Būna, tam tikru keliu pasuki sekdamas nuojauta, be jokių kelio ženklų. Kartais jau įpusėjus kelionei randi žemėlapį ir galvoji: Tai bent, iš kur žinojau, kur reikėjo pasukti? Dabar matau, jog tai, kad einu teisinga kryptim, tolygu atsitiktinumui.
Bet taip sakai tada, kai atsitiktinumais tiki. Aš netikiu. Mat priklausau intuityviųjų genčiai ir nebijau vaikščiot užsimerkus ar net atbula, jei jaučiu, kad mane kažkur traukia. Mano šiandienos tiesa sako, kad jei eini savo keliu, tai viskas, ką turi žinoti, atsiskleidžia pamažu ir savaime. Gal ji dar keisis. Bet dar nespėjau pasigailėti su ja susidėjusi.
Tikiu, kad kiekviena karta turi po tokį kelią, kurį jiems tenka nueiti remiantis vien intuicija, nes tam tikroms jų atrandamoms teritorijoms jų laikmety žemėlapių dar nėra. Nėra tyrimų, prieinamos informacijos ar visokeriopai įgalios bendruomenės, galinčios palydėti savo narį visomis jam aktualiomis kryptimis. Ir vieni eina, kapstosi, brenda, priartindami naujas žinias prie ateities kartų, kiti supasi ant slenksčio įdėmiai stebėdami pirmuosius, o treti suraukia kaktytę, pasikapsto pakaušį ir, sumurmėję nu jau ne, neina niekur ir net pro langą nežiūri. Ir gerai. Mes ne šiaip sau pasiskirstę visokiais vaidmenim.
Kai kurie mūsų vaidmenys gali būt apibrėžti ir pagal nervų sistemos jautrumo skalę. Žmonės, biologija! Faktas. Neuromokslas. Ne šiaip koks burtas. O dar ne taip seniai, mūsų tėvams (ir dar kokiems vyresniems pusbroliams) tai tebuvo kvietimas eiti tuo intuicijai tepažiniu taku. Man pasisekė, nes randu žemėlapį įpusėjusi kelią - bet randu. Man bus lengviau. Jau dabar lengviau! Tikiuosi, tiems, kurie eis įkandin, daug kas bus jau savaime suprantama.
Žodžiu, toje nervų sistemos jautrumo skalėje esu susižėrus visus „itin jautraus asmens“ taškus. Nuo gimimo esu aplinkinių emocijų barometras, sugertukas ir už tai, ką jausdavau, prisiimdavau atsakomybę. Iki maždaug 30 metų amžiaus mano kūnas mane vis šaukdavo, gelbėdavo, visaip traukdavo iš persieikvojimo ar toksiškų kompanijų, o aš jo visai neklausiau. Buvau ViskąJaučiantiSuperDidvyrė. Dabar pagalvoju, turėjau jam būt tikra rakštis šiknoj, arba kaip koks erzinantis mašalas, negalintis atsispirt ugniai. Žodžiu, ilgainiui mano kūnas užsikniso ir ėmė kaišiot koją, nes prižiūrėt tą mašalą šiaip ar taip buvo jo pareiga. Taigi jis priveisė milijoną lėtinių autoimuninės kilmės negalavimų, nes aš be visiško fizinio nokauto iš jokio sau netinkamo ringo nesitraukdavau. Taip ir gyvenom.
Skirtingai nuo daugelio savo likimo bendrų, niekad dėl to nesijaučiau silpna. Priešingai! Tik mama ir močiutė sakydavo, kad aš labai jautri. Nutęsdavo taip: „Kokia tu jauuuutri…“ ir kartais pridėdavo: „Dieve, Dieve“. Bet jom buvo galima, nes jos mane lydėjo per šitą pasaulį iš arti, nekvestionuodamos mano savitumų. Turėjau mokėt dividendus. Kartais pyktelėdavau, bet apskritai dėmesio į tai nekreipiau. Be to, paauglystėje ir kiek vėliau iš savo tolesnės aplinkos gridėdavau visai ką kita. Visi stebėdavosi, kokia aš esanti stipri bei nepaliaujamai optimistiška. Tai baisiai čia - kūnas kartais paliegdavo, bet aš tai ne mano kūnas. Oho! Suklijuoji plionkę ir varai toliau. Drauge su brandos atestatu man buvo viešai įteiktas gimnazijos direktoriaus pasirašytas bendruomenės padėkos raštas "Už psichologinę pagalbą visiems ir visada". Nėra ko cackintis, kai tiek atsakomybių.
Tiesa, cackintis tekdavo. Iškrenti iš gyvenimo savaitėm, kartais mėnesiais... Yra praeity net metų, kuriuos dabar sunkiai prisimenu - smegenys juos tyliai sudegino kaip kokią berno, dėl kurio truputį gėda, nuotrauką. Bet taigi nieko tokio. Tokia ta supergalios kaina. Bus dar tų metų.
Mano kūnas aiškiai geriau suvokė tą likusių metų reikalą bei labai nekokią jų kokybės perspektyvą ir ilgainiui perėmė viršų. Teko iškelt baltą vėliavą. Psichoterapijos dėka nuverčiau vidinius kalnus. Pirmas pozityvus šokas ištiko suvokus, kad nusekus savais poreikiais kaip ranka pamojus pasitraukė ir fiziniai negalavimai. Kuo toliau, tuo labiau traukė susidraugaut su savo gelbėtoju, nes staiga supratau, kad jis IRGI yra raktas į išsipildymą ir sielos ramybę.
Atkreipiau dėmesį, kaip nuostabiai man padeda vaikščiojimas. Arba kaip primityviai tiesiogiai mano nuotaikas ir būsenas veikia nejudrumas ir „susofėjimas“... Pastebėjau, kad tam tikri kūno judesiai padeda nurimti. Rodos, tais kodais sekiau ir anksčiau, bet nesąmoningai ir dėl to nenuosekliai, ir tik gerokai vėliau atkreipiau dėmesį, kokius taškus many jie sujungia. Kūno ir emocinės būklės ryšys tapo akivaizdus. Žinoma, kad visi girdėjom „sportas - sveikata“. Bet niekas nesakė, kad ta sveikata ir emocinė (kokia kokia?). Kam rūpi tos kraujagyslės, kai tau šešiolika? Va, būčiau žinojus, kad jis gali įveikti nemigą ir neramias mintis…
Bet aš pasitikiu savo kelione. Be to, ką išmokau anksčiau, negebėčiau matyti ir atpažinti to, ką turiu išmokti dabar. Taigi pastaraisiais metais pradėjau domėtis mokslo sukauptomis žiniomis apie žmogaus nervų sistemą. Tos žinios palyginti šviežios ir vis dar tyrinėjamos, bet jau yra nuo ko atsispirti. Vien pats faktas, kad savo smegenis ir nervų sistemą įmanoma „perauklėti“, yra neapsakomai guodžiantis. Pradėjau ieškoti būdų ir praktikų sureguliuoti tai, kas many išderinta, užuot vien slopinusi simptomus. Noriu išmokti tai padaryt pati, nesistumdydama su savo kūnu. Išmokti tai padaryti drauge su juo ir per jį - kaip draugą, savasties dalį, o ne kaip įrankį maistui virškinti ir miego valandoms baimingai skaičiuoti.
Šiandien panorau pasidalyti su jums tuo, ką neseniai išgirdau viename šią temą rakinėjančios medikės iš JAV vaizdo įraše, mat jo turinys paprastai ir įtaigiai reziumavo tai, ką iki šiol jaučiau ar sužinojau pati. Įrašas anglų kalba, tad jį tiesiog atpasakosiu, kad galėtų suprasti visi norintieji. Kaip niekad tikiuosi, kad dauguma jūsų neperskaitysite nieko nauja!
***
Kodėl taip sunku leisti savo kūnui išjausti emocijas? Kodėl taip nuo jo atsiskyrėme, kad šis atotrūkis tapo viena didžiausių lėtinio skausmo ir žalos mūsų nervų sistemai priežasčių? Šią temą galima nagrinėti valandų valandas, bet leiskite jums pateikti tris šį atotrūkį sąlygojančius veiksnius.
Kultūrinis veiksnys
Šis veiksnys įsišaknijęs žmonijos istorijoje ir, ypač, vakarų kultūroje. Ilgametėms vakarų tradicijoms būdinga žmogiškąją būtybę skelti į dvi dalis: kūną ir protą. Šioje dvilypėje realybėje protas ir mintys užima svarbiausią vietą - taip gimė vertybių sistema, kuriai kūnas tapo antrarūšiu menkesnės svarbos įrankiu. Kūnas negali „nušvisti“. Cogito, ergo sum - mąstau, vadinasi, esu. Šios garsios filosofo Renė Dekarto citatos šaknys slypi tūkstantmetėse vakarietiškose-krikščioniškose tradicijose, pabrėžiančiose skirtį tarp sielos ir kūno: siela turi ieškoti išganymo, o kūnas - tai laikina, mažiau reikšminga mūsų žmogiškokios patirties dalis.
Tai lėmė ir medicinos tradicijos, besirūpinančios vien fizinio kūno „taisymu“, susiformavimą. Šimtus metų šiai tradicijai viskas, kas susiję su siela (gr. psyche) – emocijomis ir mintimis – buvo nereikšminga. Ši priešprieša taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, kad ją sudėtinga įveikti ir šiandien.
Rytų tradicijos paprastai kūno nuo sielos neatskiria ir laiko juos vieniu. Šį požiūrį reiktų saugoti ir puoselėti, bet mūsų globaliam pasauliui būdinga vakarietiškų tradicijų ir idėjų plėtra. „Skilusio“ žmogaus samprata pasiekia ir įsimaišo kultūrose, kurioms ji iki tol būdinga nebuvo.
Viena iš šio kultūrinio konteksto pasekmių ta, kad nemokame būti su savo emocijomis ir kūno pojūčiais. Nemokame su jais elgtis, todėl stengiamės juos nustumti šalin. Siekdami užpildyti tuštumą ir pasijusti geriau, ieškome momentinio nusiraminimo bei pasitenkinimo ir daromės nuo jų priklausomi. Socialinės medijos, apsipirkinėjimas internete, filmai, nesibaigiantys serialai ir pan. - jų kūrėjai tik ir tyko šios mūsų silpnybės. Bet nustūmę savo pojūčius jų neatsikratome. Jie mumyse lieka, kaupiasi ir kenkia mūsų nervų sistemai.
Šis kūno ir proto supriešinimas lėmė ir mūsų visuomenėms būdingą problemišką santykį su kūnu. Žiniasklaida mus maitina kūno formų kritika, dietų kultūra. Populiariojoje kultūroje propaguojama grožio samprata taip pat yra šio atotrūkio pasekmė. Sunku gerai sutarti su tuo, kas jūsų akyse yra nuolat kritikuojama, matuojama, vertinama; dėl ko esate nuolat gėdijami.
Gera naujiena ta, kad visa tai keičiasi ir vis labiau suvokiama kūno ir emocijų vienio svarba. Mokomės megzti ryšį su savo kūnu ir kreipti dėmesį į emocijas, bet per kartų kartas įsitvirtinusius kultūrinius įsitikinimus pakeisti užtruks.
Aplinkos veiksnys
Gyvenant miestuose saugiai apdoroti emocijas daug sunkiau, nes mums biologiškai trūksta stipraus ryšio su gamta. Šviesos, garsai, kvapai, minios, tarša, socialinė sąveika ir miesto gyvenimo būdas - nevaldoma dirgiklių gausa - ilgainiui ima slėgti kūną. Nervų sistema, stengdamasi atgauti pojūčių kontrolę, tokiu atveju mūsų kūną „išjungia“ ir „atsitraukia“ į smegenų dalis, linkusias įtemptai galvoti (overthink), gromuliuoti tas pačias mintis ir nerimauti. Akivaizdu, kad tai negelbsti, bet nervų sistema taip tvarkosi su stimulų pertekliumi.
Mes kaip rūšis vystėmės gamtoje ir mūsų kūnai bei protai vis dar yra prisitaikę prie jai būdingos aplinkos. Todėl atotrūkis nuo gamtos yra didžiulė problema, nes taip atitrūkstame patys nuo savęs. Būdami gamtoje jaučiamės ramesni, mūsų protas nuskaidrėja, gebame geriau susikaupti, matyti ir suvokti savo kūno pojūčius bei emocijas. Galime pagaliau išgirsti, ką jie mums bando pasakyti, ir suprasti savo kūno kalbą. Nesakau, kad visi turi kraustytis iš miestų, bet turime rasti savus būdus reguliariai puoselėti ryšį su gamta - eiti pasivaikščioti į parką, važiuoti į netoliese esantį mišką ar tiesiog leisti daugiau laiko savo pačių sode.
Neurobiologinis veiksnys
Trečiasis veiksnys susijęs su įgimtu padidėjusiu nervų sistemos jautrumu. Vaikas, kurio pojūčių apdorojimo jautrumas yra padidėjęs, viską jaučia itin giliai, jam kūdikystėje gali reikėti daugiau dėmesio ir priežiūros. Šie vaikai užauga turėdami aukštesnius gebėjimus intelektualizuoti savo patirtis. Pojūčių stimuliacija tokia intensyvi, kad vaiką ji gąsdina. Kūnas jam neatrodo saugi vieta, tad jis išmoksta jį „išjungti“ ir verdančius jausmus ima valdyti kognityvinėmis smegenimis. Taip išsivysto polinkis atskirti savo kūną nuo proto, zulinti tas pačias mintis ir nerimauti.
Tai - rimta problema, nes vaikui sunku reguliuoti savo emocijas. Intelektualizuodami savo emocijas negalime jų tinkamai išjausti, tad arba jas nukišame gylyn ir paslepiame, arba „sprogstame“. TItin jautriam asmeniui dar vaikystėje patartina išmokti sensorinių kūno praktikų - tam tikrų fizinio judesio pratimų, kurie padėtų jo nervų sistemai susireguliuoti. Vadinasi, vaiką šioje kelionėje turi lydėti ir bent vienas suaugusysis, kuris jį stebėtų ir padėtų jam apdoroti emocijas kūno lygmenyje.
Tačiau tikėtina, kad toks vaikas savo nervų sistemos jautrumą genetiškai paveldėjo iš tėvų. Taigi veikiausiai tėvai patyrė tą patį ir, neturėdami kaip susitvarkyti su pojūčių ir emocijų intensyvumu, kadaise taip pat „atskėlė“ savo protą nuo kūno. Labai tikėtina, jog jie patys kenčia nuo nervų sistemos reguliavimo sutrikimų, tad jie negali atlikti veiksmingų įveikos strategijų mokytojų vaidmens. Taip ši problema tęsiasi per kartas, virsdama šeimos bruožu.
Kitaip tariant, kūltūriniai, aplinkos ir neurobiologiniai veiksniai sąveikauja drauge ir lemia lėtinę kūno ir proto atotrūkio būseną. Jei esame ypač jautrūs, integruoti kūną ir protą bei apdoroti emocijas yra dar sunkiau, tad norint išsaugoti sveiką nervų sistemą mums tenka griebtis įvairių įveikos metodų ir strategijų. Bet kuriuo atveju, visų svarbiausia yra „išgydyti“ šį atotrūkį.
(Dr. Linėja Pasaler)
***
Įdomu, ar ne? Šia tema domiuosi vos kiek daugiau nei metus, bet jau sužinojau tiek intriguojančių dalykų. Pavyzdžiui, kad esame linkę tapatintis su savo nerimu, priimame jį kaip savo asmenybės dalį, nors jis tėra fizinė reakcija, kurią galime valdyti savo kūnu keisdami aplinką, siųsdami jam atitinkamus fizinius signalus ar „pamaitindami“ trūkstamomis medžiagomis. Arba kad esame „išmokę“ didžiąją laiko dalį vaikščioti įtrauktais pilvais, nes norime atrodyti lieknesni. Bet šis fizinis veiksmas perkelia mūsų ramybės būsenos kvėpavimą iš pilvo aukštyn į krūtinę, o paviršinis kvėpavimas mūsų smegenims siunčia pavojaus signalus ir vien dėl to galime jausti nesitraukiančią įtampą.
Svarbiausias ir viltį nešantis faktas yra tai, kad nors itin jautrūs žmonės yra stipriau paveikiami aplinkos (todėl dažnai laikomi silpnais), jų nervų sistema yra neuroplastiškesnė nei vidutiniškai jautrių žmonių. Tai reiškia, kad po sukrėtimų ji pajėgi atsistatyti kur kas greičiau. Ją taip pat paprasčiau ir „pertreniruoti“ bei išmokyti sveikų reagavimo būdų. Tai man pačiai paaiškino minėtą mano aplinkoje vyravusį paradoksą - tai, jog mano artimiausieji pabrėždavo mano jautrumą, o kiti liaupsindavo stiprybę. Pasirodo, nė vieni jų neklydo!
Kai kurie mokslininkai daro prielaidą, jog būtent dėl to evoliucija mus ir „išsaugojo“: tuos, kurie savo jautrumu sparčiau reaguoja į aplinką, gilia empatija padeda genčiai įveikti sukrėtimus ir greičiau gydami patys turi jėgų padėti gyti kitiems. Tokie kiškiai-žyniai-gyduoliai, štai kas mes.
Yra daug dalykų, kurių augdami nežinojom nei mes, nei mūsų artimieji. Džiaugiuosi, kad atėjo metas, kai turim prabangą pakelti mums pametėtą žemėlapį, suteikti savo nuojautoms informuotą kryptį ir žingsnis po žingsnio suklijuoti savo įskilusią supergalią.
Comments