingas vietos bendruomenes, fiksuoju kasdienybės dokumentiką, nepaliauju ja skonėtis ir visu tuo dalijuosi savo tinklaraštyje bei socialinėse medijose.
Kūryba
Man artimos socialinės, kultūrinės ir emocinės sveikatos temos, ne vienas mano tekstas yra iškeliavęs į įvairius lietuviškus žiniasklaidos portalus ir leidinius, o 2023 metais, kelerius metus nokinta, man gimė knyga „Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai“.
Šio tinklaraščio turinys – asmeninis kelias, savita patirtis ir nuosavo žvilgsnio pakelėse ganomos mintys. Tai pati laisviausia mano kūrybos erdvė, kokią esu turėjusi. Čia atsiriboju nuo bet kokių politinių ar kokių nors kitokių „-inių“ interpretacijų ir atspalvių, o svarbiausia – nuo savo aštriadančio vidinio kritiko.
Esu atvira (ir godi) kūrybinio bendradarbiavimo pasiūlymams.