Pasaulis yra tokia keista vieta.
Tavo artimi žmonės vieną dieną ima ir tiesiog pasibaigia. Jų baimė mirti, godus noras gyventi srūva tau per pirštus, tu karštligiškai juos graibstai, tarsi norėdamas įsitverti už išeinantįjį, nes jis jau nebeturi jėgų, ir esi priverstas suprasti, kad nieko, šįkart jau tikrai nieko nebegali padaryti, nebus jokio „viskas bus gerai“, nebus jokio „kai pagerės, išvirsiu tau kavytės“, nes tam žmogui nebebus niekaip, jam nebebus likę gyvybės, ji pasibaigs.
Staiga supranti, kad tavo gyvenimo pasaulis skilo į dvi dalis - tą, kuriame dar buvo ta brangi siela, ir tą, kuriame bet ką patiriant, jos jau nebebus. Rodos, kad nebėra, kas drauge saugo prisiminimus apie praeitį ir visas tavo paties versijas joje - čia viena. Kita, abstulbsti suvokęs, kad nebebus, kas saugos ir ateities prisiminimus - absurdiškiausia, kad jie net nebus to žmogaus palietę. Juk taip niekada nebuvo. Tas žmogus lyg kokia amžina tavo visatą prilaikanti kolona.
Ir tau reikės kažkaip su tuo susitvarkyti. Įžūlu. Siurrealu. Neteisinga! Bet tiesa.
Dar staiga supranti, kad kasdien žengi į išprotėjusį pasaulį, kuriame šiaip ar taip gyveni tik atsitiktinumų dėka. Tikiesi geriausio ir išgyveni. Nebesitiki nieko ir visvien kažkaip išgyveni. Ir tą pasaulį palikus tavo artimam žmogui, it pažadintas iš sapno atsisuki į kitus likusius artimus ir suvoki, kad čia ne nesveikas juokelis. Jie visi taip pat išeis. Ir, jei taip nutiks, kad jie išeis prieš tave, tavo gyvenimas vėl skils į dvi dalis, ir dar į dvi, ir dar… Kiek žmogus gali skilti? Kiek kartų galima tai pakelti? Gal taip, pamažu skilinėdama, gyvybė ir baigiasi? Juk turi būti kažkokios prasmės gija.
Vėl atsigręži į savo kasdienos atsitiktinumą ir nuleidęs galvą, paguldęs jam po kojų savo išdidumą tik meldi dangaus, kad tau likusių artimųjų nepasiimtų kiek tik įmanoma ilgiau. Kad dar leistų jums visiems kartu pabūti. Viskas susitraukia į kuklų, neįnoringą it pavasarį nutirpus sniegui laukuose pasirodanti pernykštė žolė, vienintelį, bet vidiniam atominiam sprogimui prilygstantį troškimą.
Prieš metus, irgi kovą, išlydėjau nuostabų mylimą senelį, tėčio tėvą. Beužveriant metų ciklą pro dar praviras gedulo duris išsprūdo mano sielos močiutė, mamos motina. Paskutinioji iš mano senolių gynybinės linijos. Aš nebesu niekieno anūkė. Ko gero, dabar pradėsiu senti - dingteli. Ne metų skaičiumi, paukštelių pėdsakais apie akis ir ne baltų plaukų sruogom - tie manęs nei gąsdina, nei apibrėžia. Bet kažkuo vidumi. It tokia būtų pasaulio tvarka.
Mano močiutės gyvenimo atsitiktinumas beveik apčiuopiamas. Kai kurias savo patirtis ji atskleidė tik prieš mirtį, lyg nešina tokiu svoriu nebūtų galėjusi išeiti. Ne „lyg“ - ji pati taip sakė. Aš nežinau, kaip šitas žmogus šitiek ištvėrė, bet dabar jau žinau, kad mano valia veikiausiai atėjo iš jos. Tik su tokiu užsispyrimu galima taip atkakliai norėti gyventi ir pasauly matyti tiek grožio, nepaisant šitiek nuoga pačios širdim išbristo purvo ir kraujo.
Mano močiutė vis atsidusdavo, kad aš labai užsispyręs vaikas. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis mano bruožas, dėl kurio ji yra kada nors atsidususi. Jis lyg ir buvo priskirtas kitoms mano šaknų gijoms, nes ji pati buvo paprastas, neregėto nuolankumo ir atsidavimo žmogus. Bet, mieloji, aš tave pričiupau. Galop aš tave pričiupau.
Įdavei man plieno tvirtumo meilės šilko lyną, į kurį įsitvėrus - parkritus ar nugriauta - visad galiu vėl atsistoti. Ir ne tik atsistoti, bet ir kvatot visa gerkle nusibraukdama ašaras, smailiai pertraukt per dantį save ir kitus, gal net biškį papošlint, paseilint nubrozdintus kelius, kad taip odos netemptų, pasiųst ką reikia kur reikia, visu tuo perjungiant vidines pavaras, ir traukt pirmyn, ir nepaliauti su vaiko skaidrumo nuostaba žavėtis pakeliui sutinkamu gyvenimu. Įdavei ir net neprisipažinai. Gal net pati nesupratai. Užtat aš dabar suprantu.
Anksti mirusi mama, aštuoni broliai ir seserys, rūsti fizinio ir dvasinio aplinkos skurdo kasdienybė, išsvajota mokykla, kurios teko vos keturios klasės, mat reikėjo tarnaut pas svetimus ir uždirbt šeimai duoną; karas, jos akyse naikinti žydai ir partizanai ir miestelio aikštėse gyventojams gąsdinti numesti jų siaubingai išniekinti kūnai, iš mirties duobių naktimis slapčia lipantys per stebuklą gyvybės giją išsaugoję, mirusiais ir atsikratytais laikyti nuskriaustieji; šalį niokojančių, vis besikeičiančiomis uniformomis dėvinčių perėjūnų keliamas siaubas; alkoholio sumaitotos sielos ir ją pačią visą gyvenimą smurtingai niokojęs pačios vyras, būrys namie laukiančių vaikų, nesibaigiantis voverės ratas.
Koks gražus pasaulis, Viktut. Ar prisimeni, kaip aš tave pasiimdavau ir su raudonu vežimuku nusistumdavau, būdavo, Šeškinės miškelin, ten prie ežeriuko, paklodavau adijaliuką ir mes abidvi šildydavomės saulytėj po tokiais gražiais berželiais ir pušytėm… Arba aš tave pasodindavau smėlio duobėj, būdavo ti tokios - tu labai mėgdavai, labai žiūrėdavai į skruzdėlytes, aš tau sekdavau pasakas visokias apie jas - nei aš jų žinodavau, taip būdavo tik, pati sugalvoju ir seku. Tik musių labai bijodavai, rėkdavai musę pamačius. Toks gražus pasaulis, Viktut, tu tik keliauk, kad kuo daugiau jo pamatytum, man tep ir neteko. Tik Krymi buvau su mamyte - dieve, man ten buvo kaip pasaka. Aš pasiskaitau va, žurnali, apie visokius gyvuliukus ir augaliukus - jėgau, kaip gražu ir įdomu. Tu tik keliauk. Tau pats gražiausias laikas dabar.
Anot močiutės, mano pats gražiausias laikas prasidėjo man sulaukus paauglystės ir iki šiol, pasitinkant trisdešimt aštuntuosius, dar nebuvo pasibaigęs.
Mieloji, aš tave pričiupau. Nebuvo valingesnio žmogaus mano gyvenime. Kitaip neįmanoma tiek ilgai galynėtis su atsitiktinumo pasauliu ir neprarasti jėgų giliai ir skaidriai mylėti. Telaimina ta tavoji valia mus visus, šitoj keistoj vietoj likusius.
