• Viktorija Einorė

Po vienu stogu

Pirmas kadras


Iki šiol neteko gyventi su jokiais kambariokais. Gyvenau su tais, su kuriais gyvenimas sutupdė gyventi, su kuriais vienaip ar kitaip pamažu suvedė pasirinktos linijos. Bet ne su visai atsitiktiniais, nežinia iš kur atsiradusiais ir kaip atitopinusiais į tą pačią kryžkelę žmonėm.


Po trijų pirmų atokvėpio dienų, kurias, atvykusi į Jeruzalę, pasiskyriau sau ir tik sau, idant jos gelbėtų man atsisieti nuo paliktų kontekstų ir taip išvalyti takelį naujiems, tysiau savo lagaminą toliau – į vietą, kurioje glausiuos nuolat.


Bohemiško studentiško butuko miesto centre palikti nesinorėjo, bet faktas, kad gyvensiu vos 10 min. pėsčiomis nuo šios puikios vietos, šypseną centravo reikiamoj vietoj. Kaip ir visų iki tol sutiktų šūkčiojimai, neva gyvensiu vienam geidžiamiausių kvartalų, knibždančiam mažų gatvelių, studentų ir hipiškos atmosferos. Besiglaudžiančiam prie puikaus didelio parko iš vienos pusės ir didelio vietinių (ne turistams skirto) turgaus – iš kitos. Taip, šypsena stabili.


Žinojau tik tiek – butelis dviejų miegamųjų, jame yra trys vietos. Organizacijai jis kelia mažiausiai problemų, kadangi kiti savanoriams užleisti butai – dideli, ten gyvena po 6 žmones, visi skirtingo amžiaus ir iš skirtingų pasaulio kampų, tad dažnai užverda konfliktai. Manasis kampas išskirtinis ne tik namiškumu ir taikumu, bet ir padėtimi – kiti butai yra gana toli nuo miesto centro. Trinu delniukais, kurie viso to neprašė, užtat šitai gauti jiems dar džiugiau.


Mano būsimos butiokės atkeliavę iš Prancūzijos ir Pietų Afrikos. Prancūzė išlėkusi Kalėdų namo, manęs laukia antroji. Prieš atvykdama gaunu laišką iš savanorių koordinatorės – būsimoji kambariokė teiraujasi, ar turėčiau kokių ypatingų reikalavimų maistui, kadangi ji rengiasi užsakyti produktus naujai savaitei. Dėkui.


Atvykusi į Jeruzalę, gaunu jau asmeninį jos laišką – mieloji, atsinešk savo pagalvę, nes šiame bute jos beviltiškos. Taip ir įsivaizduoju save – kepėstuojančią per miestą su tuo besivoliojančiu lagaminu ir paduška po pažasčia. Kikenu laiškui į eilutes. Ačiū, sakau, pamatuosiu pagalvę savo sprandu ir tada spręsiu, ką daryti. Bet užsimenu, kad žinau tik namo numerį – kaip patekti į butą? Po 10 min. gaunu detalią maršruto nuo gatvės iki buto durų išklotinę. Su keturiom nuotraukom. Sunumeruotom. Su aprašais. Šitą aš suprantu, šitą būčiau darius pati prieš du metus, bet dabar nuo šito man kiek ima šiauštis plaukai.


Čia atvykdama sulaukiau daug pačiai netikėtos pagalbos, bet ji buvo laisva. Manimi buvo puikiai pasirūpinta, bet niekas nesigviešė perimti atsakomybės už mane pačią. Gavau detalias instrukcijas kaip nuvykti iš taškų A iki taškų B, gavau konsultacijas apie įvairius vietinius dėsnius, atsiliepimus apie vietas, kuriose gyvensiu ir dirbsiu, sutarimus su konkrečiais žmonėmis įvairiais įsivietinimo klausimais, bet visur turėjau nusikapstyti pati, reikiamus žmones susirasti pati, reikalus pabaigti spręsti pati. Man tai tobulai tiko. Padvelkus maistuko sukramtymu prieš dedant į burnytę, ėmiau švelniai ginkluotis galimam teritorijų reguliavimui.


Mane pasitinka skvarbių akių moteris, baltoji (daugeliui kylantis klaustukas), matuojanti vidurį tarp 40 ir 50 dekadų amžiaus, nors atrodanti dar geru dešimtmečiu vyresnė. Iš Pietų Afrikos sugebėjo čia atsiboginti savo brangų sportinį dviratį, užimantį trečdalį svetainytės, ir kažkątaitentipomikserį savo rytiniams švelnučiams gaminti. Žodžiu, aš su savo vienu lagaminu išdidžiai bomžauju.


Tarška nesustodama. Vieta mano rankšluosčiui jau pažymėta mano vardu. Visur prisegioti įvairūs rašteliai apie vietos tvarką. Netrunku suprasti, kad tai – jos darbas. Tu labai rūpestinga, sakau. O, taip, aš tokia esu – tvirtai nukerta ji. Tvirtai įsikertu ir aš. Imu mankštint vidinius ilguosius raumenis, stengiuos pajust, kaip jais apsiviję mano kaulai. Prireiks.


Prancūzaitė, mano amžiaus mergina, išsavanoriavusi čia jau visus du metus ir išvyksianti vasarį, gyvena atskirame kambaryje, viena. Pasiteiravus apie ją daugiau, Kambariokė subtiliai leidžia suprasti, kad ryšio tarp jų nėra. Mergina užsidaro kambaryje vos grįžusi namo. Nagi. Gerai. Iššūkėli, lauki manęs? Aš irgi tavęs laukiu.


Antras kadras


Susidarėte nuomonę? Aš irgi. O dabar še siužeto vingį: velniop mano ir jūsų nuomonę.


Bet iki naujos irgi reikia nueiti.


Kambariokė nesuvokiamai atvira. Dar pirmą vakarą gaunu šlapią apžiaumotą atlapumo gniutulą tiesiai į tam nepasirengusią mano sterblę.


Ką tik išsiskyrusi, po 25 metų klaikios santuokos. Vyras alkoholikas. Emocinis smurtautojas. Gniuždantys metai. „Nekvėpavau visai. Buvau pamiršus, kaip tai daroma. Dabar, dabar pagaliau kvėpuoju. Atvykau čia atsikvėpti pernai. Izraelis su manimi daro stebuklus, todėl čia ir grįžau.“


Vyras kartodavo, kad jos neįmanoma bučiuoti.


„Visą laiką stengiausi gyventi santuokoje dėl vaikų <jų iš viso trys>. Viskas – visi namai, visi rūpesčiai visada būdavo ant mano vienos pečių. Manęs beveik nėra šeimos nuotraukose, nes man vienintelei rūpėjo, kad jos būtų padarytos. Dabar sunkiausia suvirškinti suvokimą, kad tai buvo, ko gero, pati didžiausia klaida <žybt, ašara>. Nes mano vaikai nuolat matė girtą tėvą, užgauliojantį jų motiną. Sykį dukra paklausė – mama, ar yra kokių nors baisių žodžių, kuriais jis dar nėra tavęs vadinęs?“


Pirma anūkė mirė vos gimusi. Buvo neįgali.


Dukters sužadėtinis staiga mirė nuo širdies nepakankamumo. Jau buvo vadinamas žentu. Baisioj ligoninėj, personalo abejingumo akivaizdoj, ant jos rankų. Toj pačioj, kurioje po to mirė jos pirmoji anūkė.


Apžiūrinėjam suklypusį vežimėlį ant ratų, kuriuo kas savaitę turėsime gabentis maisto produktus iš organizacijos, kurioje savanoriaujame, centrinės virtuvės. Vežimėlis apraizgytas lipnia juosta. „Oj, buvo laikas, kai negalėdavau žiūrėt į lipnias juostas. Matai, mano giminaitis prievartaudavo mano dukrą, kai ši buvo maža. Kai tą darydavo, apvyniodavo jai veidą lipnia juosta. Apie tai sužinojau palyginti neseniai. Kurį laiką, vos pamačius lipnią juostą, mane suparalyžuodavo. Įsivaizduoji?“ – juokiasi. Įsivaizduoju. Nesijuokiu.


Žlegt. Ką man su visu tuo daryti?


Nieko. Juoktis su ja drauge, kai yra dėl ko, nes ji jau gali tą daryti.


„Metų metus nemiegojau. Gėriau antidepresantus. Buvau nuo jų apkvaitus. Visa realybė buvo kažkur toli, toli nuo manęs. Buvau labai stora. Kai rodyklė pasiekė 90 kg ribą <moteris mano ūgio, gal kiek žemesnė>, pasakiau sau – gana. Įsigijau dviratį, ėmiau juo visur važinėti. Susidariau dietą. Padėjo.“


Padeda ir dabar. Dažną rytą sėda ant dviračio ir numina po kokius 30 kilų. Gargaras svetainėj įgyja visai kitą pavidalą. Jei reikėtų, dėl manęs jų čia galėtų tilpti kad ir dar trys.


Rodos, įsivažiavusi į tarškėjimą, nuo kurio man ima remti stogą, niekada nesustos. Bet vos pajutusi mano vidinį žingsnį atgal, pati atgal žengia du. Nutyla, įlenda į knygą ar telefoną – lengvai, ramiai, be priekaišto.


Aš pelėda, sakau. Bet, tikiu, kad rasim būdą sugyventi? „Oj, ką tu. Dabar jau jei aš miegu, tai miegu. Miegodavau pereinamam kambary, kur visi eidavo kiaurai. Esu prie visko pratusi. Visiškai ramiai daryk, ką tau reikia.“


Šiąnakt galiu grįžti vėliau, dėl manęs nesijaudink, – paprastai parašau jai žinutę. Linkiu tau grįžti kuo vėliau!!! – gaunu atsakymą.


Vykdau linkėjimus. Per naujametį grįžtu pusę šešių ryto. Stypinu nekvėpuodama. Mano kambariokė cinkt kaip cviekelis savo lovoj – o, grįžai! Juokiasi. Ir dar smagiai, pasijuokdamos, kokį pusvalandį voliodamosi pasikalbam apie gyvenimo svorį, spalvą ir tirštumą.


Tiek džiugesio, tiek laisvės. Kai tik gali, visą pasiima. Ryja ją rankomis, juokdamasi dėl jos gausos, krentančios pro pirštus.


Šiąnakt svetainėje užsibūnu ir vėl, atsliuogus į kambarį girdžiu tolygų jos kvėpavimą. Miega. Taip gražiai, kad išnaudoju progą užkliūt už kėdės kampo ir išmest iš rankų butelį su vandeniu. Lūpose – svetimkalbiai ištiktukai, akyse – Kambariokė. Bet tolygus kvėpavimas nesiliauja. Nors imk ir paspardyk dar ką nors. Įsirangau į patalus. Taip džiugu už ją. Kad ji Jau Gali Taip Miegoti.


Bet grįžkime prie prancūzaitės. Oj, čia tai linksma.


Jai grįžus, aš viena namie – turiu laisvą. Kambariokė dirba. Prancūzaitė ima sekioti mane iš paskos. Iki panagių mandagi. Iki maždaug ten pat ir... dar nežinau, kaip tai pavadinti.


„Atsiprašau, šitas rankšluostis kabo ant <Kambariokės> kabliuko, bet jis mano.“ Emmm... Ok, aš nieko apie tai nežinau. Ar galiu kuo padėti? „Na, jis tiesiog mano, aš jį iš namų atsivežiau. Visi esantys šiame bute labai šiurkštūs.“


„Atsiprašau, šitas padėkliukas ant stalo – na, jis mano. Jis iš Šveicarijos. Aš visąlaik ant jo valgau, nes esu kiek netvarkinga. Jei norite, štai čia yra vienkartinių, galite juos naudoti“ – rausia stalčių, rodo padėkliukus neiššveicarijos. Gerai, sakau. Manau, mes tiesiog nežinojome. „Tai gerai gerai, viskas gerai, atsiprašau, aš tik norėjau pasakyti“.


„Atsiprašau, o kur tas didelis veidrodis? Jis buvo čia.“ Pasiėmėm į kambarį, sakau. Ten neturėjom visai jokio. O svetainėj du, dideli. „A, na, taip, bet jis čia buvo dėl priežasties. Kad išeinant iš namų galėtum apžiūrėti save ir iš priekio, ir iš nugaros.“ Ooo, matai, kaip išmintingai – šypsausi. Veidrodžio negrąžinam. Pakaks ir vienos pusės – visiems pakaks tavo vienos pusės, mieloji.


Grįžtu penktadienį iš darbo apie kokią trečią, prancūzaitė išlenda su pižama iš savo kambario. Apsimarksčius kaip chamiakas. „Penktadieniais po darbo aš ilsiuosi.“ Gerai, sakau, žinoma. Nuvairuoju į savo kambarį, pasileidžiu padoriu tylumu muzikėlę – tik sau. Chamiakas atkėpestuoja per svetainę iš kitoje jos pusėje esančio savo urvelio, čiumpa mano durų rankeną – „Atsiprašau, aš uždarysiu duris, aš ilsiuosi.“ Žinoma, sakau.


Chamiakas vakare išeina dviem valandom ir po to vėl užsidaro urvely. Nenoriu piktnaudžiaut Kambariokės geranoriškumu – nors susiruošus miegot ragina mane likti kambary, susipakuoju kompą, laidus, ausines – bais niežti nagai rašyti. Dešimta valanda. Įsitaisau svetainėj prie stalo. Išjungiu šviesas, palieku tik šildytuvą ir lemputę virtuvėj. Panyru į saldų čeksėjimą klaviatūra.


Po pusvalandžio prasiveria Chamiako urvelis. „Atsiprašau, noriu paprašyt išjungt virtuvėj šviesą ne per vėlai. Mano kambarys geras, bet visvien trukdo.“ Aš įnirtus į rašymą ir muziką ausinėse. Nusiplešiu jas, niekaip nesuprantu problemos. Vedžioju žvilgsniu nuo virtuvės švieselės iki jos kambario durų – vientisų, be stiklo. Palei žemę – vos centimetro ar dviejų tarpelis. Ryžas viduj persiverčia kūlio ir nuoširdžiai liuobteli – What??? Prancūzaitė šypsosi – „Atsiprašau“. Ryžas atsišypso atgal, išjungia virtuvėj šviesą, sėda rašyt toliau ir jaučia, kaip ima matuoti, kiek toli tas vasaris, šiais mastais žiūrint.


Mes su Kambarioke nenorim apkalbinėti, norim sugyventi gražiai. Bet namų tvarkdarė abiems ne pagal laisvės kontūrus. Todėl prasideda aptakūs juokeliai. Sykį dešimtą vakaro susiruošiu virtis arbatą. Kambariokė tiesia man žiebtuvėlį – imk, pasišviesk.


Kikendamos sutariam, kad Kambariokė prie savo lovos braukys sienoje iki Chamiako išvykimo likusias dienas, o aš ant savos sudarinėsiu sąrašą planų, kuriuos įgyvendinsim po to. Butelis labai aiškiai be šeimininko – norim jį paversti namais, bet dėl Atsiprašau gausos nedrįstam nieko daugiau liesti. Kai ji išvažiuos, nudažysim vieną sieną raudonai – juokiasi Kambariokė.


Ir naujas namų taisykles naujai atvyksiančiai jau kursim mes. „Bus pagarba. Ir vienintelė taisyklė – šie namai neturi daugiau jokių taisyklių“. Kvykiam kaip penkiolikinės.


Bet jas paliekam savo kambary. Kaip nuleistą gazą. Visos trys sugyvenam gražiai, su atitinkamų atsiprašymų skaičiumi per dieną ir šypsenomis į juos. Net pažvengiam visos sugriuvusios svetainėn. Yra gerai.


Be to, aš radau pramogą. Kai Chamiakas maudosi duše, o tu sekundei atsuki kraną virtuvėj, jis labai juokingai spiegia. Taigi, rasiu, kaip laiką prastumti.



80 peržiūrų