Metai karo. Patirčių punktyras, minčių paraštės (III dalis)

Užsukai tiesiai čia? Skaityk nuo pradžių: I dalis

Apie šaukštukus

Regiu, kaip pasalūniškai iškilo klampaus melo imperija. Kaip jau sakiau, vadinkime juos siaubūnais – žodžiu, tiesiogiai atitinkančiu tarptautinį terminą.   

Regiu, kad siaubūnai, visų pirma, yra radikalūs religiniai fanatikai, nepabijočiau ir žodžio sekta. Būkim biedni, bet teisingi – jie neatstovauja nei pačiai religijai, nei regionui ar jo problemoms, jie atstovauja patys sau ir siekiui plėsti savo įtaką. Jų įsitikinimu, šventos knygos jiems liepia naikinti arba pavergti visus, kurie tiki kažkuo kitu, nei jie. Visi šie dalykai išdėstyti juodu ant balto viešai skelbiamose jų organizacijų programose, bet apie kurių ne kurių atkaklų norą tai pražiūrėti čia net nekalbėsiu. 

Vėl gi, tai išmokau ne iš Insragramo universitetų – visų pirma, jau septynerius metus gyvenu pačiam šio katilo vidury. Visų antra, iš atminties niekaip neišdyla pažintis su sirų pabėgėliu, su kuriuo vieną 2016-ųjų pavasario naktį pataikėm greta atsisėst prie Bosforo sąsiaurio (Stambule) esančioj aikštėj. Aš keliavau, o jis lūkuriavo, laukdamas ženklo šokti į vieną tų nelegalių  pripučiamų perpildytų valčių, plukdančių migrantus į Europą. Pamenu, kaip jo brolis jį vis kumšėjo užsičiaupt (kaip vėliau supratau, bijojo, kad juos išduosiu), bet vaikinas neatlaikė. 

Pamenu, kad jo papasakota realybė visiškai ištaškė smegenis, o širdin labiausiai įstrigo jo veidu pasipylusios nuostabos ašaros, man ištarus labai paprastą sakinį: Žinau, kad tavo religija ir siaubūnizmas nėra vienas ir tas pats. Jis negalėjo patikėti tai girdįs iš europietės. Tai buvo jo kova. Ne tik už išlikimą. Jis bėgo nuo, pasaulio nuomone, „savų“. Jo istorijos apie tuos „savus“ buvo klaikios. Ir jam buvo baisiausia, kad nuo šiol jo tautą – ir tikėjimą – visi sies tik su tais be galo svetimais „savais“.

Kurį laiką ryšį palaikėme – po ilgų mėnesių tylos, blaškytas iš vienos šalies ir stovyklos į kitą ir pagaliau pasiekęs Hamburgą, žinutėse džiaugėsi pagaliau galįs įkvėpti ir drauge liejo apmaudą dėl savo tautiečių, prisidengusių pabėgėlių statusu vien dėl galimybės patekti į vakarus. Skaudžiai pasakojo apie jų keliamas riaušes, vagystes, smurtą ir baisų elgesį su moterimis, nuogąstaudamas, kad taip yra teršiamas, jo žodžiais tariant, tikrųjų pabėgėlių vardas ir atimama brangi galimybė išsigelbėti. 

Tikra knebelynė, gyva pekla. Kas norės po tokią kapstytis, narstyti visus atspalvius? Jei pasakojimas netelpa į dichotominę juoda/balta dėžutę, maga pakišti jį po lova ir ignoruoti. Vis tik dažniau sugrūdam jį į tą dėžutę jėga ir nuo tos akimirkos prarandam gebėjimą iš tiesų girdėti jo herojus. Bet kuriuo atveju, tas vaikinas patvirtino auksinę siaubūnų taisyklę: viens iš dviejų – kitokį žudyk arba paversk vergu, jis nevertas žmogaus vardo. Paprasta! Todėl jis, jo brolis ir draugai, ir dar tūkstančiai kitų ir bėgo. 

Žodžiu, kitose to paties regiono šalyse siaubūnams tai puikiai sekasi – beveik nepastebimai ištirpo ne tik kitų religijų, bet ir tos pačios religijos „netinkamų“ srovių atstovų grupės, netrukdomai naudojami cheminiai ginklai, s*ksualinė vergovė (įskaitant mažamečius vaikus) ir masinės žudynės – bet, nepaisant vadinamo progreso, likęs pasaulis, panašu, vis dar nelinkęs kišti nosies į smurto artimoje aplinkoje atvejus: jų reikalas, kas ten pas juos šeimoj vyksta. 

Bet štai tam katile atsirado vienas įžūlus kraštas, kurio vairas atiteko kitokias vertybes ir religiją atstovaujančiai tautai, kurios didelė dalis, istoriškai nori nenori gyvenusi ten pat, šalia siaubūnų, juos kultūriškai perpranta. Ir ta tauta, šiaip jau vertybiškai artimesnė progresyviesiems, ėmė elgtis kitaip, nei kad anie iš savo kultūrinio bokšto būtų tikėjęsi. Užuot siuntinėję siaubūnams saldainių dėžutes ir (nealkoholinį) šampaną, tikėdamiesi pabudinti jų bendražmogiškas vertybes ir orientaciją į taikų sugyvenimą (nes juk visi to siekia, ar ne?), jie iki dantų apsiginklavo ir sukūrė vieną stipriausių kariuomenų pasauly. Kiek pamėginę kalbėti „užsienietiškai“, galop nusprendė kalbėti vietos kalba.    

Tie įžūlieji tėra krislelis, siūlo galas, siejantis su likusiu„klaidingu“ pasauliu, bet jis po nosim, it gyvas priekaištas. Siaubūnų didžiausias vertybinis, ideologinis ir iš esmės tiesiog priešas yra kitas tiesas išpažįstantis pasaulis toj pusėj, kurioj leidžiasi saulė. Bet jie neturi nei ekonominių, nei karinių, nei organizacinių pajėgumų su tokiu priešu kovoti įprastu būdu. Todėl jie kibo į visa, kas jiems liko – informacines ir psichologines priemones. Ir, o, vaikyti, kaip gerai jie pasidarbavo. Regint taip nepriekaištingai atliktus namų darbus, man šiurpsta oda. 

Suprantu, kad, skirtingai nuo mūsų pasaulio pusės, siaubūnai savo priešo kultūrą ir vertybes nuodugniai išsistudijavo. Iki paskutinio krislo. Jie žino, kad sočioms ir palyginti ramioms vakarų visuomenėms svarbiausi klausimai yra idėjiniai ir vertybiniai. O mes ką – nei jie atrodė realiai grėsmingi (gi toli), nei įdomūs (tik tiek, kiek galima nusifotografuot kokioj dykumoj ar suvalgyt vieną kitą falafelį, įdomu išmokt susisukti turbaną, kilimai gražūs, na dar, žinoma, nafta visai nieko, bet į ja pažymėtus motyvus, vėl gi, gilinasi gana specifinė publika). Pažvengiam iš tų septyniasdešimt–keliųten?–nekaltų mergelių pažado jų didvyriams ir tiek. Dar tūkstantį ir vieną naktį paskaitom. Klasika. Ir taip aišku, kad mūsų pasaulėžiūra teisinga ir, panašu, visi turi (ar bent jau tikrai nori) į ją lygiuotis. Ko jie pas mus bėga – nes pas mus tokie visi geri, kad ir anie nori gyventi taip pat. 

Regiu, kaip didžiausiu siaubūnų koziriu virto vertybinė praraja. Gyvybė mums, į tą pavakario saulę atsigręžusiems, krikščioniška istorija pažymėtiems – absoliuti vertybė. Nekvestionuojama. Įžūlioji tauta gi gyvybę apskritai šlovina. Pati tai stebiu ir, labai supaprastindama ilgą istoriją galiu teigti, jog tai viena iš pagrindinių priežasčių, mane patraukusių šalia šių žmonių pasilikti. Apie gyvybės jėgą, grožį, pilnatvę sukasi jų filosofija, tradicija ir kasdieniai ritualai. Apie laisvę būti, klestėti, džiaugtis tuo, ką gyvenimas gali suteikti, drąsą pasitikėti savimi ir siekį nuolat tobulėti. 

Tuo tarpu kone didžiausia šlovė ir garbė siaubūnui yra mirtis, ištikusi nešant savo kulto vėliavą. Kaip kokie Artimųjų Rytų vikingai – negarbė, jei vaikas neužverčia kanopų mūšy. Į tai reiktų pažvelgti kur kas giliau, užuot krizenus iš tų nesuskaičiuojamų nekaltų mergelių pažado. Visi jį žino kaip prastą juokelį, bet įsiklausykim į folklorą. Ar susimąstom ties faktu, kad ši ultrasuperblingbling dovana skiriama būtent mirtininkams? Na, nužudžiusiems kitatikį? Radikaliose šių žmonių visuomenėse tai įsiskverbę tiek pat giliai, kiek mūsų kultūroje – pagarba ir meilė gyvybei. Žmogaus gyvybė nėra vertybė. Ji yra tik priemonė. Ir mes to nesugebame suvokti. Tu sugebi? Aš – ne. Mums tai nežmoniška. Ir būtent tame mūsų „žmogiškumo“ apibrėžime, toje, mūsų supratimu, garbingoje pozicijoje „nenužmoginti“ kito ir kitaip mąstančio, siaubūnai rado auksinę gyslą informaciniam ir psichologiniam karui įplieksti. 

Čia yra ta vieta, kur sau pasakiau – ok, realiai jokie sprendimų priėmėjai neturėtų sau leist egzistuot be sociologo pašonėj. Mano supratimu, sociologija padeda nulipti mums iš savo kultūrinių–vertybinių bokštų, ir parodo, jog visai šalia egzistuoja visiškai kitokie pasauliai, fundamentaliai skirtingų vertybių kapsulės, kuriose tie patys dalykai turi visai kitokias reikšmes. Labai grubiai tariant, jos nėra nei blogos, nei geros, jos yra kitokios. Geros ar blogos jos pasidaro sandūroje su kitaip pasaulį suprantančiais individais ar bendruomenėmis – jų supratimu ir atžvilgiu. Tiesa ta, kad paralelinių pasaulių toli ieškoti nereikia – kartais jie visai čia pat. 

Regiu, kaip šiame taške siaubūnai laimi. Jie mus perprato. Jie suprato, kad norėdami mus paveikti, jie negali rėkauti iš savo bokštelio – priešingai, turi užlipti į mūsiškį. Turi su mumis kalbėti mūsų kalba ir paveikti mus mums vertybiškai svarbių terminų mygtukais. Taip jie rado savo auksinį šaukštelį. Stipraus ir silpno kova. Žmogaus teisės. Neteisybė. Taika. Sąrašas taip bjauriai išnaudojamas, kad net nebenoriu jo tęsti – puikiai žinot, apie ką kalbu. Auksiniam šaukšteliui atsivėrė visos didžiosios durys ir vakarų progresyvieji iš jo valgo pasičepsėdami. Nesusimąstydami apie tai, kad siaubūnai gali sąmoningai rinktis aukoti savo pačių žmones bet kokiam tikslui, nes tai yra jų savitas ekologinis gamtos ratas. Tai nereiškia, kad jų gyvybės neturėtų būti svarbios ir mums. Bet tai atskleidžia manipuliacijos mastą, ciniškumą ir verčia permąstyti savo bokštelių pozicijas.

Minios, įsivaizduojančios palaiką teisybę, ginančios vargšus, atstovaujančius tyriausius troškimus – esu tikra, kad šie žmonės nuoširdžiai nori geriausio. Bet, Die, jei tik jie pačiupinėtų čionykštę realybę. Jei jie suvoktų savo klaidos mastą ir poveikį. 

***

Visąlaik save laikiau progresyviu žmogum. Mano pažiūros aiškiai orientuotos į žmogaus teises, laisvę ir taiką, tautų suvereniteto stiprinimą. Bet žvelgiant į šiandienį  „progresyviųjų“ visuomenių regresą šio karo akivaizdoj, nebežinau, kur save pozicionuoti. Buvęs teigiamas terminas gerklėj springsta pažymėtas kartėliu, pykčiu, nuostaba ir neviltim. 

***

Mano geras bičiulis, Dany, dirba su išgyvenusiais Novos festivalį. Gana reikšmingas jų skaičius jau patys atėmė sau gyvybę. Kai kurie paliktuose laiškuose prisipažįsta nepakėlę kaltės. Nebepanešę į pasąmonę įsirašiusių regėto smurto ir prievartos scenų ir savo bejėgiškumo jų akivaizdoj. Jie nepakelia atsakomybės už tai, kad pasirinko savo gyvybę, užuot bandę gelbėti kitus. Dany pasakoja, kad yra žmonių, kurie net po metų nesikelia iš lovos. Ne dėl to, kad būtų sužaloti fiziškai. Jie nebeištveria ryšio su pasauliu. Jų tėvai palieka darbus, kad galėtų būti šalia. Kartais jie neturi, ko valgyti. Dany darbas – rūpintis tomis šeimomis. Nuo terapijos iki labdaros. 

Yra tokių, kurie, sugebėję pakilti, šią vasarą nusprendė išvykti į muzikinius festivalius Europoje. Įveikti traumą. Perrašyti patirtį. Gyventi toliau. Ir kuriems ten smogė toks stiprus potrauminio streso sindromas, jog bičiulis su kolegomis ieškojo būdų jiems suteikti profesionalią pagalbą vietoje – ir rasti, kaip parsigabenti juos namo. 

Tiesiog. Ką kartais reiškia žodis „išgyveno“. 

***

Vieną dieną supratau, kodėl žmonės čia tokie neformalūs. Priežasčių, žinoma, yra įvairių, bet vis tik. O gi jie pratę vieni kitus – kaimynus ar net visai svetimus praeivius iš gatvės – matyti absoliučiai bet kada ir bet kokiose situacijose. Sirena? Strimgalviais bėgi į slėptuvę ar bent jau laiptinę. O ten – sveiki sveiki! Miegojai ir išbėgai su kaldra? O gal sėdėjai tualete ir vis dar gniauži rankoj tualetinio popieriaus skiautę? Valgei (tebekramtai)? Mylėjaisi? Pykaisi? Verkei? Maudeisi duše? Hehe.

Vieną rytą iš lovos išversti sirenos nusprendėm eit vedžioti šuns. Vyras jau buvo apsirengęs, o aš – tik įšokus į savo naminius treningiukus. Tikrąja to žodžio prasme įšokus – nepraustu veidu, stačiais plaukais, nevalytais dantim ir dar šviežiu pagalvės įspaudu ant skruosto. Einam? Bala nematė, einam, sakau. Bus proga išjudėt stresą. Jam atlėgus paprastai užplūsta pokvailė laimės ir lengvabūdiškumo bangelė. Dzin, galvoju, nieko čia nenustebinsiu. 

Slenkam gatve, o aplink – vien tokie, kaip mes: „Tai ta proga ir pavedžiosiu“ liaudis. Nervingi šunys ieško, prie ko prisikabint, o tu plauki kaip apdujęs debesėlis iš paskos, kvailai pasižvingaudamas. Pakeliu akis ir matau, kaip į gatvelę išbėga narsus taksiukas. Klapsėdamas ausimis į sceną išveda savo šeimininką. Mūsų amžiaus bičas. Naminės šlepetės. Minkštos, pūkuotos tokios. Kojinės. Marškinėliai. Atviras chalatas. Ir apatinės kelnaitės. Viskas. Sveiki! Net nemirktelim. 

Vienas mūsų draugas turi du mažus vaikus, gyvena vienas, atžalos dažnai nakvoja pas jį. Sykį kikendamas pasakoja: Chebra, maudausi duše, viską, kala sirena. Vaikai jau miega. Paskubom užsijuosiu rankšluostį – visas muiluotas, putos drimba – griebiu vaikus iš lovų ir bėgu į laiptinę. Spėjam. Stoviu tarp kaimynų ir staiga suprantu: ant abiejų mano rankų – po miegantį vaiką, o mano muiluotus klubus dengia tik rankšluostėlis. Ir jis nelabai laikosi… 

Juokiasi net springdamas. 

O ką, jei rankšluostėlis būtų nukritęs? Kaimynai būtų pataisę. Ir tiek. 

Taip čia žmonės ir gyvena. Kam tie tavo marškiniai dabar tokie iškrakmolyti, ką čia bandai apgaut?

Slėptuvėse

***

Juodąją spalio 7ąją nubudę Maroke, pirmu reisu atskridom į Vilnių. Pirmąsias karo savaites šalyje tvyrojo visiškas chaosas, žmonės nežinojo, ko tikėtis, kas jų laukia, bijojo smurto gatvėse, slėpėsi namuose. Vienas bičiulis pasakojo, kaip po kelių dienų grįžęs į darbą kurį laiką kasdien drauge vesdavosi ir savo šunį (dirba miesto savivaldybėje) ir visur kur nešiodavosi kuprinę su svarbiausiais dokumentais, vandeniu, rūbais ir maistu. Mums dangus lėmė tą klaiką praleisti saugiuose namuose. Bet kasdien kalbėdavomės su Itai šeima. 

Sykį Itai tėvai paskambino slėpdamiesi savo namuose, užsidarę miegamajame, užsirakinę vartus ir duris, užsileidę visas apsaugines žaliuzes, užsigesinę šviesas. Beprotiška – nežinom, ko tikėtis, – atsiduso vyro mama. – O šiaip nieko, Jeruzalėj, kaip visada, saugiau. Na, tai kada grįšit?

– Jie neadekvatūs, – pratrūkau, baigusi pokalbį. – Kokie tėvai mygia savo vaikus grįžti į tokį beprotanmį? Juk kalbam ne apie blogą orą, o apie pavojų gyvybei! 

Man svaigo galva, o Itai tai priėmė stebėtinai ramiai. 

– Jie sako tai sau, Vika. Jie kalbasi su savimi. Nes jie turi toje realybėje kažkaip išbūti. Turi save įtikinti, kad ji iškenčiama. Kitaip neįmanoma. O mūsų reikalas yra susirinkti informaciją ir galvoti savo galva. 

***

Leiskit paaiškinti, ką reiškia tos sąmoningos atakos per šventes. Ne tik raketomis, beje – kaip taisyklė, tomis dienomis padaugėja ir ginkluotų siaubūnų švaistymųsi peiliais gatvėse. Kad ir ta pati spalio 7–oji, kurią tąsyk žydai šventė Simchat Tora. Žiniasklaida tai užkabina it apmaudžią detalę, ne daugiau. Žinoma, švenčių vertimas traumine patirtimi yra piktybinis veiksmas savaime, į šeimos ir tautos atmintį įsirėžianti žaizda. Bet yra ir labai praktiška šio reiškinio pusė. 

Per daugumą žydų švenčių didelė Izraelio populiacijos dalis – religingi žydai – nesinaudoja elektroninėmis ryšio priemonėmis. Jie neseka naujienų, nežiūri televizijos, neskambina ir nesusirašinėja su artimaisiais. Nevairuoja. Todėl mažiausiai 24 valandas žino tik tai, kas vyksta aplink juos. Taip jie tampa ypač pažeidžiami. Civiliai, ne kas kita. Kariuomenė savo telefonų ir radarų neišjungia. Fanatiškasis priešas šias datas žino kaip daugybos lentelę ir tuo sąmoningai naudojasi. Pamenat, ką rašiau apie puikiai atliktus namų darbus?

Žydų kalendoriuje yra svarbių dienų, per kurias jie, be tokio „atsijungimo“ nuo informacinio pasaulio, dar ir pasnikauja. Parą neima į burną nei vandens, nei maisto, tai veikia ir bendrą fizinę žmogaus būklę, ir jo budrumą. Jom Kipuras – viena tokių, tik pati svarbiausia, ir jos tradicijų laikosi net didelė dalis religingais savęs nelaikančių izraeliečių. Tad žymusis Jom Kipuro karas 1973 m. vyko būtent tokiame kontekste. Tąsyk priešiškai nusiteikusių kaimyninių šalių koalicija sąmoningai pasirinko šią dieną, tikėdamiesi, kad į „kitus dalykus“ susitelkusi ir pasnikaujanti šalis negebės apsiginti. Klydo. 

Bet mėgina iki šiol. 

***

Jei Lietuvos visuomenės peilis – depresija, tai čia – PTSD. Jo ženklų randi ant kiekvieno kampo, o pėdsakų – visose kartose. Vietiniai šį sindromą greit atpažįsta ir yra stebėtinai pakantūs ekscentriškoms jo išraiškoms. Vienas mūsų draugas Jeruzalėje gyvena daugiabutyje, kurio visas kiemas priverstas savadarbių vėjo malūnėlių. Išpjaustyti iš skardos, plastiko butelių, suklijuoti iš šaukštų, samčių ar net šakučių, iškelti ant tvoros ir ant tiesiog vejoje prismaigstytų kuolų – malūnėliai nuolat tarška, barška ir klekena. Norint patekti į pastatą, reikia pereitį šį siurrealų klegantį mišką. Be to, gausu ir kitokių iš atliekų sukonstruotų keistų eksponatų, tvoros viršų puošia eilė įvairių valstybių vėliavų (įskaitant viduramžių herbus). 

– Kas čia per ekspozicija, – pasiteiravome, apsilankę pirmąsyk. 

– Kaimynui PTSD. Sako, gydėsi, bet jam daugiau niekas taip nepadeda. 

– Ir kaip kiti namo gyventojai su tuo tvarkosi?

Draugas gūžteli pečiais: 

– Priima.  

Pirmajame mano čia susirastame darbe viršininkas per rytinį Zoom susirinkimą pasirodydavo įsikandęs cigarą ir įsikibęs viskio taurės. Dešimtą valandą ryto. Juokdavosi atsilošęs, kad jam jau tuoj bus septinta vakaro. Apskritai buvo ekscentriška asmenybė. Pirštą puošė riebus aukso žiedas su stambiu riaumojančiu liūtu rubinų akimis. Apranga elegantiška, aukščiausios klasės kostiumai ir ryškios kaklaskarės. Kvepalai. Visiškai neprognozuojamas žmogus. Meluodavo. Manipuliuodavo. Ir drauge faktiškai iš savo santaupų išlaikė įmonę, beveik už dyka konsultavusią pelno nesiekiančias organizacijas. Nuolat su įkarščiu kalbėdavo apie būtinus socialinius pokyčius. Per valstybinę te*oro aukų atminimo dieną uždarydavo ofisą, nors kiti per ją dirba. Ir užsidarydavo pats. 

Stebėjau kolegų toleranciją. Esant reikalui, ragus suremdavo, kildavo ir labai išreikštų barnių, yra tekę jų patirti ir man, bet vis tik užčiuopiau kažkokį nebylų pakantumą – garsių ir palyginti nekantrių žmonių krašte. Po metų sužinojau – stiprus PTSD. Nemiega visai arba miega iki poros valandų per parą. Likusį laiką nuolat dirba, nes kitaip neįveikia minčių. Per 2006 m. Lib@no karą patyrė baisius žiaurumus, tarnavo aukšto rango karininku ir ant savo rankų pėsčiomis į Izraelį parnešė žuvusių savo kuopos kareivių kūnus (nes siaubūnai paprastai juos grobia). Gydytis bijo (jei prisiliesiu prie tų prisiminimų – mirsiu, griežtai nukerta). 

Pamenu, kaip prasidėjus šiam karui važiuodami į darbą įstrigome kamštyje vienoje judrių Jeruzalės gatvių ir staiga išgirdom moters klyksmą. Visi gatve ėję žmonės it pamojus burtų lazdele puolė bėgti jos link. Aš dar bandžiau suvokti, kas vyksta, o kostiumuoti vyrai numetę savo portfelius jau šokinėjo tarp mašinų ir yrėsi skersgatvio, iš kurio aidėjo klyksmas, link. Pora iššoko iš automobilių. Staiga išgirdome vieno jų balsą – VISKAS GERAI, JI IŠSIGANDO DĖL SAVO ŠUNIUKO. Pranešė, ir visi it kitu lazdelės mostelėjimu nustojo bėgę. Berods, jos šunelis puolė į gatvę ir moteriai pasirodė, kad jį kliudė mašina. Reakcija neadekvati, bet tokiu metu tetrūksta krislo – rodos, žmonės tai suprato be kalbų. Jie toliau tęsė savo ryto kelionę – be akių vartymo, priekaištų ar burnojimo.  

Taip, šioje šalyje daug ekscentriškų žmonių. Mįslingų. Kovingų. Keistų. Sakytum, nepamatuotai drąsių ar įžūlių. Joje tautinis mentalitetas nebeatsiejamai sumišęs su traumos pėdsakais.  

***

Kassyk išgirdus keistus garsus susigūžta širdis. Sykį vienam iš mūsų gatvelės namų ėmė isteriškai klykti moteris. Be perstojo. Sulėkė kaimynai, greit pasirodė greitoji. Slankiojom po gatvę suskliaudę ausis. Dabar gatvėj piktai šaukia vyras. Tiesiog šaukia. Be žodžių. Paprastom aplinkybėm gal patrauktum per dantį – „Nu va, visi normalūs susirinko“. Bet dabar paspringsti ta inertiška reakcija. Dabar niekad negali žinoti, ką kuriam žmogui tenka išgyventi ar kokių žinių sulaukti. Ir suki mintyse ratus it šuo, bandydamas rast kampą, kuriame tavęs ši ugnis nepaliestų.

***

Vakar, antrą anktyvą rytą iš eilės mus iš lovų išvertus sirenoms, grįžus nusprendžiau miegoti toliau. Aš, kiškiamiegė, atsibundanti musei nusikosėjus kambary ar nemieganti net dėl teigiamo jaudulio  – miegoti po viso šito veiksmo? Bet toks mano kerštas. Ir ką? Po visų žinomų kvėpavimo/nervų sistemos reguliavimo praktikų ir sutelkto bei gana griežto dialogo su savimi, netrukus užmiegu. Ir išmiegu dar tris valandas. Apsišikit stačios, mėgindamos pavogt mūsų ramybę, hienos. 

***

Paskelbus paliaubas šiauriniame fronte, neapsakomai palengvėjo. Tame palengvėjime tiek daug sluoksnių. Vien tai, kad vaikščiodamas gatvėmis neturi apgalvoti, kur sprukti įsijungus sirenoms, yra neapsakoma laisvė. 

Tačiau apie žiemos šventes prasidėjo pavienės raketos iš Jemeno. Sutaupo vieną ar dvi ir meta. Pasirodo, žmogus taip greit atsijungia nuo to, prie ko prisijungęs visai nenori ir neturi būti. Pirmąsyk vėl užkaukus dangui, buvau namuose, ir akimirką nesupratau, kas vyksta. Girdi, matai, bet netiki. Čiuba tikėjo ir suprato greičiau už mane, ir sekė visą savo protokolą – skalydama ėmė stumti mane durų link. Susizgribau. 

Netrukus „pavienės“ virto „kasdienėmis“. Kasnaktėmis! Taip. Maždaug tarp pusės dviejų ir pusės penkių ryto. Kai visi jau giliai įmigę. Viena naktis, antra, trečia… Pauzė… Naktis ar dvi… Ir istorija kartojasi. Labiausiai įsijautė apie Kalėdas ir Naujuosius metus. Bėgiojom kasnakt. Sakot, ne žydų tai šventės? Koks skirtumas - svarbu, kad kitokių. Spangstat apie laisvą, visas religijas priimančią šalį? Va jums. Ilgainiui „pauzės“ naktimis visvien miegi kaip kiškis. Lauki. Kiekvienas garsas kėsinasi virsti sirena. Galop snūsdamas imi girdėti sirenas savo galvoje. Supranti, kad toks ir yra jų tikslas. Nes nieko daugiau jie negali padaryti. Tik nuodyti civilių sąmonę. Kyla pyktis. Primestas, ėdantis.  

Šalis plotu mažesnė už Lietuvą, o gyventojų daugiau kaip tris kartus tiek. Jau daugiau kaip metus visas šiaurinis pasienis iškraustytas. Šalies pietuose plyti dykuma, tad didžioji populiacijos dalis susispietusi apie centrą. Į ten ir taikosi, žinoma. Tas dešimt minučių suvoki, kiek žmonių daro tą patį, ką tu. Šoka iš šiltos lovos, apgraibom susiranda rūbus, šoka į batus, susirenka vaikus, šunis, griebia raktus ir bėga į slėptuvę. Ir apspangę laukia. Prieš akis iškyla draugai, bičiuliai, artimieji. Žinai, kad jie išgyvena tą patį. Su kai kuriais iškart susirašai – „Kaip tu?“. Sunku apsakyt, kokia keista, bet tikra tai paguoda. Rytoj, vėl netekę miego, visi vieni kitus suprasite be žodžių. 

Šuo ir kariamas pripranta. Ar tikrai? Paskutinę šio „šventinio maratono“ naktį kaimynų berniukas pradeda verkti. Šie kaimynai savo name slėptuvės neturi, tad bėga su dviem sūneliais per gatvę pas mus. Vieną, rodos, jau eilinę naktį, paprastai abejingai su telefonu žaisdavęs vaikas pradeda balsu verkti. Aš pavargau. Aš nebegaliu. Aš juk tik noriu miegoti. Šeria jį abkabinti bandančiam tėčiui, stumia jo rankas nuo savęs. Vienom kojinytėm – nespėjo apsiauti. Viena jų šlapia – bus įmynęs į balą. Mes, suaugę, tyliai žiūrim vieni kitiems į akis.

***

Antroji Ir@no ataka. Esam perspėti prieš kelias valandas. Sėdi namie ir lauki godo. Gal vyno? Tada sudžeržgė visų telefonai – kariuomenės nurodymas eiti į bunkerius ir neišeiti, kol negausime atskiro pranešimo. Čia tokios mobiliųjų telefonų aplikacijos yra, viskas norma. Jos realiu laiku pasako, ką daryt, jei yra raketų ar koks siaubūnas švaistosi po rajoną. Tada bėk į slėptuvę, o tada užsigesink bute šviesas. Labai paprasta. 

Taigi, nusileidžiam į sleptuvę po mūsų daugiabučiu – toks rūsys, kur atsikraustę ir susipažinom su savo naujais kaimynais. Mūsų ten apie dešimt suaugusių, įskaitant šiukšlių atvažiavusį surinkti darbininką, vienas mėnesio amžiaus kūdikis ir dar ta pora su dviem mažais berniukais iš namo priešais. Ir du šunys. Ir labai mažai oro. 

Žmonės sutrikę, bet nepanikuoja. Netrūksta juodo humoro. Vaikai žaidžia su telefonais. 

Netrukus pradeda kaukti sirenos. Pasigirsta sprogimai. Šunys eina iš proto. Su vyru įstumiam savo kalytę į vidurį tarp mūsų, abu delnais tvirtai spaudžiam jos šonus, kalbam ramiai. Šuo nurimsta. Gerai veikia, pagalvojam. Ir viena ranka apkabinam vienas kitą. 

Sirenos eina bangom. Sprogimai taip pat. Tokių dar neteko girdėti, sakau. Rodos, visai virš galvos. Ar čia arti? Ne ne, visi sako. Jas numuša dar už atmosferos ribų, čia tik garso banga. O tada žemiau dar kita sistema numušinėja jų nuolaužas, nes šitos didelės. Jei būtų kontaktas su žeme, klausimų nekiltų. Jį jauti savo kūnu. 

Kokie išsilavinę, galvoju. 

Garbaus amžiaus kaimynės šunelis Tonis ardosi kaip pasiutęs. Tiesa, ji loja jam atgal – Au– Baik! Au! – Baik! – Au! – Baik! Su vyru prunkšdami susižvalgom, kad šiaip jau abu traukia viena dūdele, tais pačiais decibelais ir net ritmą įvaldę, tai suprantama, iš kur šuo gauna įkvėpimo. Tonio nuomone, čia – duetas.

Jauna kaimynė glaudžia kūdikėlį prie krūtinės. Su dviem berniukais atėjus mama pasiruošus ne juokais – su kuprine. Iš jos ištraukia pledą, pagalvę ir sako – gaidžiai šitie, vaikam miegot laikas. Ir pakloja gultą tiesiai ant rūsio dulkių. Eik miegot, sako aštuonmečiui. Ir anas eina. Tada jinai ištraukia sausainius iš kuprinės ir visus vaišina. Dar čipsų buvo.

Per vieną pertrauką tarp sprogimų bangų mūsų repo duetas sumąsto išeit pasivaikščiot (oro trūksta, dabar visvien nešaudo). Triukšmingoji moteraitė išsiveda lojiką, visi kiek lengviau atsikvepia, bet ir varto akis – na, eiti pasivaikščioti, dabar… Eik, Toni, eik, pasisiosi – girdim nuo laiptų. Ok. 

Per kitą sirenų bangą tų dviejų nėra. Po jos abu įgarma laiptais beveik džiugiai – vaikštinėjom, teko prisiglaust mokyklos viešoj slėptuvėj, bet ten yra panikuojančių žmonių ir nuolat skalijančių didelių šunų. Čia daug smagiau. 

Smagu jai, matot. 

Tada jinai sako, žinot ką, o aš pakeliui va ką nusipirkau, jei ką. Ir iš medžiaginio per petį persimesto krepšio ištraukia arako butelį. Patenkinta kilsčioja antakius ir žvingauja. Jei užtruktume, sako. Dar dvi tokias geras kėdes pakeliui radau, labai tiks čia. Tik nepajėgiau atnešt, padėjau prie durų. Jinai namo bendruomenės pirmininkė. Veikli moteris. 

Po 40 minučių aplikacijos mums praneša leidžiančios sugrįžti į namus. Nespėjom atidaryt arako.

Pasidedam vandenį prie buto durų, Itai daro sumuštinius. Jei naktį tektų grįžti.

Bet netenka.

Viskas. 

Siurrealu. Viskas siurrealu. Bet kai reikia eit, tai ir pereini. 

Itai iš manęs juokiasi, kad saugau prapjautas citrinas sultim spaust į salotas. Kartais jos visai sudžiūsta tų salotų belaukdamos. Kaip tu jas spaudi? – klausia sykį. Ką, nu paimi ir spaudi, sakau. Kad pratrūko juoktis. Mėgdžioja mano toną: Kas tu, mergaitė? Imk ir spausk! Va imu ir spaudžiu – paskui dvi dienas guliu, bet gi išspaudžiu! 

Tai čia apie tokias gyvenimo citrinas. 

© Viktorija Einorė-Bechor

***

Mane nustojo erzinti buitinis triukšmas. Priešingai – ėmė guosti ir raminti. 

Kaimynas už sienos šnekasi su savo kate. Man taip gražu, kad jis šnekasi. It niekur nieko. 

Arba vaikų triukšmas iš šalia esančio vaikų darželio. Jų varlyčių balsais garsiai traukiamos dainelės, srūvančios į mano virtuvę pro atdarą langą. Kaip gera, kad jie taip sau dainuoja. Kad vyksta gyvenimas. Tebevyksta. 

Kūdikis verkia už sienos. Kūdikis! Poros mėnesių mergytė. Girdžiu ramų, švelnų jį raminančios mamos balsą. Užplūsta ramybė. 

Kita kaimynė vidurnaktį žiūri televizorių. Jos svetainė ribojasi su mūsų miegamuoju. Klega balsai, girdėti septyniasdešimtųjų muzika. Žiūri sau televizorių žmogus, va. Sėdi ant sofos, tikriausiai savo nusususią katę glosto. Klausosi muzikos. Kaip gera. 

Tos pačios kaimynės šunelis loja kaip užsuktas. Rytas. Kaimynė bando ramint, bet iš tiesų tai (vėl) loja atgal. Šunelis tai (vėl) priima kaip įkvėpimą ir tik užsiveda – baisiai linksma, ta pati energija, kokia dermė! Abu kiauksi susiriesdami. Per miegus ir net per sieną užuodžiu, kaip kaimynė žaliuoja iš siuto. Kikenu. Kokios fainos tos paprastos nesąmonės ir pasaulis, kuriame atsiranda erdvės erzintis dėl tokių dalykų. 

Ko tie gyvenimo vagys neraukia, tai, kad jie verčia dar labiau mylėt kasdienybę – eilinę gyvenimo dulkę – ir džiaugtis ja, kai tik gali.

Jeruzalė. Protestuotojų stovykla priešais Izraelio parlamentą © Viktorija Einorė-Bechor