Ji prasidėjo 3:15 ryto. Ji baigėsi 3:15 ryto. Beveik tiksliai. Į vieną dieną sutilpo dvi. Bet negalėjo būti kitaip. Dienos lūžta taip pat – viskas čia bus kitaip. Yra laikas miegoti ir yra laikas nubusti.
Izraelis kalbina iškart. Wizzairo sardinių pakuotėj esu įtupdoma tarp dviejų namo skrendančių bendrakeleivių. Bendrakeleivis Nr. 1 vos atsisėdes kruopščiai pripučia pagalvėlę, įkrenta į kapišoną ir lūžta visai kelionei. Bendrakeleivis Nr. 2 kalbina. Mandagiai papukši, kad su Wizzairu skrenda pirmąsyk ir jaučias kaip stovėdamas. Pasijuokiam. Sužinau, kad skrenda iš Londono lankyti šeimos ir atostogauti, agronomas, apkeliavęs pusę pasaulio.
Nepaisant be proto emociškai intensyvių paskutinių savaičių ir atsisveikinimų, esu kupina nenusakomos ramybės. Lėktuvui siūbtelėjus, užsiliūliuoju – prisipučiu pagalvėlę ir aš. Ir smingu veidu į staliuką. Normaliai. Nespėju susivokt, o jau girdžiu, kad po valandos lėktuvas kelionę baigs. Naivų naiviausiai nesuprantu, kur dingo keturios skrydžio valandos. Bendrakeleivis Nr. 2 juokdamasis klausia, kaip man pavyko taip įsikūnyti į tarpą tarp sėdynės ir staliuko ir rūpinasi, kad tą kainą skausmu sumokės mano kaklas. Sakau, nu, ką gyvenimas duoda, tą imu – tarpus irgi.
Nusileidus nusidraskau lietpaltį, nes žmones juokint nusiteikus tą minutę nesu, o žmonės dėl to čia tikrai juoktųsi. O, džiaugsme, duok tą šilumą man! Sėkmingai išpešu savo vizą, nesulaukus nė vieno klausimo apie tai, kas esu (gerai, nes tai, kas esu, ir kuo tapsiu, tai du skirtingai dalykai – būčiau apsimelavus avansu). Visas laikas mano. Visas. Laikas. Mano. Nustok kepestuoti sekundėmis. Išsikovojus kelią iki išėjimo iš oro uosto, prie jo atsisėdu ir sėdžiu. Kvėpuoju. Šypsausi. Prasideda.
Laukiu autobuso. Iš Ben Guriono oro uosto turiu nusigauti į Jeruzalę. Kruopščiai susirašius tai, kaip primokyta šį kelią įveikti, stypsau stotelėj. Mano lagaminas už mane beveik didesnis – kad paversčiau, norėdama jį vežtis, turiu atitinkamai vanot koja apačion. Mano lagaminas šią problemą sprendžia individualiai – jis ir pats griūna, dėl į dangtį prikimštų knygų. Tik, tiesa, į priešingą pusę. Tad norėdama išlaikyti pusiausvyrą, šoku su juo gana savotišką skėtaliojimosi ir spardymo šokį. Mes žavingi, mes vis vien komanda.
Bet mano komandą sunku įtransportuoti į autobuso bagažinę. Tiek pat kukliai, kiek ir beviltiškai pagrūzinus lagaminą į asfaltą, nusimetu kuprinę su lietpalčiu tiesiai ant žemės ir kimbu visais nagais. Pakankamai dramos, kad prišoktų žilas diedukas ir man padėtų. Ačiū, sakau. Oj, nėra už ką, šypsosi. Jaučiu, kad nėra už ką. Nors diedukas už lagaminą dar mažesnis, nei aš.
Kelionė pasiutusiai maloni. Vienui viena aš, visų smalsūs žvilgsniai ir grįžimas į Izraelį. Lengva grįžt, kai nebuvai išėjęs. Prieš akis driekiasi atpažįstamai mieli kraštovaizdžiai – visi mano, be atgalinio bilieto, pirmąsyk gyvenime. Dar būčiau mielai riedėjus, jei ne Jeruzalė ir staiga sukilę žmonės. Stotelė ne galutinė, bet susiprotėju paklaust pro šalį einančio vaikinuko, ar čia – centrinė stotis. Taip, beda pirštu pro langą, štai čia. Išsikapanoju. Pakeliui mano konsultantas išklausinėja, iš kur esu, ar tikrai viena (gavęs teigiamą atsakymą pakelia antakius) ir paklausia, o ką darysiu dabar – ar man reikia parodyti kitą autobusą? Ne, sakau išsišiepus nuo ausies iki ausies, aš eisiu pėsčiom. Antakiai pakyla antrąsyk. Šypsodamasis atsisveikina ir palinki sėkmės.
Išsivelku iš bagažinės savo žemės traukai jautrų lagaminą ir šliaužioju su juo pirmyn atgal. Gręžiu akim žemėlapį. Taip, išsišiepus. Džiugiai šliaužiot tysiant daugiau nei pusę savo svorio iš paskos nėr taip paprasta, todėl realybė stukteli gana greit – sustok, tundra. Šiaip jau, neturi žalio supratimo, ar tikrai išlipai ten, kur reikia, ir kur tam žemėlapy esi.
Tundra sustoja. Tundra visad išsinerdavo iš kailio, kad tik gatvėj nepažįstamų žmonių nieko klausti nereiktų. Tundra gailisi, kad taip greit paleido konsultantą pakeltais antakiais. Gerai, pala. Tuoj – pakvėpuosiu, susivoksiu. Stoviu. Žiūriu. Ryškėja dar vienas supratimas. Tundra gerą šalį išsirinko laužyt įpročiams. Vok nevogęs – gatvių pavadinimai lotyniškom raidėm nė nekvepia, nuo virsmo apspangusios akys neranda angliškų variantų. Imu save už pakarpos ir tysiu prie žmonių – varyk, to čia ir atsibalaganinai.
Pora bandymų nesėkmingų, anglų ar rusų kalbos nerasta. Šliaužiu per gatvę numanoma kryptim, malšindama užbanguoti grasinantį stresą. Išsukdamas iš kiemo, kelią pastoja taksistas. Įkvepiu, pasibeldžiu į langą. Kažkodėl palengvėja, pamačius, kad jis su kipa. Kažkodėl tą minutę man tai reiškia, kad pagalbos tikimybė didesnė. Taksistas maloniai šypsosi, bet angliškai beveik nekalba. Don't understand, don't understand. Tu gali don't understand, bet man tai kablys nugaroj ir aš nežinau, kur esu. Klausimas virsta pantomima ir baksnojimu per žemėlapį, nutarus nuo šito jau nesitraukti – mano šiurpstantis stuburas signalizuoja keturmylį mano kaip introvertės progresą.
Taksistas kiek nekantriai mėgina įsiklausyti, tada pasimuisto, pasako I‘m sorry, užgesina automobilio variklį, išsipančioja iš kažkokių laidų, palieka mašiną tiesiog vidury gatvės ir išlipęs ima šūkaut aplink. Įsisega žvilgsniu į ant bordiūro sėdintį paauglį, liepia jam ateiti, persimeta keliais žodžiais. Vaikis angliškai kalba. Mes įsitraukiam į pokalbį ir tik tada pastebiu, kad taksistas tebestypso šalia. Šaudo akimis į abu, susimosikuoja su vaikiu hebrajiškai ir tik įsitikinęs, kad gausiu, ko man reikia, išsišiepęs sėda į taksi ir linksėdamas nuvažiuoja.
Vaikis atskleidžia džiugų faktą, kad esu būtent ten, kur ir turėjau būti pagal man sudėliotą autobusinį planą. Žinau, kad iki išsinuomoto kambario eiti apie 25 min. Ne, sako, kur tu su tokiu lagaminu, sėsk į traukinį, vos trys stotelės ir būsi vietoj. Po kokio trečio karto jo grūdimo manęs traukinin pasakau – Listen, I am crazy and I want to walk there. Mano ryžtas smagiai nujuokiamas, gaunu į dantis kryptį ir laiminga kaip nunokęs apelsinas ja velkuosi.
Atsivelku prie žemėlapy pažymėto taško. Reikia susisiekti su mergina, įleisiančia mane į kelioms atokvėpio naktims išsinuomotą kambarį. Vėl šnopuoju virš žemėlapio, rakinėju mobilų. Pusė minutės, prisistato šviesesnio gymio, nei šiems kraštams įprasta, vaikinas. Sako, tau reikia interneto? Metu jam klaustuką. Laiko rankoj mobilų. Nieko nesuprantu. Sako, matau, kad esi su žemėlapiu rankoje. Bet žemėlapis telefone gelbsti daug geriau. Daug keliauju ir žinau, kaip sudėtinga be interneto. Aš leisiu tau prisijungt prie savo mobilaus interneto – sėdžiu va ten, geriu kavą, o tu susirask, ko tau reikia. Man žabtai žemyn. Galėsiu susirašyti su ta mergina neleisdama krūvos pinigų (roaming‘as čia – brangus malonumas). Padeda sužvejoti jo mobilaus ryšį, padiktuoja slaptažodį, palinki sėkmės ir lėtai grįžta į kavinę gurkšnoti šio bei to. Sėdėdamas lydi akimis – ar viskas gerai?
Dar minutė ir dviračiu atlekia dreduota mergina. Įleidžia į erdvų kambarį. Iškalbina, kas aš, kur aš ir ką aš – o, sako, tai paskui gyvensim toj pačioj gatvėj! Išsisaugok mano numerį ir, jei ko kada prireiks, skambink. Linkteliu. Vos pusdienis, o jau beveik tuo nesistebiu. Apsidairau aplink – bohemiškas studentų butas su mažu balkonėliu miesto centre. Dar trys butiokai drauge, aukštos apibyrėjusios lubos, nutrinta mažytė virtuvėlė, koridoriuj džiūstantys triusikai ir plakatai ant sienų. TOBULA!!!
Dienos istorija čia nesibaigia. Čia tik pirmos 12 valandų nuo išvykimo. Pakenčiamai skaičiuojant kaip ir aišku, kad dar liko 12 kitų stebuklingų nemiegotų valandų. Bet pirmųjų visiškai pakanka pirmajam įspūdžiui suguldyti: taip, esu būtent ten, kur ir turėjau būti.
