• Viktorija Einorė

Apie visokių rūšių gyvulėlius

Atnaujinta: 2021-09-20

Labai jau daug sunkių, aštrių ir suodinų temų viešoj erdvėj pritvinko, tai leiskit, aš imsiu ir paprastai jums papasakosiu apie visokių rūšių gyvulėlius. Tiesiog taip – šventvagiško, bet būtino poilsio vardan. Vis tik Izraelis – gana egzotiškas kraštas, o gyvenu aš ant slenksčio į laukinę gamtą, tad gal kam bus įdomu pasiganyt po ją su manim.

Visų pirma reiktų paminėti, kad dauguma vietinių interesantų čia išlenda tik temstant, kai saulė nusivolioja už kalnų ir leidžia pradėti kvėpuoti. Tai galioja beveik visoms rūšims – ir straksinčioms, ir bėginėjančioms, ir šliaužiančioms, ir ropojančioms, ir dvikojėms, vakaro prieblandoje sliūkinančioms medžioti sušių. Tai papasakosiu truputį vis apie kiekvieną, su kuria esu susidūrus per tuos kelerius metus.


Visoks gyvulėlis


Vorai


O! Kokia atpalaiduojanti pradžia. Kas mane pažįsta, žino mano prigimtinę bėdą, arahnofobija vadinama. Kadangi net pats biedniausias nususęs vorelis turi potencijos atimti iš manęs kalbos dovaną, ruošdamasi į šią šalį drebinau pakinklius, nes įsivaizdavau, kad vorų čia bus pilna, jie lips į mano kavą rytais ir kutens padus susisukę lizdelius mano šlepetėse.


Tai visai nėra taip. Šlepečių nenešioju visai, nes per karšta.

Bet ir vorų namuose beveik nėra – jokių paklaikusių šienpjovių, besikratančių ant savo ilgų kojų kur kambario kampe, anei kryžiuočių ant miegamojo lango.


Užtat lauke kiek linksmiau. Nes jei jau užlipsi ant voro, tai jis bus bent pusės delno dydžio. Ir, daugiausia, smėlio spalvos – kad nematytum uolų ir grunto fone. Todėl nors sutikt pasitaiko retai, bet to visai pakanka, nes dažniausiai jis pažvelgia į akis tik iš arti – tokia agresyvi intymkė. Dar kartais girdisi, kaip jie laksto, bet apie tai jau rašiau kitam savo tekste, tai galit pasiskaityt ten.


Bet yra ir vienas ne toks diskretus, vilkvoriu ar vorvilkiu vadinamas. Jau įsivaizduojat, ar ne? Tai vienas toks rudenėjant surado skylę lange ir įrėpliojo į mūsų vonią. Nereikėjo jam daug stengtis – pilna čia tų skylių, nes karšta, tai niekam jos nerūpi.


Žodžiu, aš, būdama naivus pavojų nesitikintis vaikas, užėjus į vonią pasičiupau kampe ant grindų nušniotą skudurėlį. Bet tas skudurėlis delne keistai sukrutėjo ir pamačiau jame muistantis kažką tamsaus. Tą pat sekundę paleidau jį iš rankų ir ant grindų išsikėtojo toks… Na, sumažintas tarantulėlis – tamsiai rudas ir plaukuotas, ilgom kojytėm, irgi į delniuką sunkiai tilptų.


Tai jis, vargšas, aukštielnikas makaluojasi ir visaip vartosi vidury mūsų mažytės vonios grindų, o aš tuo tarpu nenormatyvine rusų leksika testuoju savo balso decibelus ir trankausi į duris – šiaip jau jos stumdomos, bet man iš siaubo susitraukė smegenys ir aš puoliau jų raut tradiciškai, užuot stumtelėjus šonan. Adrenaline, girdėjau, tu suaštrini žmonių pojūčius ir mąstymą, bet kaip man, tai aiškiai išėjai falafelių.


Tarantulėlis atsivožė ant pilvelio, o mano vaizduotėj jis jau apsikėtęs mano kaklą kraują iš mano protėvių sielų čiulpia. Šiaip ne taip atlapojau duris ir spiegdama užšokau ant kėdės, susisukau į rutulėlį ir tada jau pusvalandį tylėjau ir nejudėjau.


Vėliau sužinojau, kad jie visai nepavojingi. Lyg ir gali įgelt, lyg ir kanda, bet, mat, žmogaus pribaigt jo nuodai negali. Ačiū, iškart daug ramiau.


Labai didelis siaubas


Dygliakiaulės


Jei mano adrenalinas jo prireikus išeina falafelių, tai aš nežinau, ką vartojo Dievas, kurdamas dygliakiaulę. Šis gyvūnas yra viena gremėzdiškiausių panikos mašinų, kokias tik esu mačiusi.


Anksčiau įsivaizdavau jas esant palyginti nedideles, kaip kokius įmitusius barsukus. Bet tada... Gerai, apie viską nuo pradžių.


Yra Jeruzalėj toks Rožių parkas. Jame – nepatikėsit – yra labai daug rožių. Šimtai rūšių iš viso pasaulio! Rožės-šmožės, bet man jis patinka, nes vingiuoja dešimtimis jaukių takučių, turi begalę smagių užkampių, tvenkinukų, kiniško tipo sodą su šaltiniais – gali visai užsimiršt esąs miesto vidury.


Parkas buvo visai netoli mano tuometinių namų, tad dar savanoriaudama grįždama po darbo dažnai pro jį prasukdavau. Dažniausiai tai būdavo jau tamsus metas, devinta ar dešimta valanda vakaro.


Taip buvo ir tada – žingsniavau sau vienu iš takelių, kai išgirdau kažką atskutant. Taip – dygliakiaulės ne bėga, jos skuta – trumpom nerangiom kojytėm, kreivokai įsuktom po sunkiu kūnu. Tai buvo pirmas mano pasimatymas su šiuo gyvūnu – ir, tiesa, gana aklas. Tiesiogine šio žodžio prasme, mat, pasirodo, dygliakiaulių rega labai prasta.


Bet aš nešioju kontaktinius lęšius, todėl iškart pamačiau priešpriešais atgarmant masyvų gyvūną, besikalatojantį su visais savo iešmais ant nugaros – penkiolika metrų, dešimt, penki... Po galais, aš stypsau tako vidury ir neturiu kur dėtis: juk laukinis padaras, kodėl nesibaido žmogaus??? Staiga suvokiu, kad esu vienui viena ir šitos rūšies visiškai nepažįstu. Net nežinau, pavyzdžiui, kuo ji minta ir ar gali būt pavojinga žmogui. Na gerai, juokinga, dykliakiaulė, bet šita apsiputojus lekia tiesiai į mane!


Taką iš šonų tampriai juosia dideli rožių krūmai – mintis apie akupunktūrą negundo. Bet šone pastebiu suolelį – jau pasiruošiu ant jo šokt, kai likus kokiems trims metrams dygliakiaulė kala per stabdžius ir kaip įbesta sustoja. Tada staigiu judesiu krūpteli ir iškečia visus savo dyglius – vaizdas įspūdingas, gyvūnas padvigubėja. Ir tada aš suprantu, kad iki tol ji manęs nė nematė. Sekundę viena į kitą paspoksom ir padaras neria į krūmus. Tiek jį ir temačiau.


Beje, įdomus faktas: anksčiau manyta, kad dygliakiaulės tuos savo dyglius šaudo. Iš tiesų nė velnio jos nešaudo, jie tiesiog silpnai laikosi, todėl kokiam plėšrūnui sugalvojus sukišt į juos snukį ar pakepšnot letena, anie atkimba nuo dygliakiaulės kūno ir susminga į priešo audinius ar įsivelia į jo kailį. Tokia nelaimėliška strategija. Nors kaži, ką dygliakiaulė apie mano planą šokt ant suoliuko būtų pasakius.


Po to šituos kovinius bebrus sutikdavau dažnai, bet jie apie mane dažniausiai nenutuokdavo. Patyliukais praeidavau pro ištisas jų šeimynas, lapnojančias krūmų šakneles – būdavau vos porą metrų nuo jų. Kassyk labai juokinga, nes galop įtiki, kad jos prie žmogaus tiesiog pratusios, bet vos tik viena kuri pagaliau tave pastebi, visos supanikuoja, strakteli ir išsipučia – visai kaip tos žuvys, pavirstančios į dygliuotus balionėlius.


Rožėse besislepiančios dygliakiaulės


Gyvatės


Gyvatės dar nė vienos nemačiau, bet žinau, kad yra viena labai nuodinga rūšis. A, pala! Sykį bastėmės su drauge po Izraelio šiaurę ir išėjom vakare pasivaikščiot po laukus. Tai radom vieną gyvačiūkštę betysančią vidury tako. Guli, gyvatė, ir nejuda. Nusprendėm, kad gal jau išleidus kvapą. Aš, vietos draugų pamokyta atpažint tas jau nuodingas, pradėjau stypčiot aplink ir apžiūrinėt, bet nieko mes ten nesupratom ir paropinėjusios nuėjom toliau. Atgal tuo pačiu taku grįžom po penkiolikos minučių, bet gyvatės nebebuvo. Tai gal ir nebuvo visai mirus.


Dar žinau, kad jos dažniausiai po gatves nesišlaisto – kiūto dykumoj ar kalnuose.

Sykį dykumoj naktį prispaudė nerimtas, bet vis tik reikalas. Išėjau jo sutvarkyt ir užsispoksojus į fantastišką mėnulį nuklydau gana toli nuo stovyklavietės. Na ir jau reikia tūptis – eilinįsyk truputį slapta pavydžiu vyrams ir dairausi kampo. Kampo dykumoj. Naktį. Išdžiūvusios upės vagoj.


Bet aš gi europietė, man reikia kukliai slėptis – net jei ir tik nuo savęs pačios. Galop apsidžiaugiu radus krūvą akmenų už krūmo – įsitaisau, įbedu uodegą į uolas, ant sielos jau lengvėja, viską, ir tik tada iš lėto prisimenu visus beduino mokymus nelįst prie akmenų ar bent jau patikrint, ar po jais nesislepia gyvatės. O aš ką – patiekiu savo minkštąją tiesiai jom ant lėkštutės, su pristatymu į namus. Bet jau ką, jau per vėlu, tai tupiu ir meldžiuosi galimai mano tuo metu niekinamai gyvatei tolerancijos ir gailestingumo.


Asmeninio albumo nuotr.
Saulėtekis dykumoj, išgyvenus galimą gyvatės ataką


Lapės


O, kiek daug čia lapių! Jos, kaip ir priklauso, vikrios, smalsios, keistos ir smagios. Dažnai kalnų serpentinuose mus pasitinka grįžtant namo – dėl reglamento neva tai pasitraukia į krūmus, bet vos į juos įlindusios sustoja, atsisuka ir spokso pavymui. Spokso labiau didžiulėmis, prie dykumų smėlių prisitaikiusiomis ausimis, nei akimis – nes gi taip įdomu!


Dažnai jas girdim vakarais miške kūrendami laužus. Kalnų slėnių akustika išsviedžia jų šeimynų garsus tiesiai dangun, belieka tik pasigaut. Kaip atpažinti lapes? Jei atrodo, kad krūmuose vienu metu klykia delfinas, varna, katė ir ateivių grobiama moteris, tai veikiausiai ir bus jos. Tai skamba maždaug taip:



Nėr ką daugiau ir pasakot apie lapes – jos tiesiog nuostabios ir neprilygstamos, ir tiek.




Skorpionai


Skorpionų čia irgi yra, bet kaip ir vorų, jų beveik nematau. Anie irgi slepiasi laukuose. Sykį mačiau vieną išlindusį paveizėt į saulėlydį Golano aukštumose – juodas, daug mažesnis, nei tikėjausi, pasimojavom ir nuėjom kas sau.

Šįmet šventėm mano gimtadienį šalies šiaurėje. Ji garsėja šaltinių gausa, ten vyniojasi Jordano upės ištakos – šaltos kaip ledukų pripiltos. Jokia ne paslaptis, kad aš kaip auksaspalvis retriveris lipu į bet kokią balą, tad man būtinai reikėjo išeit pasivaikščiot ir surast bent vieną šaltinį.


Bet negi eisi paprastai – nusprendėm, kad ieškosim tako į kokią privačią viečikę, kad žmonių nebūtų, nes savaitgaliais, o ypač tokiais karštais, 95% izraeliečių irgi pavirsta auksaspalviais retriveriais ir visi sulipa į upelius – tik tie jau su visom savo kepsninėm, hamakais, aštuoniais vaikais, gitarom ir trečios eilės pusbroliais.


Google parodė mums taką – na, einam. Einam einam, beveik trisdešimt karščio, saulė kepina, praėjom kažkokias kapines, tada teko lįst pro kažkokią tvorą (Google sako, Google žino), galop ėmėm leistis žemyn į upės slėnį. Ir ten kažkas, kas dar priminė kelią, baigėsi.


Draugas žiūri į prieš akis plytintį lauką ir sako, Vik, gal grįžtam? Bet Google gi veda toliau, liko visai nedaug, sakau. Na, žengiam į lauką. Akmenuotas, pilna krūmų, karvės blynų ir apskritai atrodo, kad kiekvienas augalas iki dantų spygliuotas ir kėsinasi tave papjaut. Stebėtino tvirtumo tos karvės turėtų būt, pagarba.


Mano draugas sako, kad pasivaikščiojimai su manim jam kartais primena jo karinės tarnybos metus. O jis ten mokė desantininkus šokinėt iš lėktuvų – į dykumą, džiungles, Galilėjos ežerą, Negyvąją ir Viduržemio jūras... Tai dar nenusprendžiau, kaip tą jo komentarą priimt.


Draugas ruošiasi eit su manim pasivaikščiot

Tebeinam pirmyn, tik kad takas visiškai paspringo brūzgynais. Bet iriuosi – va, jau girdim vandenis šniokščiant! Blaškausi tarp krūmų, ieškodama, kaip pralįst, o mano draugas vėl ima mindžikuot. Vik, sako, gal jau vis tik einam atgal. Kodėl, sakau, ko tu nerimsti? Na, sako, matai, čia turėtų būt pilna gyvačių ir skorpionų, o tu su basutėm...


Tai apsisukom ir gįžom – sumautos basutės. Vos apsigręžus mums kelią perkepėstuoja dar nematytas gyvis. Voras!!! – šaukiu. Skorpionas!!! – šaukia mano draugas. Keistas tas padaras, smėlio spalvos, beveik skaidrus, traška kaip plastmasinis, nu gryn tas voras maskuoklis, kuris intymiai į akis žiūrėt mėgsta. Tik kažkoks keistai pailgas.


Šliaužiam į kalną toliau – tai kas ten vis tik buvo, klausiu, voras ar skorpionas? Draugas sako – ai, žinai, tiesą sakant, nesu tikras, nes mes dar turim ir tokius pusiau vorus, pusiau skorpionus.


Tai čia iš tų atvejų, kur išmokęs ant pečių nešioji.




Kalnų ožiai


Laigo čia daug visokių kanopinių grožių – gazelių tokių ir anokių, bet aš noriu papasakot apie kalnų ožius.


Su jais susidūriau Mitzpe Ramone, mažam Negevo dykumos miestely, įsikūrusiam ant Ramono kraterio krašto. Ten vieną žiemą savaitę atostogavom su mama – dviese šventėm jos šešiasdešimtą gimtadienį. Nes obuoliai nuo obelų toli nerieda.


Ramono krateris, beje, yra didžiausia pasaulyje erozinė kara. Joje kažkada tyvuliavo vanduo, tad jei norit pajust, ką reiškia žygiuoti mili-bili-daug metų senumo jūros dugnu, lėkit čionais. Šios vietos didybė, rūstumas, švelnumas ir grožis vienu metu verčia kūną eit pagaugais.


Viktorija Einorė, Negevo dykuma, Izraelis
Einu pagaugais Ramono kratery

Vandenyno ten, tiesa, nebėra, bet užtat pilna kalnų ožių. Tie ožiai ypatingi tuo, kad jiems tu toks pat medis, kaip ir bet kuris kitas medis. Jie žmonių visiškai nebijo ir yra lygiaverčiai miestelio gyventojai kaip kokios benamės katės. Didžiuliais riestais sunkiais ragais pasidabinusius ožius galite aptikti po savo balkonu, trypiančius rūtas daržely (hehe) arba skanaujančius žolytę žiedinės sankryžos vidury.





Šakalai


Oi, šakalų irgi pilna – tik iškelk koją į miesto pakraštį, o kartais ir jie savąją įkelia į miestus. Dažniausiai jie reiškiasi sutemus – staugia laibais balsais kaip jauni šuniukai, pasigedę mamyčių. Tik kai vienas pasigenda savo mamytės, jos tuoj pasigenda ir mažiausiai dešimt kitų, ir visi jie ūbauja drauge. Skamba visi kalnai ir namai – kartais girdim juos geriau, nei žiūrimą filmą. Vienas vietos žmogus sakė, kad taip striūbaudami jie reiškia pretenzijas į savo teritorijas. Tas žmogus yra architektas ir Bezalel akademijos profesorius, tai kaip jau beveik ir zoologas – tikiu juo. Mūsų vakarinių lopšinių galit pasiklausyt čia:



Pirmą sykį šakalą sutikau viename iš Jeruzalės parkų. Tas parkas gana laukinis, šimtamečiai alyvmedžiai, takeliai, uolos, senas akmeninis vienuolynas šviečia iš tolo – grožis. Buvo naktis, ėjau namų link ir netrukus pasijutau sekama. Einu, girdžiu bindzi bindzi bindzi iš paskos. Sustoju – ir jis sustoja šešėly. Einu toliau – kic kic kic vėl iš paskos. Visai kaip kad mano močiutė apie vilkus pasakoja.


Žaidėm žaidėm tą žaidimą, kol galop man pasidarė nejauku ir nutariau seklį pagydyt jo paties vaistais: apsisukau ir pati ėmiau sėlint jo link. Šakalas sutriko, susigūžė, ėmė trauktis atbulas – šis siužeto posūkis jam aiškiai nepatiko ir jis nėrė šalin.


Kitą sykį ėjau pasivaikščiot jau Ein Kareme, kuriame dabar gyvenu. Yra čia, kalnuose, taip vadinami Romėnų laiptai. Jie iš tiesų statyti romėnų, bet istorinių liekanų šiuose kraštuose tiek daug, kad pavieniai statiniai yra tarsi savaime suprantami: dažnai nerasi nei apie juos skelbiančių užrašų, nei lentelių. Jei bičiulis nebūtų apie šiuos laiptus papasakojęs, nebūčiau ir žinojus, kad karstausi tūkstantmečiais takais. Taigi ten pilna visokių terasų, o man gi smalsu, tad kas sykį šniukštinėju vis naujas.


Tą vakarą į vieną jų ir pasukau – einu einu ir matau tokį keistą akmeninį stulpelį priešais. Sustojau, žiūriu – taip keistai įkaltas vidury tako, kas ten tiem romėnam susišvietė? Bet tada tas stulpelis ėmė ir pajudino ausis. Saulė ką tik nusileidus, prieblanda, įsižiūriu ir mano tariami akmenys pamažu susilieja į didžiulį vilkišką smėlio spalvos šunį. Bet esam miške, netoliese nėra jokių namų, o ir orus atšiaurokas bebaimis gyvūno stotas nepalieka abejonių: šakalas. Tupi sau ir ramiausiai žiūri tiesiai man į akis. Stambus koks – paprastai jie smulkesni, gal gaujos vadas? Einu vedina nemažu šunim, o jam nė motais. Tąsyk tik apsidžiaugiau, kad mano šuo nespėjo jo pamatyti, ir pagarbiai atbulom atsitraukiau jau aš. Čia jau jo namai, nebe miestas. Reikia žinot savo vietą.



***


Tai tiek apie tuos gyvulėlius. Dar čia yra kačių, asilų, salamandrų ir kukučių, bet apie juos jau kitąsyk.


Katinas iš rajono gyvena gerai

92 peržiūros