Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai
Likus trims dienoms iki 2017 metų Kalėdų išvažiavau į Jeruzalę.
Kūčių vakarą sėdėjau and dar neišpakuoto savo lagamino apskurusiame savanorių bute, prie apvalaus stalo, uždengto pigia staltiese, ir žiūrėjau į savo šventinę vakarienę. Iš lėkštės į mane spoksojo minkštutis didelis avokadas ir pora pomidorų. Šlakelis alyvuogių aliejaus. Druska ir pipirai. Ir viskas. Buvau visiškai viena.
Jaučiausi taip, tarsi būčiau sau įteikusi pačią didžiausią dovaną gyvenime.
Pasakose apie tokius sakoma, „išėjo laimės ieškoti". Ne paslaptis, dažniausiai tai sakoma apie trečią brolelį-kvailelį. Tik aš esu vienturtė, todėl turiu tik save, savo pačios išmintį ir kvailumą, ir savo pačios laimę. Kad ją kur galas, tokią atsakomybę.
Tiesa, išėjau ieškoti ne laimės, o kelio atgal į save. Tada dar nelabai nutuokiau, kaip glaudžiai tai susiję.
Bet dar svarbiau tai, kad išėjusi ieškoti savęs, sutikau Kitus.
Apie knygą
Viktorija Einorė-Bechor šiuo metu gyvena Izraelyje. Ten išvykusi savanoriauti, sociologinį išsilavinimą turinti autorė ėmė tyrinėti šį tolimą, keblų ir dažnam europiečiui daugiau iš stereotipų, nei betarpiškos patirties pažįstamą kraštą: jame persipynusias kultūras, religijas, papročius ir gyvenimo būdą. Šioje knygoje ji pristato pokalbių su vietos žmonėmis, kuriuos sutiko savanoriaudama ir keliaudama, rinkinį. Pokalbiai įrašyti 2018-2020 metais, juose skleidžiasi atviros ir jautrios pašnekovų refleksijos apie žmogaus būtį, jos keliamus iššūkius ir nepaliaujamas savo vietos paieškas.
„Devintame gyvenime” susipažinsite su izraeliečiu, pasidalijusiu 2014 m. Gazos ruože vykdytos karinės operacijos patirtimi ir jos įtaka jo gyvenimo pasirinkimams; jaunu žydų ortodoksu, sutikusiu įsileisti svetimšalę į itin uždaros religinės bendruomenės kasdienį gyvenimą ir mąstyseną, pašaliniam žmogui pažįstamus tik iš filmų; su palestiniečiu iš Rytų Jeruzalės – įtakingu vietos lyderiu ir taikos organizacijų įkūrėju – atskleidusiu savo gyvenimo dramą ir mintis apie skirtingus konflikto naratyvus bei smurto šaknis; jauna moterimi, nusprendusia palikti griežtą religinę bendruomenę ir pažinti pasaulį bei save pačią už jos ribų; ir kitomis spalvingomis, įkvepiančiomis asmenybėmis iš itin skirtingų kontekstų.
Kadangi ši knyga iš dalies yra ir apie žadinančią bei gydančią pokalbio galią, pasirinkta netipinė jos architektūra išryškina platų pašnekovų pasaulėvaizdžių spektrą, paliekant vietos ir asmeninei skaitytojo perspektyvai, taip nebyliai kviečiant jį tapti aktyviu pokalbio dalyviu.
Leidykla: „Knygauk“, II leidimas, 2025 m. - kviečiu įsigyti čia.
I leidimas - „Dvi tylos“, 2023 m.
„Kūrinį skiriu žmogui, siekiančiam atpažinti savo balsą pasaulio triukšme ir juo patikėti. Triukšmu vadinu „neišgytas“ pasaulines ir asmenines negandas, istorines tautos skriaudas, visuomenėje vyraujančius stereotipus, artimųjų ir bendruomenės lūkesčius: visa tai, kas riboja ar pakerta mūsų gebėjimą įsiklausyti į savo giliuosius kodus ir pasitikėti savimi.“
Vik
„Nerealaus grožio ir nepamatuojamo turto perlas! Gyvybės ieškotojams ir smaližiaujantiems gyvenimą. (...) Kiek gylio! Kiek gyvenimiškos patirties! Kiek žmogiškumo ir nuoširdumo! O dar galimybė rinktis, kokiu būdu ją skaityti!“
Jurgita
„Ši knyga privalo keliauti ir kalbinti kuo daugiau žmonių. Nes pašnekovai ir pokalbiai tokie sodrūs, gilūs, kad kiekvienas žmogus, kuris skaitys, tikrai bus priverstas pažvelgti į save labai atvirai.“
Virginija
„Devintas gyvenimas“ asmeninėj erdvėj rašo asmeninio gyvenimo knygą. Braižausi strėles, žymiuosi minčių taškus. Ten tiek knibžda gyvenimo patikrintų aforizmų. Ir atvertų langų įsileisti gyvenimo!!! Terapija, ir viskas.“
Edita
„Nesenai perskaičiau Viktorijos Einorės-Bechor knygą „Devintas gyvenimas“. Vis tik žodis „perskaičiau“ šiai patirčiai apibūdinti turbūt yra per silpnas. Nes tuo metu svečiavausi ten, kur įprastai nepabūčiau, keliavau po man nepriklausančius, bet mano vidinį gyvenimą praturtinančius kitų gyvenimus, savotiškai įsibroviau į kalbintų žmonių biografijas ir vidinius pasaulius. Ši knyga buvo dovana sau. Pažadinusi manyje klausimus, kurių mumyse nebestimuliuoja socialinė aplinka. Apie save ir kitą. Apie šeimos istoriją, kuri įsispaudžia charakteryje ir savivokoje. Apie tapatybes, kuriose telpa praeito šimtmečio tradicijos, papročiai, nuoskaudos, politiniai sprendimai, politiniai padalijimai, kultūrinė sumaištis, religinė sumaištis ir šio šimtmečio chaosas. O gal tvarka? Viktorija knygoje dalinosi ne tik savo mintimis, bet ir savo dialogais su labai skirtingais žmonėmis – skyrėsi jų lytis, kilmė, tautybė, šeimos istorija, santykis su religija, gyvenama erdve, savo kūnu, vertybėmis, siekiais ar dominuojančiu politiniu bei kultūriniu naratyvu. Kiekvienas eina savo keliu, bet kiekvienas ieško savęs. Kiekvienas eina keliu, kuriame sutinka kitą. Ir kartais save. Ir tai gražu. Tuo norisi dalintis.“ Dr. Ieva Dryžaitė
„Esame permaitinta žmonija. O, pasirodo, akiplėšiškas vidinis alkis vis tiek egzistavo! Nes perskaičius Viktorijos susitikimus su Kitais, kažkoks abstraktus vienišumo rėmuo nustojo ėsti vidurius. Parašyta akivaizdi tiesa apie tą vibrant „veidas į veidą“ gyvenimą, kuris ne toks ir dažnas. Ne toks ir matomas. Nesiduos aprašomas. O štai yra naglų būtybių, kurios pagaus ir į knygos krosnį pašaus. Nenorėčiau būti praleidus Einorės provokacijos įgnybti į gyvasties organą.“ Agnė Žemaitytė
„Pradžioje puoliau skaityti viską iš eilės ir netrukus supratau – reikia skaityti pagal rodyklę. Man parūpo kiekvienas pašnekovas atskirai. Izraelis man nėra terra incognita. Ten gyvena mano draugai iš Lietuvos, tačiau kaip autorė atskleidė jaunesnės kartos izraeliečių gyvenimo istorijas ir jų pasaulėjautą – visai kas kita. Tai tiesiog mokslinis darbas, vertas disertacijos! Savo jautrumu ir lankstumu Viktorija prakalbintų ir akmenį po kaitria Izraelio saule. Neįtikėtina! Pukios įžvalgos, pasirinktos rubrikos leido geriau pažinti, kuo alsuoja Izraelio žmogus. Kiek daug skirtingų pasaulių su savomis tradicijomis ir patirtimis gali tilpti po vienu dangumi?“ Dalia