Esu iš tų užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie savęs nelaiko emigrantais. Manau, tokie kaip mes žymime tam tikrą laikmečio slinktį – išvykstame ne todėl, kad neapsikentėme ir „norėjome dingti“ iš savo gimtinės. Lietuvą mes vertiname stipriai kitaip nei klasikiniai devyniasdešimtųjų ar ankstyvųjų dutūkstantųjų emigrantai.

Užplūdus visuotinei nerimo bangai, dalijuosi mano miegą jau ilgokai gelbstinčiu triuku

Aš labai mėgstu vaikščioti. Ėjimas pėsčiomis išvalo mano mintis, perkeičia emocijas, atkabina kūną nuo jausmų svorio ir jėgos.

Kodėl taip sunku leisti savo kūnui išjausti emocijas? Kodėl taip nuo jo atsiskyrėme? Tekstas apie neurų sistemos stebuklus ir paradoksus.