top of page
  • Viktorija Einorė

Aš esu džiadait

Šiandien vaikščiojom vaikščiojom ir nuvaikščiojom į Pačią Geriausią Jeruzalės Falafelinę. Įsikūrusi ant kryžkelės tarp bohemiško ir ultraortodoksiško miesto rajonų, priklausanti žydų ortodoksams, ji susriaubia visus vietos veikėjus - nuo pankelio iki chasido.


Viečikė mažytė ir nutrinta kaip kišenė, talpinanti kokius du su puse kliento (praktine vietinių nuomone - bent dešimt), kainos užrašytos ant sienos mėlynu flomasteriu. O už prekystalio - žilutėlis mėlynakis smulkus seneliukas su juoda kipa ant plikelės šono. Jis čia jau daugiau kaip pusę amžiaus.


Stypsom krūvoj, nes eilių kaip tokių Jeruzalėj nebūna. Kol ateina mūsų proga būt aptarnautiems, seneliukas pro kitų klientų šonus prakiša mums bent po du falafelius. Sunku ten suprast, kuris klientas jau aptarnautas, o kuris dar tik laukia, nes tokius dėmesingai kyštelėtus falafelius laukdami čiaumoja visi.


Na, pagaliau. Paprašau pusės porcijos lachuche – jemenietiškame paplotėlyje. Ar mėgsti aštriai? – kilsteli antakį seneliukas, rankoj laikydamas šaukštą schugo – čili pipirų ir žolelių padažo.


Čia, ponios ir ponai, yra labai svarbus momentas. Mat po jo dažniausiai prasideda visokie cirkai. Mat aš visada atsakau: o taip, labai. Labai, paantrina mano draugas, ir dar paserviruoja uogą ant pyragėlio viršaus: aš marokietis, bet ji tai valgo ugnį. Kai aš jau žagsiu, ji klausia – kur čia aštru, paduok!


Šviesiaplaukė europietė mėgsta aštriai??? Ne juokas – sykį vienos kavinės padavėjas net išėjo lauk pasižiūrėt, ar aš tikrai valgau, ką užsisakius. Atsisėdo tiesiai priešais ir žiūrėjo, kraipydamas galvą.


Seneliukas atrodo sužavėtas iki negaliu. Pasiėmusi savo tahinio padažu varvatį lachuchą, aš dar pasičiumpu tokių mažų baltų marinuotų pipiriukų – jie laikomi vienais aštriausių šiame krašte. Jaučiu, kaip smalsios akys mus išseka pro duris.


Susėdam ant čia pat lauke pastatyto suoliuko. Suoliukas pasviręs, nes ir pati gatvelė teka žemyn. Tiesiai ant kryžkelės – pypsi visai palei kojas pračiuoždami arabiški autobusiukai, girdim, kaip į savo ilgus skvernus susisukę chasidai praeidami kažką šaukia į savo košerfonus jidiš kalba. Rugpjūčio saulėj ištirpę visi šešėliai. Tobula.


Pro duris išpuola seneliukas. Nori dar pipiriukų!? Ne, sakau, ačiū, jau ir taip suvalgiau pusę visų, kuriuos turit. Seneliukas išsišiepęs kikena. Saujoj – du sultingi falafeliai. Imk, imk, valgyk. Valgau.


Suraitom savo skanumynus, atsistojam eit, o anas kur buvęs, kur nebuvęs vėl lauke. Ot tai moteris – viduj vien ugnis, ką? Kumšteli mano draugui. Taaaip, širdy ji – marokietė, juokiasi anas. Seneliuko delne dar du falafeliai – imkit į kelią, sako. Įbeda savo skaidraus dangaus žydrynes į mane ir sako: tu – tikra džiadait, ką? Gi-gi-gi, žvingauja. Žodį girdžiu pirmąsyk - džiadait, sakau, skamba kaip džedajė – man tinka, imu. Seneliukas net užsižviegia iš juoko. Palaimina mūsų dieną ir išsiskirstom.


Džiadait, pasirodo, yra stipri, nepriklausoma moteris, „mūsiškė“.


Mano pusėj oficialios porcijos buvo trys falafeliai. Kiek iš viso falafelių gavo džiadait?




1 peržiūra
bottom of page