Dviese

Šiandien ėjom dviese. Į miestą.

Tokį žygį man patikėjo pirmąsyk. Kadangi niekas net nekėlė klausimo dėl mano septyniolikos su puse hebrajiškų žodžių, nekėliau jo ir aš. Jei pasitiki, vadinasi, susitvarkysiu. Jei bus klaidų, vadinasi, jie jas įvertino.

Į miestą – tai į nedidelį kavinukių ir parduotuvėlių spiečių, esantį jaukaus, net kiek idiliško kvartalo, kuriame dirbu, vidury.

Ji mane pakvietė kavos ir pyrago.

Visą dieną prieš tai džiugiai šūkavo apie tą kavą. Suplodama rankutėmis ir glausdama jas prie krūtinės, žavingai truktelėdama petukais, primerkdama akis – nes šypsena kitaip šalia jų netelpa. Ir tada prapliupdama juoku, palydėdama jį savo tradiciniu „Uuuuooooj uooj uooj“. Bet kur šitą juoką atpažinčiau.

Ji jau daugiau kaip savaitę serga. Skausmingai išbertas visas pilvas. Net žiūrėti niežti. Į darbą neina. Neįprastu dienos metu prireikus žmogaus, pažirus personalui, vadovės akys atsirėmė į mane. Trys rytai. Trys pusdieniai. Namuose, paprastai kupinuose judesio, balsų ir vyksmų – tik dviese.

Prieš tai buvusi vadovė man su Ja net kambary vienai likti neleisdavo. Sakydavo, Ji bet kada gali pasiusti. Lauke, pavyzdžiui, staiga bėgti per gatvę. Šaukti. Pradžioj ištempiau ausis, bet per keturis savo mėnesius čia nėsyk nieko panašaus nemačiau.

Neseniai vadovė pasikeitė. Pasikeitė ir istorija. Liko ta, kuri gimsta kasdien. Dabar. Ne prieš dešimtį metų. Tad prieš ateidama nesijaudinau visai – viena mergina, tik pagalvok. O dar serga. Tikriausiai, vis viena miegos. Lengva diena.

Pati tu miegosi.

Žengiau pro duris, kavos puodelį išviręs ir pokalbiu palydėjęs išėjo kolega ir iš po numiegoto, neišpasakytai tankaus, be galo gražias garbanas jaukiančio plaukų kupsto mane pasitiko didelės išplėstos akys. Jos pirštai nejučia gnaibė nuo rankovės nesamus pūkus. Nerimo ženklas.

Tada suvokiau. Dvi.

Jos dvi akys ir mano dvi akys. Keturios rankos šiuose namuose. Ir daugiau jokių burnų, apart dviejų. Patikrinau, ar vienas turimas raktas užrakinęs vienerias iš dviejų durų. Mano septyniolika su puse hebrajiškų žodžių ėmė voliotis man apie burną, pamiršę savo tapatybę. Galvoj surikiavau galimų vertėjų TOP trejetuką ir porą su nerimu atskaičiavau atgal – miegos iki tada ir tada.

Įkvėpk. Tu esi atrama. Tu esi saugumas. Tavo nerimas suleis šaknį. Membranos tokios plonos, tokios trapios, kad rizikuoti nevalia.

Sugniaužiu rankoj plaukų šepetį. Pradėsiu nuo to, ką žinau geriausiai. Nuo ryšio. (P. S.: apie plaukų šukavimą rašysiu atskirai. Būtinai. Neįsivaizduojat, kiek galima parašyti apie plaukų šukavimą.)

Ką darau, kai nesumoju, kaip su jomis susikalbėti? Dažniausiai imu dainuoti. Neretai – ir šokti. Aplink. Tarsi sau, tarsi joms. Gatvėje taip pat. Susikalbam iškart. Chamuda šeli, metuka šeli, ani ohevet otach – mano mieloji, mano saldžioji, myliu tave – pasipila iš ką tik kokį nors klausimą man atkakliai kakton lipinusių burnų per juoko krioklius. Joms smagu, o aš tą klausimą spėju nunešti juos suprantantiems paraidiškai.

O šioji ypatingai mėgsta dainuoti. Tai ir dainuojam. Plaukais šukuoju šepetį (grynai toks ir jausmas), atmenamų žodžių nuotrupomis – dainą. Atmosfera įšyla. Pamažu suvokiu, kad ne tik visa atsakomybė, bet ir visi šie namai dabar – mano. Šilumoj atsitiesiu. Nusispiriu batus, įjungiu muziką. Tarpai ore ima trauktis.

Antra diena. Maudau Ją duše. Mums abiems tokia akistata pirma, mums abiems nedrąsu. Drąsu drąsu. Nes netrukus vėl dainuojam.

Diena lengvesnė, spartesnė, maloni. Svarstau, ar ir Jai. Ji, kaip ir vakar, vis klausinėja, kur yra visi kiti. Bendranamės, mano kolegos. Jiems atėjus, nušvinta. Žinoma, jaučiasi saugiau. Kaip kalsiu aš tuos kalbos kursus – maža nepasirodys.

Kitąryt dirba kolegė. Pirmi žodžiai man atėjus popiet – Ji apie tave neužsičiaupia. Kur Vika, kur Vika, o kada bus Vika? Kodėl tu – ne Vika? Iš kur kolegei žinot, kodėl ji ne Vika. Kartais pačiai Vikai dar neaišku, kodėl ji ne visada Vika. Va tai tau. Intelekto sutrikimų turinčiojo klausimas, vadinasi. Šypsausi kaip riebaluota bulka. Slanksteliai stangriai įsiręžia vieni į kitus – norom nenorom tiesia nugarą, sprandą ir riečia nosį aukštyn.

Taigi, trečiądien išėjom į miestą.

Kavos ir pyrago! Kavos ir pyrago! Skanduotė.

Nuvedė picos ir kokakolos. Sakau, tai kavos? Neeeeee!!! Pasipiktinimas. Atpiktinau atgal buteliuku trokštamo limonado. Sau tingiai įsivairavau kavos puodą. Sėdim abi. Laimingos. Biškį neramios, bet laimingos. Kaip maždaug gyvenime ir būna, kai yra maloniai šilta, bet vis bėgi į virtuvę uždaryt nuo skersvėjų prasiraunančias fortkes.

– Ar užteko picos?

– Taip. Labai skani.

– Kur dabar? Ko norėtum dabar?

– Nieko.

– Nieko?

– Nieko.

Nu laba diena. Aš dar savo pyrago negavau.

– Pyrago?

– Taaaaaiiiip!!!

O, varge, koks blogas pyragas. Iki šiol jo noriu dar.

Ypač dėl to, kad man paklausus, kas čia per kepinys ir ar jame nėra man alergiją keliančių riešutų, jaunutė padavėja pasikvietė žilą lėtų judesių senuką kasininką. Tada abu pasikuždėję it apie kokią raketą Gazoj išsikvietė kepėją. Tada mykė tarpusavy visi trys...

Dusyk pakartojau, kad riešutų plika akim nematau, tad nieko man nenutiks, jei ir suvalgysiu trupinėlį. Tada dingtelėjo, kad galėčiau taip va jau ir išeiti, o jie net tą pamatę toliau tebediskutuotų tarptautiniais lingvistiniais klausimais.

Ji, o Ji. O Ji sėdėjo ant kėdutės tykiai, romiai laukdama savo širdelės formos pyragaičio.

Galop kepėjas susirado Google translate ir štai taip, nespėję net kaimynų pasikviesti, išsprendėm šią problemą. Jis, iš virtuvės paskui save atsivilkęs atsainiai išvėpusią šypseną, man į akis nė nepažiūrėjo tol, kol po nosim nepakišo savo telefono ekranėlio su vertimu. Kai žvilgsnį pagavau, apmūturiavo plačia pergalinga šypsena.

Nežinojau, nė nuo kurio galo tą pyragėlį kąsti. Visą tokį visai be riešutų, nemirtiną ir nemirtingą.

Pakeliui namo Jai reikia sustoti pasikalbėti su visais pamatytais savo kamūrkėse tūnančiais pardavėjais. O. Ir jiems reikia! Mano bendrakeleivė varo kaip tankiukas, vos spėju gaudyti ir gaudytis. Plytiniai diedų snukiai pavirsta močiučių duoną kepančiais pečiais. Visi kalbina. Visi klausinėja. Visi paklausti tvarkingai atraportuoja savo vardus. Ji čia pagrindinė viešnia. Neabejotinai. Klientai palauks.

Išėjus iš kanceliarinių prekių parduotuvės su prie prekystalio priskretusia susiraukusia kaip naginė pardavėja (verslui naudinga, kad ji toli nuo vitrinos, pagalvoju), mus atsiveja sandėly spalvotų pieštukų imperiją valdęs vaikinukas. Juodų garbanų šūsnis bėga pirma jo akių. Šaukia. Pribėgęs Jai kažką sako ir duoda į rankas nemažą spalvotą dėžutę su dideliu žaisliniu pakabučiu raktams. Tokiam adekvatūs raktai turėtų atrakint kokio nors banginio spintą.

Įtarokai mirksiu, mano septyniolika su puse čia negelbsti. Mano susmirdę smegenys pypsi – nu bet tai naglumo, neįgaliam žmogui „įmanipuliuot“ prekę. Kas čia? – įsikišu su geltona šypsena (šiandien išmokė: geltona šypsena – kai šypsotis nenori, bet dėl visa ko turi). Sako, sandėly liko vienas, kur aš jį dėsiu? Mirkt. Dovana, sakau? Taip, žinoma, sako. Ir parbėgo atgal pas naginę.

Gerai, kad dantys negali paraudonuot iš gėdos. Tai mano šypsena tik kokybiškai nubalo.

Pereinam per gatvę, ir Ji ten gauna raudoną helio balioną. Aš tave myliu, sako balionas. Maža parduotuvėlė prikišta belenko. Už balaganą atsakingi du – diedukas ir beveik diedukas. Beveik diedukas ištardo ir mano vaidmenį. Diedukas nė mur mur angliškai, jam paskubom numetami keli versti žodžiai, bet jis taip pritariamai linksi kietai sučiaupęs lūpas, kad mus likusius du pokalby perrėkia savo entuziazmu ir palaikymu. Pastarasis – asmeniškai man. O balionas – Jai.

Kietai sučiaupiu lūpas. Kaip minkšta viduj! Kad taip dar pabūtų.

***

Ji, kaip ir daugelis intelekto sutrikimų turinčių vaikučių, tėvams ne išsyk atskleidė, ką atsinešusi. Kai mergytė augdama nebenuslėpė savo bėdos, mama to nepakėlė ir ją paliko.

Į namus, kuriuose dirbu, prieš daugiau kaip dešimtį metų pakliuvo žvėriukas. Pirmosios mano vadovės tiesa buvo tiesa – tuo metu. Ji negalėjo toleruoti garsesnių garsų – imdavo klykti. Nemokėjo praustis, dvokė, iš siuto tiesiog lipdavo sienomis.

Organizacijos taikomi metodai ir paprastas kasdienis gyvenimas, diegiantis savarankiškumą, ją keitė. Šiandien visa tai tikrai skamba kaip pasakos. Įsivaizduojami pūkeliai ant rankovės neleidžia jų pamiršti.

Jos mama taikėsi. Užtruko. Bet po dvidešimt kelių metų sugrįžo prie savo dukters. Dabar sykį per mėnesį parsiveža namo. Atvykusi iškiloja spintą. Visada rūstoka, kiek nepatenkinta. Labai rūpinasi. Akys visad nubestos į grindis. Todėl rūstumo ir nepasitenkinimo adresatas man klausimų šiuo atveju nekelia.

Šiandien Ji, negaliu slėpti, yra mano numylėtinė. Mielesnės merginos bute nėra. Audros visos ten, uždarytos, užšautos – bet pieno ir kraujo putos nugriebtos. Smelkiasi saulė.

Parašiau ir prisiminiau. Jos vardas hebrajiškai reiškia „Spindulys“.

Dviese.

Ačiū, Spindulėli.

Lydinčios natos

Ne vietinės. Bet čia Jos mėgstamiausia daina. Pati savo nelaimei sykį užrodžiau. Dabar ji vadinasi AMI MALAI. Esu kviečiama ją dainuoti nuo penkių iki penkiolikos sykių per darbo dieną. Ačiū, (užuojautos) gėles galite padėti ten, jei dar tilps.