Kartais, kad išgirstum save, reikia išeiti į Dykumą.
Nieko kita nelieka, tik tai.
Kartais nelieka nieko kita, kaip tik išgirsti save.
Jau tu čia kažką vynioji. Dėstyk.
Vieną dieną gali suvokti, kad esi tokiame tirštame triukšme, kad negebi per jį girdėti savęs – ką ten girdėti, nebemoki net garso išleisti. Funkcijų ir svajonių aidų rinkinys. Kaip ta dėžutė, kurioje n metų laikai prisiminimus apie pirmąją meilę, bet iš lentynos netrauki, nes vis dar nudiegia širdį, o ir gėda kažkaip. Gi suaugęs žmogus, o dėžutėj – kažkokie seilėti eilėraščiai apie juodas akis. Tos meilės ir priežasčių nebeprisimeni, iš naujo jų perfrazuoti irgi neišeina. Juk nemoki net garso išleisti.
Tikriausiai kirbės nuojauta, kad ne kas kitas, o, visų pirma, pats ir leidai tam triukšmui Tave apimti. Kartais tai nutinka su aplinkos „pagalba“, bet pagrindinis savo istorijos veikėjas visada esi Tu pats. Tu pats esi ta Neblėstanti Pirmoji Meilė, kurios neišsipildžiusias liepsnas sukišai dėžutėn – galbūt visai ir nejučia. Bet joje viskas užkoduota.
Todėl ne kas kitas, tik Tu pats, gali ir nukapoti to alaso šaknis.
Ir tai yra gerai.
Gali būti, kad jausi vienintelį gyvybės magnetą – atsitraukti.
Gali būti, kad jausi kaltę (ar girdėsi kaltinimus) dėl noro susitelkti ties savimi. Tada galbūt atrasi lapės taką savęs link: suvoksi, kad norėdamas Kitus Matyti Vėl, turi pagaliau atgręžti žvilgsnį į save. Jį išgydyti, susitvarkyti akustiką ir naudotis ja išmaniai.
Kitaip sakant, jei negali kitaip, (savi)graužos akimirkomis prisimink, kad būdamas gyvas kitiems galėsi padėti kiek daugiau, nei miręs. Mokėti derėtis su savimi pačiu kartais ne mažiau naudinga, nei turguje. Tik vaisiai ilgiau laiko.
Žinoma, gali ir toliau žiaugčioti savo nudėvėtu šventumu, nebegalėdamas Kito net matyti. Sėdėk, Pirma Meile, kur tau priklauso. Nuotrauka jau blunka. Ir gerai.
Galbūt dar kurį laiką taip ir bus. Bet galbūt vieną dieną pajusi, kad turi nustoti pusakliai švaistytis savo jėgomis ir talentais, desperatiškai talpindamas juos į pakeliui nukritusius šablonus. Kad laikas išmokti juos nukreipti autentiška linkme.
Įsodinti kaip šaknį, kuri vėliau savaime rąžysis šakomis aukštyn.
Na gerai, o tai kaip ją ten sodint? Čia greitai viskas veikia?
Dykuma nėra pramogų parkas, kuriame už kiekvieno kampo laukia po ekstazę. Tiesa, gali būti ir taip. Bet kaip dažnai stebėdami meistrišką pasirodymą susimąstome, kiek laiko ir pastangų jis kainavo atlikėjui?
Stebėdami – štai, kur svarbus momentas. Stebėdami matome ovacijas. Džiaugsmą. Socialinių tinklų scenoje lenkiasi Atradusieji ir Patenkintieji. Kaip dažnai šmėsteli, kad jie – ir Išgyvenusieji? Tik, va, nežinome, kaip. Retas kuris transliuoja gyvenimo repeticijas. Stebėti ateiname jau su gėlėmis ir dažnai jaučiamės daug mažesni už tas puokštes, jaučiamės strigę šioje jų pusėje. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, ir iki šiol į tam tikrus pasirodymus vis dar sugrįžtu.
Kiti, tiesa, jau seniai nudžiovino puokštes, tai atsivelka su lipniais botagais ir skaldosi, kur tik pasiekia. Esame linkę savo gvazdikais juos pridengti kaip Prarastuosius. Galima iš aukšto pasijuokti, bet apskritai į juos žiūrėti juk nemalonu. Labai slidus kraštas, lengva nusliuogti. Laikomės iš paskutiniųjų.
Bet juk iš esmės ir vieni, ir kiti ateiname pilnais delnais turinio, kylančio iš mūsų, bet atgręžto į kitus – laikome įsitvėrę, tarsi tokia mūsų vieta būtų apspręsta galutinai. O sykį visa tai paleidę, galėtume tas rankas paleisti į darbą – sau.
Atrodo skaniai. Paimsiu du.
Visų pirma, bilietas į Dykumą gali būti labai brangus. Pasirinkimas gali kainuoti draugystes, atsiversiančias bedugnes artimuose santykiuose ar šventas iki tol išpažintas tiesas. Kuriam ar visam laikui.
Visų antra, už jos siūlomas patirtis esi atsakingas pats. Kurią ugnį kurstysi, tą ir turėsi. Stovėsi vienas tiesiai priešais save patį, vienoje rankoje laikydamas puokštę, kitoje gniauždamas botagą – kitų kaltų ar kaltinančių nebus.
Visų trečia, siekių ir patyrimų teritorija nėra apibrėžta. Riboženklis Tavo rankoj. Esi tik Tu ir laukas. Gąsdinti tai gali tiek pat, kiek ir džiuginti.
Taigi gali būti, kad vedamas instinkto pasiimsi lazdą ir sandalus ir atsitrauksi nuo visko – pažįstamų vietų, situacijų, veiklų, žmonių, žinučių, skambučių, laiškų, socialinių medijų. Gal net savos šalies. Artimieji tikriausiai pyks, bus sutrikę, toli gražu ne visi supras. Bet jie ir neprivalo.
Galbūt tada suprasi, kad Tavo kelionės nenueis niekas kitas, kaip ir Tu – jų. Gali nutikti ir taip, kad, iš naujo brėždamas savo kontūrą, kurį laiką nebemokėsi būti švelnus, dėmesingas ar pakantus. Tau skaudės, vargu ar būsi tam abejingas. Kvepia iššūkiu visiems. Teks pasikliauti savo ir artimųjų meile ir laiku – tvaraus švelnumo pažado vardan.
Galbūt paliksi gyvuoti tik minimalų ryšio pulsą ir dingsi savaitei. Mėnesiui? Gal – pusei metų, o gal ir daugiau. Kai kur gal ir visai nesugrįši, gal būtent tai ir turės nutikti. O kai kur grįši su dviguba jėga. Ar, tiesiog, visiškai nauja.
Išėjęs į Dykumą atsiveri pokyčiui. Atsiveri, vadinasi, jo neprognozuoji, neprojektuoji, neprievartauji, bet pasikliauji savo instinktu. Eini ten, kur veda vidinis kompasas, priimdamas visa, kas tuo keliu ateina veidu į Tave.
Ir Tavoji Dykuma nebus nei teorinė tiesa, nei svetimas patarimas, nei pagiežingas pyktis ar bausmė, nei dirbtinai pritaikytos taisyklės. Gali būti, kad paprasčiausiai nebegalėsi elgtis kitaip, ir tą akimirką visi apibrėžimai bei vertinimai tiesiog neteks prasmės.
Ir tai bus gerai.
Ar esi kada buvęs dykumoje? Fizinėje.
Ar žinojai, kad tamsa gali būti tokia tiršta, kad jauti ją savo oda? Kad jos gali būti baisu. Rimtai baisu. Kaip vaikystėj.
Arba, kad tyla gali turėti faktūrą. Tokią, į kurią nusigludina net paukščių aidas.
Kad tavo pėdsakus užpustys jau po valandos, bet vidury tako gali rasti moliusko kriauklę, primenančią, kad brendi jūros dugnu.
Ar žinai, kad slėnis, atrodęs juodas ir grėsmingas rytą, nusileidus į jo dugną pražysta įvairiausiomis smėlio spalvomis, o vakarop pasislinkusi saulė peršluoja šešėlius į kitus kampus ir staiga supranti, kad būtent ten visada ir norėjai atsidurti.
Dykumos mastai tokie neaprėpiami, kad joje neišvengiamai jautiesi vienas, net jei keliauji su bendražygiais.
Tokioje vienumoje pagaliau gali įsižiūrėti sau į akis. Tokioje tyloje gali negirdėti jokių teisėjų, paskyrimų ir nuosprendžių – net savo paties. Tokioje tamsoje neegzistuoja nei vakar, nei rytoj. Toks šviesos judėjimas teikia drąsos ir leidžia kūrybingai žaisti su savų slėnių tamsa.
Negevo dykuma, Izraelis © Viktorija Einorė-Bechor
Tikėtina, kad, sykį išėjęs į Dykumą, dalimi joje pasiliksi. Joje atrandi savo ašį, joje ji suleidžia šaknis. Dykuma tampa Tavo ašies dalimi.
Žiauriai gerai. Tai dabar jau viskas, taip? Okėj, pradžioj ten biškį... nekažką, bet po to viskas jau bus paprasta – nu, kaip seniau, tik būsiu laimingas, kūrybingas, pozityvus ir viską ten.
Vargu, ar ašis styros kasdienybėj kaip viską savaime teikiantis totemas. Pamažu grįždamas į kasdienybę, ryšius, bendrumą jauti baimę.
<- - -Prarasti. Pamiršti. Vėl įkristi.- - ->
Ta riba rodos trapi, todėl baimė aštri ir labai apčiuopiama. Kartais baisu prisiliesti prie bet kokių ankstesnių savaime niekuo dėtų įpročių – it jie būtų kilpa, galinti įtraukti atgal.
Racionalumo toje baimėje nėra daug. Autentiškai išsiugdytą pokytį nėra taip paprasta „atšaukti“. Gera žinia ta, kad tai jau irgi jauti. Kaip žinai ir tai, kad sugrįžti į pusiausvyrą reikia laiko. Kantrybės, vis dar reikia kantrybės.
Be to, po tokio masto atsitraukimo veikiausiai turėsi persikurti Ryšiui. Netikėtai gali sužydėti visai kito gylio ir pločio bičiulystės, įvykti įkvepiantys sielų susitikimai, nepavaldūs iki tol pažintoms struktūroms. Šį didžiulį turtą reikės išmokti valdyti, netaikant jam senų lūkesčių ar taisyklių.
Ir visa tai yra gerai.
Niekas neturi vykti savaime.
Man rodos, viena svarbiausių užduočių yra rasti Dykumai erdvės kasdienoje. Sustabdyti ir akimirkai palikti pasaulį už borto. Ją jau pažįsti – tik atverk duris. Ypač, kai ima šaudyti saugikliai.
Vaikščioti. Klausytis muzikos. Mirkt šaltinio vidury. Rašyti. O gal sportuoti. Medituoti. Melstis. Šokti. Įlipti į medį. Nelipti iš lovos. Dainuoti! Nusivesti save į spektaklį? Kabėti ant stogo krašto? Kabėti žemyn galva.
Iš esmės – žiūrėti į vieną tašką, kol jis taps Tavo Dykuma. Pasirinkti vieną dykumą ir vieną save. Leisti jiems kalbėtis. O sau leisti tik klausytis.
Tikriausiai vis dar bus pykstančių, nesuprantančių, visada bus norinčių „čia“ ir „dabar“. Ir gerai. Dykumoje esi vienas, pameni? Niekas neprivalo Tavo Dykumos suprasti, tuo labiau – jos garbinti. O tu neprivalai aiškintis. Kurį laiką tikriausiai nebus paprasta likti ištikimu ir sau, ir kitiems.
Ir dar – veikiausiai, niekas nebebus kaip seniau. „Seniau“ nebeteks galios.
Dykumos galutinė tiesa ta, kad galutinės tiesos nėra. Esi tik Tu ir Ji. O visa kita keičiasi. Pagalvok, ką TAU reiškia VISKAS. Tai štai, tai irgi gali pasikeisti.
Tiesą sakant, Dykuma čia niekuo dėta. Viskas šiaip ar taip nuolat kinta. Tik panašu, kad esame linkę to bijoti ir visomis išgalėmis trukdyti, it pažinotume rytojaus save.
Bet turint savo Dykumą, kaita, užuot gąsdinusi, žavės savo ugningais šokiais ir skambančiom apykojėm. O tada priglaus savo vėjuotą galvą prie Tavos krūtinės ir kvėpuosite giliai, vienu ritmu.
Dykuma nėra dovana, nuleidžiama kažkam tiesiai į rankas, nes jis yra ypatingas ir to panoro.
Dykuma yra prieinama kiekvienam, jos ieškančiam, tik ji reikalauja nuolatinio darbo.
Ir tai yra gerai.
Lydinčios natos
Su teksto ritmu sutapo:
Comments