top of page
Roofs of Jerusalem © Itai Bechor

LABAS

Viktorija Einorė. Aušros Andrijauskienės nuotr.
Viktorija Einorė

Čia aš

ir mano kelionė

Labas. Čia aš Viktorija Einorė-Bechor ir mano kelionė.

Esu Vilniaus ir gamtos vaikas, ryšio, judesio ir smalsių klausimų žmogus. Studijavau sociologiją, ilgus metus dirbau švietimo, kultūros, viešųjų ryšių ir socialinių projektų srityse, nuolat ilgėdavausi vasaros ir mėgdavau bastytis naktinėmis Vilniaus gatvėmis, mirkti upėse bei gulėti ant užšalusio ežero paviršiaus klausydamasi jo gaudimo. 

Vieną dieną užvėriau šio savo gyvenimo etapo duris ir išvažiavau į Izraelį savanoriauti. Ten dvejus metus neatlygintinai dirbau su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais ir seneliais. Be to, užuot rašiusi, ko prašė kiti, pagaliau ėmiau rašyti apie tai, ką norėjau ir turėjau pasakyti pati. Šie žingsniai apvertė mano gyvenimą aukštyn

kojom nors, tiesą sakant, kaip tik jį ant jų ir pastatė. 

Šiandien tebegyvenu Jeruzalėje, kasdien kalbu trimis kalbomis (įskaitant ir pačios išmoktą hebrajų), o kai imu jas painioti, važiuoju į dykumą, kūrenu laužus ir lipu į medžius. Dar vadovauju paramos paieškos projektams viename didžiausių ir pažangiausių žmonių su negalia globos ir įtraukties centrų pasaulyje. Ir toliau stebiu save ir kitus, stengiuosi pažinti skirtingas vietos bendruomenes, fiksuoju kasdienybės dokumentiką, nepaliauju ja skonėtis ir visu tuo dalijuosi savo tinklaraštyje bei socialinėse medijose. 

Man artimos socialinės, kultūrinės ir emocinės sveikatos temos, ne vienas mano tekstas yra iškeliavęs į įvairius lietuviškus žiniasklaidos portalus ir leidinius, o 2023 metais, kelerius metus nokinta, man gimė knyga Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai.

 

Šio tinklaraščio turinys – asmeninis kelias, savita patirtis ir nuosavo žvilgsnio pakelėse ganomos mintys. Tai pati laisviausia mano kūrybos erdvė, kokią esu turėjusi. Čia atsiriboju nuo bet kokių politinių ar kokių nors kitokių „-inių“ interpretacijų ir atspalvių, o svarbiausia – nuo savo aštriadančio vidinio kritiko. 

P.S. Pakeliui sutikę Lapę, nenustebkite – artimi jau senokai šaukia mane Vulpe. Arba Vulpium. Arba Lape Lape. Koks tik variantas jiems mielesnis. Pirminė Vulpės kilmė – dykumų lapė. Dabar ji eina išvien su Vik. O kur jos nueis, matysim.

 

       P.S.: Esu atvira (ir godi) kūrybinio bendradarbiavimo pasiūlymams:

bottom of page