Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai
Likus trims dienoms iki 2017 metų Kalėdų išvažiavau į Jeruzalę.
Kūčių vakarą sėdėjau and dar neišpakuoto savo lagamino apskurusiame savanorių bute, prie apvalaus stalo, uždengto pigia staltiese, ir žiūrėjau į savo šventinę vakarienę. Iš lėkštės į mane spoksojo minkštutis didelis avokadas ir pora pomidorų. Šlakelis alyvuogių aliejaus. Druska ir pipirai. Ir viskas. Buvau visiškai viena.
Jaučiausi taip, tarsi būčiau sau įteikusi pačią didžiausią dovaną gyvenime.
Pasakose apie tokius sakoma, „išėjo laimės ieškoti". Ne paslaptis, dažniausiai tai sakoma apie trečią brolelį-kvailelį. Tik aš esu vienturtė, todėl turiu tik save, savo pačios išmintį ir kvailumą, ir savo pačios laimę. Kad ją kur galas, tokią atsakomybę.
Tiesa, išėjau ieškoti ne laimės, o kelio atgal į save. Tada dar nelabai nutuokiau, kaip glaudžiai tai susiję.
Bet dar svarbiau tai, kad išėjusi ieškoti savęs, sutikau Kitus.
Apie knygą
Viktorija Einorė šiuo metu gyvena Izraelyje. Ten išvykusi savanoriauti, sociologinį išsilavinimą turinti autorė ėmė tyrinėti šį tolimą, keblų ir dažnam europiečiui daugiau iš stereotipų, nei betarpiškos patirties pažįstamą kraštą: jame persipynusias kultūras, religijas, papročius ir gyvenimo būdą. Šioje knygoje ji pristato pokalbių su vietos žmonėmis, kuriuos sutiko savanoriaudama ir keliaudama, rinkinį. Pokalbiai įrašyti 2018-2020 metais, juose skleidžiasi atviros ir jautrios pašnekovų refleksijos apie žmogaus būtį, jos keliamus iššūkius ir nepaliaujamas savo vietos paieškas.
„Devintame gyvenime” susipažinsite su izraeliečiu, pasidalijusiu 2014 m. Gazos ruože vykdytos karinės operacijos siaubu ir šios patirties įtaka jo gyvenimo pasirinkimams; jaunu žydų ortodoksu, sutikusiu įsileisti svetimšalę į itin uždaros religinės bendruomenės kasdienį gyvenimą ir mąstyseną, pašaliniam žmogui pažįstamus tik iš filmų; su palestiniečiu iš Rytų Jeruzalės – įtakingu vietos lyderiu ir taikos organizacijų įkūrėju – atskleidusiu savo gyvenimo dramą ir mintis apie skirtingus konflikto naratyvus bei smurto šaknis; jauna moterimi, nusprendusia palikti griežtą religinę bendruomenę ir pažinti pasaulį bei save pačią už jos ribų; ir kitomis spalvingomis, įkvepiančiomis asmenybėmis iš itin skirtingų kontekstų.
Kadangi ši knyga iš dalies yra ir apie žadinančią bei gydančią pokalbio galią, pasirinkta netipinė jos architektūra išryškina platų pašnekovų pasaulėvaizdžių spektrą, paliekant vietos ir asmeninei skaitytojo perspektyvai, taip nebyliai kviečiant jį tapti aktyviu pokalbio dalyviu.
Kūrybinė komanda
Leidykla: „Dvi tylos“, 2023 m. DĖMESIO: ieškome naujos leidyklos knygos gyvenimui tęsti!
Dizainas ir maketas: Miglė Ceinorytė-Mitašiūnė
Iliustracijos: Itai Refael Bechor, Miglė Ceinorytė-Mitašiūnė
Išnašų ir pastabų redakcija: dr. Lara Lempertienė
Projekto partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus jėzuitų gimnazija
„Kūrinį skiriu žmogui, siekiančiam atpažinti savo balsą pasaulio triukšme ir juo patikėti. Triukšmu vadinu „neišgytas“ pasaulines ir asmenines negandas, istorines tautos skriaudas, visuomenėje vyraujančius stereotipus, artimųjų ir bendruomenės lūkesčius: visa tai, kas riboja ar pakerta mūsų gebėjimą įsiklausyti į savo giliuosius kodus ir pasitikėti savimi.“
Vik
Galerija
Atsiliepimai
„Iš tikrųjų be proto įdomūs susitikimai. Tiek daug gijų užkabinta, ir norom nenorom jas visas praleidžiu ir per save. Iš tiesų knyga atveria žydų, izraeliečių pasaulį, vidinį žmogaus pasaulį, tą sudėtingą mozaiką, kurios jokia Wikipedia negalėtų niekada aprašyti.“
„Noriu pasakyti, kad ši knyga tikrai privalo keliauti ir kalbinti kuo daugiau žmonių. Nes pašnekovai ir pokalbiai tokie sodrūs, gilūs, kad kiekvienas žmogus, kuris skaitys, tikrai bus priverstas pažvelgti į save labai atvirai. Tas, kuris to nenori daryti, tikriausiai nė neskaitytų…“
„Devintas gyvenimas“ asmeninėj erdvėj rašo asmeninio gyvenimo knygą. Braižausi strėles, žymiuosi minčių taškus. Ten tiek knibžda gyvenimo patikrintų aforizmų. Ir atvertų langų įsileisti gyvenimo!!! Terapija, ir viskas.“
„Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai“ - ypatinga knyga, rašau tai neperdėdama. Nors nemanau, kad knygos autorei Viktorijai pirmiausiai rūpėjo geopolitika, karai ir susipriešinimai, lyg tyčia leidinys tapo labai aktualus šių dienų geopolitinių įtampų kontekstuose, ir labai reikiamu aspektu: turinys gerokai pristabdo užsidegimą rinktis „teisingą pusę“ Izraelio ir Palestinos konflikte, o kviečia įsižiūrėti į jame dalyvaujančių ar į jį įtrauktų žmonių širdis. Gyvenimus. Pasirinkimus. Privertimus. Sunkius ieškojimus. Širdgėlas. Nuolat dūžtančias ir vėl po kruopelytę atkuriamas taikaus sambūvio pastangas. Ir tai šiek tiek amortizuoja pastarųjų įvykių absurdą, suteikia progą visa matyti ne kaip ideologijų kovą, o kaip nesibaigiančią atskirų žmonių tragediją ir dramą. To dabar, manau, kaip tik labai ir trūksta. Bet sakyčiau, kad tai gal tiktai greičiausiai įžiūrimas paviršius. Knyga turi daugybę prasminių sluoksnių ir posluoksnių. Kaip pašnekovas - taip kultūrinių, religinių, emocinių, psichologinių sluoksnių kasyklos. Jaunų, savęs, kitų ir Kito ieškančių žmonių įžvalgos skaitant persmelkia iki gelmių - kokios jos autentiškos, tiesios, brandžios, atviros. Viktorijos kalbinti žmonės gana jauni, bet sudėtinga šalies istorija visus juos pervažiavusi sunkiasvoriais klausimais, reikalaujančiais toli gražu ne paviršutiniškų atsakymų. O jų nesurasi, jei iki viduramžio kapstysiesi vaikiškoj smėlio dėžėj, šios prabangos ten gyvenantys žmonės neturi. Nepaisant to, o gal būtent todėl, jie ypač jautriai jaučia gyvenimo, kūrybos grožį, džiaugsmą ir jų būtinumą savo kasdienybėj. Ir yra labai drąsūs. Išoriškai ir vidujai. Beje, įdomu, kad tarp kalbintų žmonių vienintelė moteris, visi kiti - įvairaus amžiaus vyrai. Tai irgi šiokia tokia staigmena. Maloni. Mūsų geografinėse platumose vis dar kur kas įprasčiau, kad autorefleksijos, emocinio intelekto įrankiais ir įgūdžiais labiau domisi moterys. O knygos herojai stereotipą, kad vyrai, na, žinot, kur kas mažiau įgalūs šioje srityje, triuškinte sutriuškina. Labai įdomu. Ir, žinoma, pagarba knygos autorei Viktorijai Einorei. Kaip jai, ką tik į Izraelį atvykusiai svetimšalei, pavyko pelnyti pasitikėjimą ir atrakinti šiuos protus ir širdis? Ir ne tik atrakinti - puikiai perteikti mums visą ją užplūdusią atvertį. Knyga autorei pirmoji, bet puikiai sustyguota kompoziciškai (ją galima skaityti dviem būdais - teminiais blokais ir atskiromis istorijomis), suvaldyta ir forma, ir žodis. Ne, tai toli gražu ne žurnalistinių pokalbių knyga. Tai kažkas kur kas daugiau. Jei būtų toks žanras, pavadinčiau ją išpažinimais. Bet tai neatskleistų jos meninės, literatūrinės vertės, kuri irgi neabejotinai yra.“ E. K.
„Svarbiausia čia – vertikalės ir horizontalės sankirta. Horizontalė – skaitymas teminiu principu, vertikalė – asmenybiniu. Asmenybė pagauna akimirkas ir kuria laiką. Ciklais. Pokalbiai sukasi apie aštuonis gyvenimus. Tiek pašnekovų. Devintas – esi Tu, kuriam knygoje palikta regima vieta – tušti puslapiai. Pasirinkta forma gudriai įtraukia skaitytoją – pirmas klausimas, kuris ištinka kiekvieną pašnekovą – kas tu esi? Tuo pačiu klausimu baigiama knyga arba visu tikrumo svoriu užvirsta ant skaitytojo, kuriam nepatogu neatsakyti, nes per aštuonis gyvenimus pritvinksta ir savajam. Tai galime vadinti ir chemija. Tema „Kas Tu esi?“ yra išvyniojama potemėmis: šaknys, mane sukūrė, aš ir kitas, šaukiu Dievu, pašaukimas, kurianti ugnis, didžiausia kova, mūsų filosofijos, linkėjimai. Potemes lydi introtekstai – mini refleksijos arba noveletės, dar minimalesnis ir taupesnis žanras, kuris ypač pakutena skaitytojo autentiškumo dirvonus. Pavyzdžiui, prieš kalbantis apie šaknis: „Kasiau šurfą savo sieloj. Buvo labai įdomu, Ką rasiu kultūriniam sluoksny. Sultinga žolė smigo kiaurai dirvos, Atrodė gražiai ir viltingai. Po ja aptikau visokių sliekų, Dar giliau - šuns nagą, pažadų ragą, Sąžinės protezą, truputį kraujo Ir kažkieno dantų šepetuką. Tu matai, viskam yra sava vieta, - pagalvojau. - Net jei kam ir atrodo kitaip. Kai pagaliau pasiekiau dugną, Jame radau veidrodėlį. Keista žvelgt pačiai sau į akis Iš paties pačiausio dugno. Bet nežinau, ar norėčiau, kad būt paprasčiau.“ Pokalbiai alsuote alsuoja patyrimine tiesa: gyvenimas yra judesys. Jį stabdo vidiniai kamščiai. Tai taip panašu į eismo vyksmą. Kai judame, siekiame, tampame. Kai stovime, dūstame. Gerai yra judėti ir atgal. Refleksija – irgi judesys. Proto, minties. Nuolatinis judesys – rinkimasis – refleksija augina intuiciją. Būtent ji išvalo vidinius kamščius. Prarasti kontaktą su intuicija – nustoti judėti. Tai suvokus galima rasti tiesų atsakymą į klausimą: ką reiškia būti gyvam? Tai yra pastanga patirti kiekvieną akimirką.“ E. Š.
„Pradžioje puoliau skaityti viską iš eilės ir netrukus supratau – reikia skaityti pagal rodyklę. Man parūpo kiekvienas pašnekovas atskirai. Izraelis man nėra terra incognita. Ten gyvena mano draugai iš Lietuvos, tačiau kaip autorė atskleidė jaunesnės kartos izraeliečių gyvenimo istorijas ir jų pasaulėjautą – visai kas kita. Tai tiesiog sociologinis mokslinis darbas, vertas disertacijos! Savo jautrumu ir lankstumu Viktorija prakalbintų ir akmenį po kaitria Izraelio saule. Neįtikėtina! Pukios įžvalgos, pasirinktos rubrikos leido geriau pažinti, kuo alsuoja Izraelio žmogus. Kiek daug skirtingų pasaulių su savomis tradicijomis ir patirtimis gali tilpti po vienu dangumi?“ Dalia