• Viktorija Einorė

Adomo namai

Tekstas publikuotas žurnale „Cikados“, 8 numeryje


Izraelio šiaurėje, kalnuose, yra tokia mažutė kvapą atimanti gyvenvietė.

Ne, pala, priešingai: įkvepianti.


Ten mažytėmis gatvelėmis laisvai slampinėja dideli minkštakailiai jaukūs šunys – naminiai, tvarkingi, su laisvai parištais antkakliais ir atitinkamu požiūriu į gyvenimą. Pasitinka išsitiesę skersai takelio, sveikinasi lėtai pakeldami galvas ir vangiai plakdami uodegomis.

Ten nėra tvorų – nei aplink kaimelį, nei tarp atkirų žmonių namų. Yra tik pagrindiniai vartai į gyvenvietę. Užtat naktimis ten būna šernų (su šerniukais) ir lapių.

Ten daugely medžių naktį įsižiebia baltų lempučių girliandos – galbūt kažkieno kieme, miestelio aikštėje, o gal tiesiog ant sankryžos kampo.

Ten medžiai seni, aukšti, padrikai išsibarstę po visą teritoriją. Taip yra todėl, kad jie čia buvo dar prieš mus, sako miestelio statytojai. Gyvenvietę jie kūrė aplink, o ne vietoje ten augusių medžių.

Ten daugelis pastatų išdygę ant pastolių, jie pakilę nuo žemės. Kaip žinia, šis kraštas – sausros, o ne potvynių žemė. Tad šiuo atveju taip siekta išsaugoti natūralų reljefą, nenorėta rausti ar kitaip žaloti uolų. Kad žemė ir vėjas kvėpuotų laisvai.


Ten nėra šiukšlių konteinerių. Tik vienas, ir tas prie pat įvažiavimo į gyvenvietę. Tik ten kartkartėmis ir sustoja šiukšliavežė. Mes vadovaujamės mąstysena: jei prigaminai šiukšių, tai ir neškis jas su savimi. Taigi, atliekos kruopščiai rūšiuojamos, daug kas vietoje ir perdirbama.


Lygiai tokie, kaip šunys, čia ir katinai. Vienas jų, pamatęs mus vaikštančius nakčia, balsu murkdamas atitursena pasisveikinti. Jūsiškis? klausiu drauge einančio vietinio. Ne, atsiliepia. Mes lyg ir neturim katino. „Lyg ir“. Kas ten supaisys – užklysta, pamaitina.


Atsiprašau, ar galima paklausti, tu – katinas, ar vis tik šuo? – po keliolikos minučių jau pats vyriškis kreipiasi į mus tebelydintį škacą.


Atsiprašau, ar galima paklausti, jūs gyvenate realybėje, ar vis tik sapne?


Realybė, realybė


1979 metais Ma'ale Tzviya gyvenvietė buvo įkurta kaip kibucas, bet bėgant laikui jos gyventojai nuosavybę privatizavo. Nors socialistinė vizija išsisklaidė, glaudžiu bendruomeniškumu paremta santykių ekosistema įsišaknijo giliai.


Ten vykome nesitikėdami nieko daugiau apart kalnų gamtos ir ramybės prieglobsčio, o jau pirmą vakarą likome apstulbę. Žingsnis po žingsnio, faktas po fakto nėrėme gilyn į šios vietos gyvenimo idėją.


Tiesą sakant, kartais ant kai kurių idėjų jau norisi profilaktiškai nusišvilpt – jų pergrūstos galvos ir knygos. Informacijos lavinos prispaustas tūlas žmogus perskaitai dar vieną, pakraipai galvytę, pasiklausai pezančio knyginio idealisto, niekad taip ir nenuėjusio toliau savo rašomojo stalo, tada dar kokio a priori vizažinio pesimisto vertinimų, ir vėl eini gyventi savo gyvenimo. Bet šįsyk nuostabu buvo tai, kad idėja skleidėsi apie ją kalbėjusių žmonių rankose, jų kuriamoje aplinkoje ir net jų katinų murkime.


Šiandien gyvenietėje gyvena apie 120 šeimų. Kadangi izrealiečių šeimos didelės, norint aprėpti jos tikrąjį mastą šį skaičių reiktų dauginti mažiausiai iš keturių. Bendruomenę sudaro įvairios kartos – tiek jaunos šeimos ar poros, tiek vietos gyvenimą nuo pat jos įkūrimo puoselėjantys brandaus amžiaus žmonės. Kaip tik tokie mus su vieta ir supažindino.

Taigi, pasivaikščiokime


Svečiavomės bičiulio gimtinėje, pas jo tėvus. Bičiulio vardas – Adam, taigi – Adomas, arba, verčiant iš hebrajų kalbos, tiesiog „žmogus“. Beje, adama, moteriškos giminės šio žodžio versija, reiškia „žemė“.


Atvykome jau pavakare, tad pasivaikščioti po tą žemę išėjome tik po vietos skonių ir pokalbių prisodrintos vakarienės.


Kitą rytą džiūgavau, kad pirmoji pažintis su ja įvyko naktį – kai pirmyn per apsnūdusią tylą ir nubudusius žiedų kvapus veda visai kitos juslės. Kai tamsa atveria erdves, į kurias skimbčiodami leidžiasi pasakojimai, paliesdami vidines kažkokio nenusakomo ilgesio stygas.


Įsivaizduok, kad tarp nedidukų privačių namų tavo žingsnius vedžioja siauri asfaltuoti pėsčiųjų takeliai, ant jų svyra žolynai, takas apšviestas neaukštais žibintėliais, o palei jį lydi dirbtinis šaltinis, kuriame nardo visai ne dirbtinės žuvelės.


Atminty iškyla prisiminimas apie vieną brangų draugą, prieš porą metų aplankiusį mane Jeruzalėje. Štai ir vėl ta naktis: po turo po senamiesčio stogus susėdam ant vieno iš jų, nukariam kojas žemyn, jis permeta akimis atsivėrusį vaizdą ir atsidūsta: Vika, dabar suprantu tave. Šitam suknistam mieste ir plytą galima įsimylėt.


Netrunku pastebėti, kad bičiulio tėvai apie kiekvieną kampelį kalba kaip apie savo vaiką. Šią spalvoto stiklo rutuliukus laikančią varlę (...ką tokią?) mano žmona čia patupdė lygiai prieš metus! – išdidžiai šypsosi vyriškis. Tai jau šausim šampaną?.. Pala, bet jie iš tiesų visa tai sukūrė! Sukūrė, pastatė, nulipdė, pasodino drauge su visa bendruomene. Jų namai nesibaigia ties durų slenksčiu, šypteliu sau.


Tėvuko kūrinių čia itin gausu: jis projektuoja ir stato namus.


Jūs čia pastatėte tiek daug namų, koks jausmas gyventi jų apsupty? – klausiu.


Mano principas toks: kai pastatau, atiduodu žmogui. Tai – ne mano, tai – jam. Kartais, būna, juokiuosi, kad net pamirštu, jog tai – mano statytas namas, kikena dėdulė.


Be to, žmonės, įsinešdami vidun savo gyvenimus, tuos namus ir perkeičia, ar ne? – lydžiu akimis vijokliais apžėlusią akmeninę sieną, niūniuojančią pianino garsais.


Žinoma. Jie juos pripildo savimi. Žinai ką, tiesą sakant, tu teisi – pagalvojęs apie tai, kad čia tiek daug mano rankų darbo, labai tuo didžiuojuosi. Pakvimpa oria, medžiu kvepiančia pilnatve.


O štai čia – muzikos namai. Juos pastatėme prieš tiek ir tiek metų, įsiterpia vyriškio žmona.


Pastatom ausis: muzikos namai! Norit užeiti? Taip, bet juk jau pusė dvyliktos... Bet to žioptelėti nespėju – moteris stumteli paradines pastato duris ir štai viduje jau dega šviesas. Atrakintas tokią vėlyvą valandą? O, mes jo niekada nerakiname, šypsosi.


Erdviame dviejų aukštų mediniame name yra didelis foje, keletas didesnių ir mažesnių įvairiais instrumentais apstatytų kambarių, du fontanai–tekančio vandens skulptūros, erdvi koncertų salė su pianinu, mažytė garso įrašų studija, iki smulkmenų įrengta virtuvė ir biblioteka. Šios gi sienomis lipa knygų pilnos lentynos, grindis globia minkštas raštuotas kilimas, kuriame plūduriuoja klasikinis, pats tikriausias supamasis krėslas.


Ir visa tai tikrai nerakinama – antrojo aukšto balkone randam tykiai besišnekučiuojantį vietos jaunimėlį, jaukioje prieblandoje groja ir dainuoja merginos. Naktiniai svečiai jų nei nustebina, nei pabaido – tik pasisveikina, kaip su kokiais tolimais, bet giminaičiais, ir tęsia savo būvį toliau.


Viskas tviska. Puikus žmogus rūpinasi švara, sakau. Vieša vieta, o tvarka, it namuose. A, ne, mes neturime valytojo. Tiesiog bet kas, kas naudojasi erdve, po to ją sutvarko. Nuostaba švysteli mano antakius aukštyn, o pati klesteliu į supamąjį krėslą. Matai, šypsosi moteris, todėl mūsų namai gali būti maži, supranti? Ši vieta – visų mūsų svetainė!


Tą akimirką iš antro aukšto nušlepsi kokių šešiolikos metų mergaičiukė, apsitaškiusi juodom kupliom garbanom. Gal pleistrą turit? Suplyšo šlepetė, nusibraukiau koją… Pleistras nutupia ant pėdos, padraika vėl užstriksi laiptais aukštyn. Šita net su šlepetėm. Keletas kitų, mano čia matytų, vaikščiojo basi.



Vagonėliai ir kitos gėrybės


Mus įleidžia į vietos gyventojo, tuo metu išvykusio į užsienį, vagonėlį. Jo būstas dailiai sutvarkytas, su visais patogumais, bet labai paprastas. Jame yra viskas, ko reikia – ir, drauge, tik tai. Apsidairius užplūsta jausmas, it būčiau netyčia išlošus dvigubai erdvesnius plaučius.


Ten ir apsistojam. Tokių vagonėlių čia yra visas kvartalas – tai buvo laikinieji pirmųjų naujakurių namai. Šiems išsikrausčius į aplink pasistatytus namus, jie virto naujokų teritorija.


Šiandien šie nameliai ant ratų atviri visiems, smalsiems paragauti vietos gyvenimo. Galbūt tik pasisvečiuoti, o gal ir kurį laiką pagyventi, norint suprasti, ar čia suleisti šaknis ragina protas, ar kviečia ir širdis.


Vagonėliai šnabžda tykiais jaunais gyvenimais. Visai nesijaučiame svetimi – sutiktieji su mumis sveikinasi, mums lygiai taip pat galima skinti vaisius nuo bet kurio aplink augančio vaismedžio. Granatų, figų, o gal šalavijų arbatai? O gal pasisupti kuriame nors iš daugelio visur prikabintų hamakų? Prašom – tik iškelk koją lauk.


Tiesa, gyvenvietė turi ir bendrą sodą. Norintieji juo naudotis susimoka nedidelį mėnesio mokestį, pamainomis sodą prižiūri, o jo gėrybes valgo ištisus metus. Čia stypso eilės pomidorų, čili pipirų ir šparaginių pupelių, palei žemę vyniojasi arbūzai, melionai ir cukinijos – ir tai tik pradžia.


Po sodą lėtai stypčioja skrybėliuotos moterys – rankiojasi skanumynus salotoms. Stypčiojam ir mes. Valgyt nenoriu, bet pomidorą sukemšu čia pat, lysvėj. Iš principo.


Suprantu, kad esu apžavėta akimirkos patirties. Ir kad visko būna ir čia. Kokia nors Rachelė jaučiasi izoliuota nuo judraus miesto gyvenimo, Josifas skundžiasi savo 50 šekelių mokėjęs ne tam, kad sode būtų prisodinta morkų, po galais, jau tris kartus sakė, ir visvien. Ir koks nors Mošė būtinai tyliai pila sutras į betvorę kaimyno teritoriją. Suprantu, kad pasaulyje yra ir begalė kitų įspūdingų vietų ir žmonių. Bet šią akimirką esu čia ir man nepaprastai gera. Todėl noriu ja išsidžiaugti iki dugno.



Įžeminta idilė


Kokia gi čia tvarka? Kibuco taisyklėms pasitraukus, vietos gyventojai gauna asmenines pajamas. Tad jų turtas privatus, tačiau visi bendru sutarimu skiria lėšų gyvenvietei vystyti ir, kaip jau, ko gero, supratote, labai daug savanoriauja. Vis tik manau, kad svarbiausią vaidmenį atlieka jų gyvenimo vizija – ir, ypač, jos įžeminimas.


Izraelyje apskritai populiaru mesti žiurkių lenktynes ir išsikraustyti į kaimiškas vietoves, atsigręžti į gamtą ir rankų darbą – tą daro ir daug jaunų žmonių. Toks vietinis romantiškosios idilės viršūnės standartas: „Jie susituokė, paliko miestą ir išvažiavo į dykumą / kalnus“ (fone nuošia pasigėrėjimo kupinas „Ooooo!.. “, pažyra rausvi žiedlapiai).


Šalyje alternatyvaus gyvenimo būdo bendruomenių netrūksta. Kai kurios, ne paslaptis, net radikalios, ganėtinai uždaros, kitos gi ultra-hipiškos ar orientuotos į ekologiją, susikūrusios visiškai autonomiškas vandens ir elektros tiekimo sistemas. Dar kitos tiesiog augina ožkas, milžauja jas sau su savanoriais iš viso pasaulio ir organizuoja sūrių ir muzikos festivalius vidury niekur – kol ilgainiu tas „niekur“ pavirsta į „Ten“.


Tenka sau tyliai pripažinti, kad yra dar viena priežastis, dėl kurios ši vieta man rodos iškirtinė. Man patinka tai, ko besilankydama joje nejaučiu – tai idėjinio fanatizmo. Nežinau, kaip jūs, bet bent jau aš, patekusi į panašias vietas, tokiam esu visuomet pasirengusi.


Tas susidūrimas dažniausiai būna neišvengiamas ir ne itin malonus – tarsi visi kiti, gyvenantys už tam tikros bendruomenės fizinių ir ideologinių ribų, būtų kokie tai nelabai kokybiški, mažiau teisingi, pasmerkti nešiotis akivaizdžiai nuodėmingą vertybinę (ar bent jau virškinimo) sistemą. Rodos, net pašaliečių akių lygmuo kažkodėl žemiau už vietinių, nė nepriklausomai nuo ūgio – dievaži, keista fizika. Manyje ji bemat pažadina gynybišką ironiją, kreivą šypseną ir norą tą idealumą pervažiuot kokiu nors grubesniu (bent jau verbaliniu) grėbliu. Žodžiu, dialogui vietos nedaug.


O čia, jaučiu, gyvenantieji tiesiog gyvena. Žmonės išsilavinę ir drauge paprasti, jiems savo gyvenimo pakanka. Jie nesako, kad teisinga misti tik tam tikru metų laiku natūraliai nuo rugiagėlių stiebų atsiskyrusiomis dulkelėmis. Jie apskritai nesako, kad kažkas yra teisinga – jie tiesiog kuria savo gyvenimą – tokį, kokiame jiems gera būti.


Lengva ir svečiui. Gera svečiuotis ir klausti, nežinoti ir sužinoti.


Apie taršą


Kaip gera žiūrėti į tas kalnuose pasiklydusias šviesas, sklindančias iš aplinkinių kaimų. Bet dar geriau, kad jos toli, juokiuosi bičiulio tėvukui. Lėtai dėliojam keliuku, juosiančiu gyvenvietę. Nuo jo atsiveria vaizdas į aplinkinius slėnius.


Tikra tiesa, atliepia jis. Bet šie kaimai sparčiai plečiasi. Auga ir šviesos tarša…


Koks įdomus terminas, sakau. Turiu prisipažinti, iki šiol jo dar negirdėjau. O gal ir girdėjau, bet neišgirdau.


Šviesos tarša? Bet juk tai – tiesa! Yra šviesos tarša, yra ir garso tarša... Iš esmės juk viskas ir bet kas, ko yra per daug, virsta tarša, ar ne? – atliepia vyriškis.


Tikrai. Man šį sąvoka labai patinka, stengiuosi ją įsiminti. Štai ko čia nejaučiu! Be kita ko, ir ideologinės taršos. Tada mintimis nukeliauju iki pat jausmų, emocijų, minčių, nepajudinamų įsitikinimų, įpročių taršos ir eilinį sykį atsiduriu prie Madam Pusiausvyros vartų. Ji – vidinės ir išorinės ekologijos karalienė.


Nuodų nutekėjimas


Patekus į ypatingą aplinką, mano kūno ir proto reakcija kartais būna priešinga, nei tikiuosi. Jau įsivaizduoji, kaip ilsėsies, tarpsi, atsijungsi nuo viso pasaulio, bet vietoje to gauni pereiti fazę, kai atsidarius kokioms tai čiakroms iš jų ima lauk plūsti nuodai. Sukauptas nuovargis, stresas. Nuodai, o gal tarša?


Taip nutinka ir tąsyk. Puikiai išsimiegoję, pirmą rytą nubundam atsileidusiais raumenimis, bet įsitempusiais smilkiniais. Galva net dūzgia, svaigsta – be jokios logiškos priežties. Matyt, kartais tik paniręs į tylą staiga išgirsti visą savy talpintą triukšmą.


Vaikštom it daužti po gyvenvietę, it ką nors joje gebėtume suprasti. Viešoje poilsio zonoje pamačius nedidelį dirbtinį krioklį be ceremonijų įsikepurnėju į jį su visais rūbais – dozė šalto vandens mano galvai nepakenks. Gal jau ir niekas nebepakenks… Tik tu taip gali, juokiasi draugas. Aha… Reiktų tau pabūt manim šiandien. Salto į Niagarą įšoktum.


Mes paruošim priešpiečius. Jūs niekuo nesirūpinkit, tik priskinkit figų, sako draugai. Jėzau, koks gėris – niekuo nesirūpinti, tik, mat, vaisių priskinti. Netrukus išgirstame pasakojimus apie nuostabų figmedį, kurio vaisiai – kriaušės dydžio, saldūs ir minkšti…


Kolektyvinė atsakomybė, kaip žinia, dalykas įdomus. Ji – kaip ir visų, bet realiai – nė vieno. Stropiai išklausom detalias instrukcijas, kaip rasti tą pasakų figmedį. Pareigingai linksim. Bet atsisveikinus ir išėjus į medžioklę paaiškėja, jog abu tikėjomės, kad viską prisimins kitas.


Maža to, atmintis pasirodė tobulai simetriškai skylėta. Abu atsimenan, iki kokio pagalio reikia eit per lauką, kad tada reikia pasukt, bet į kurią pusę ir kur eit po to – nė velnio.


Slenkam, prieinam kažkokius pastatus, senas išrikiuotas mašinas – kokio galo? Kad būtent tai draugai ir nurodė, „neužkliuvo“ nė vienam. Mūsų apmusiję protai nutarė atsidūrę ne ten.


Dairomės. Stovim po plačius lapus virš mūsų galvų supratingai išskėtusia japonine lokva, vietoje vadinama tiesiok šeseku. Šesekas atsirėmęs į ūkinio pastatėlio kampą, bet figmedžio nė kvapo. Užtat yra kitas kvapas. Tarp krūmų priešais mus – padžiūvusio karvių mėšlo blyneliai. Ne visai tai, ko atėjom.


Karšta, baigėsi vanduo. Pasukam eit atgal. Kaip kokios oazės tebesidairom Pažadėtojo Medžio. Ta proga draugas užkliūva už akmens, instinktyviai lenkiasi čiupt saldžiai sutrenkto kojos nykščio ir dar ant galvos užsivožia ant pečių neštą gitarą.


Tupi, urzgia.


Na, tai iš esmės, mūsų figos kaip ir baigėsi, galvoju.


Akurat. Draugas atsistoja, pasitaiso gitarą. Tu gali ieškot toliau, jei nori, o man šiandien jau gana. Pasako grėsmingai romiai ir nesidairydamas nudėlioja keliuko link.


Aš, mat, pasiduot negaliu: jaučiuos kaip idiotė – trynėmės dvi valandas, turėjom tik vieną užduotį ir tos nesugebėjom įveikti. Tu eik, aš dar noriu pereiti skersai sodą. Beveik ropom pasileidžiu per gūbriuotą lauką, jo gale pamatau nupiepusį tuščią figmedį – palengvėja. Akivaizdžiai ne tas, bet vis kažkokį radau. Pasiveju draugą ir abu legaliai pareinam namo.


Ten kiek pograudžiai bandom įtikint bičiulius, kad jų pasaka neegzistuoja, bet neišvengiam žinios, kad pasidavėm paskutinę sekundę: mūsų tikslas buvo kaip tik už to ūkinio pastatėlio su šeseku. Priešpiečiai jau paruošti, draugai atlaidžiai juokiasi – matyt, pažįstama jiems tokia virsmo kaina.


Vik, stovėjom beveik po ta figa, o žiūrėjom į karvės šūdą, beveik iškilmingai atsidūsta mano bendražygis.


Daugiau komentarų nebus.


***

Pagaliau išvėdinę nuovargį, vakare sėdim vagonėlio terasoj. Gurkšnojam vyną ir tylą. Aplink – seni medžiai, bet tamsoj tarp jų vis kažkas švysteli. Šikšnosparniai, galvoju. Čionykščiuose miestuose jų gausu.


Bet šis vis plumpsi ant žemės. Kaip šikšnosparnis tai gana nerangus, net svetima gėda ima. Įsižiūriu – dar ir gerai pavalgęs... Pala, bet juk tai – pelėda!


Tupi ant stogelio skersinio, kraipo apvalią galvytę. Ir vis šlumšt į žolę – kažką nusineša naguose. Vėl grįžta. Žvilgteli į mus ir vėl it niekur nieko tupia ant skersinio. Mirkt didelėm akelėm. Mes čia vieni kitiems netrukdom.


Vik, mes čia svečiai. Visi mes čia svečiai, stebėdamas pelėdžiukę šypsosi draugas.


Toks džiaugsmas apima. Visi mes čia svečiai. Pagarbūs, puikiai suvokiantys, kas yra tikrasis namų šeimininkas. Būtent todėl čia ir galime būti. Taip būti, Žmogaus Žemėje.



24 peržiūros