Pamenu, kaip pirmąsyk užsikėliau už save didesnę kuprinę ant pečių ir po dviejų dienų, praleistų paplūdimy, aplipus smėliu, apmąstymais ir pajūrio drėgme, traukiau į autobuso stotelę. Traukiau su kaimynu, kuris be šio praktinio statuso turi ir artimai kapstančios dūšios bei profesionalaus žygių po laukinę gamtą vadovo titulus.
Taip sutapo, kad mano mintis tomis dienomis buvo apniaukus naktis ir veriantis skausmas. Pečius užgulus kuprinei, pajutau, ką iš tikrųjų reiškia eiti. Mane ji spaudžia, bet aš judu. Fizinis svoris leidžia pasverti patiriamą viduje. Išjausti jį, tokiu būdu išleisti lauk. Aš tą svorį nešu. Panešu! Esu pajėgi. Buvau taške A, pajudėjau ir kiekvienu žingsniu jau esu toliau nuo jo. Kiekvienu žingsniu einu pirmyn, o svoris, rodos, vis mažėja, it palikčiau jį tame taške A. Aš nuo jo tolau. Kiek-vie-nu-žings-niu.
Buvo vėlu, ėjom viaduku, po mūsų kojomis greitkeliu šaudė mašinos, ir staiga visa tai pajutau. Ištiesiau rankas į šonus, ėmiau garsiai juoktis ir šaukti bičiuliui – aš judu, žiūrėk, einu, va, va šituo žingsniu, va, einu į priekį, viską jaučiu, bet viskas, kas sunku, lieka man už nugaros!!! Tu matai??? Ar tu matai???
Nuo viaduko žemyn šliūkštelėjo ir drauge aukštyn į naktį liuoktelėjo komandinio juoko banga.
„Vik, tau reikia eiti. Tu visa persimainai. Tau reikia eiti.“
Reikia.
Vidus per išorę ir atgal
Vertinu tiltą tarp fizinės ir vidinės linijų. Ypač, kai pastaroji yra labai ryški. Rask tinkamą būdą išleisti tai lauk – ne tik palengvės, bet ir iš tiesų pamatysi, ką esi sukaupęs.
Pavyzdžių gausu. Šok. Dainuok. Braižyk asmenines diagramas. Išklok viską pamokų ar krypčių sąrašu, punktukais. Bet tai neįdomu. Geriau sėsk į upės ištakas ir jausk, kaip ledinis sraunus vanduo gelia, bet drauge viską plauna ir neša lauk, lauk, tolyn, neketindamas sugrąžinti. Turi galią nuspręsti, ką jam atiduoti. Taškyk dažus ant sienos. Paskui tą sieną plauk, jei reikia. Jei nenusiplauna, tai irgi žinia. Skaityk.
Tatuiruotės, beje, man taip pat reiškia itin intymų šios jungties būdą. Jį taikau esminėms patirtims, kurias noriu ištraukti iš mėsos lauk, kad nebecirkuliuotų apykaitoje, bet drauge ir kad nepaliktų neatsigręždamos – veikiau, kad įgautų ryškų pavidalą, priminimą, tapdamos mano dalim, kurią visada galiu apžiūrėti, bet kuriai vietą jau parenku pati. Fiziškai. Taip. Patirties koncetratas man tinkamame gylyje.
Šis tekstas – būtent apie tai. Apie žygį tokiais tiltais.
Ribos: nuo spąstų iki žygio lazdos
Ribos. Sveikos ir ne. Užpančiotos kitų, nuo kurių dūstam, bet dar labiau dūstam nuo tų, į kurias įsikinkėm patys. Itin žavus variantas – išorės apynasris, kurį savanoriškai tausojam. Tada galim pykti ant jį uždėjusių, jaustis visaip kaip bajėgiai, skausmingai muistyti galvą, siekdami įkvėpti oro, klapsėti lūpomis, demonstruodami žolės nepasiekiamumą, ir drauge slapta viena ranka laikyti vadeles patys. Nes paleisti jas baisu, neįprasta.
Kas valdys tą žirgą viduje? O jei ten iš tiesų visai koks kitas, nepažįstamas, gyvulys? Ir ką su tais neaprėpiamais laukais daryti? Baikit, žmonės, gi čia darbas, kupinas nežinios ir klaidų. Grįžtu į tvartą. Pasivoliosiu agonijos mėšle.
Turiu pripažint, iš tikrųjų nėra paprasta suprasti, ką su tais laukais daryti. Apie tai kalbamės ir su kaimynu. Kai vidiniai laukai platūs, prarauni visas tvoras, nori eit į visas puses vienu metu, pameti sutelktumą – šiaip jau, tiesiog kantrybę jo sulaukti. Trypčiodamas vietoj iš to entuziazmo prisirausi kanopom duobių, tada lygiam lauke išsisuki koją. O kaltint tai nebėra, ką. Bėdelė.
Kalbam apie tai, kad laiku atpažinus ribą, ji gali padėti eiti pirmyn. Kitaip iškrisi iš rikiuotės ir darbas prasidės iš naujo. Čia tai triukas, ką? Vienas dalykas yra ribų bijoti, kitas – jas gerbti.
Baimės perspektyva įstumia į bejėgiškumo būseną. Ribų tinklas tampa tankus, standus, sukonstruotas išoriškai ir dirbtinis. Paimk vielinę tvorą ir įvaryk į skruzdėlyno vidurį. Paleisi jam visas žarnas, sugriausi struktūrą.
Kai žvelgi su pagarba, ribos gerokai praretėja ir tampa intuityviai paslankios. Tai tau leidžia veikti abipus jų. Maža to – padeda nepakrikti. Numesk saują siūlų. Skruzdės netrukus juos išnešios ir pavers naujais įtvirtinimais. Įtvitinimų reikia jų gyvybės būviui.
Įtvirtinimų reikia mano gyvybės būviui.
Bet kai raunies į priekį kelio dulkėms godžiomis kanopomis, o raumenys pripumpuoti alkio judėti / gyventi / veikti, apčiuopti tą siūlą nėra paprasta. Dar sudėtingiau, jei jauti baimę sustoti ir strigti.
Vyniodami kalbas, ieškom siūlo galo drauge. Gerai turėti draugą, ieškantį to paties siūlo. Gerai ir – kartais – labai juokinga.
Pirmieji žingsniai
Pirmomis rugpjūčio dienomis susiruošėm į žygį pėsčiomis apie Galilėjos ežerą. Tiesiog į žygį. Be jokių plakatų ir dvasingų šūkių. Norėjom rimtai pasivaikščioti, nu. Bet su atitinkamai refleksyvia kompanija bet kokie pasivaikščiojimai vyksta keliomis plotmėmis.
Į tokį žygį su kuprinėmis, per kurį visą kelioms dienoms reikalingą mantą neši ant pečių, iki šiol ėjusi nebuvau. Lakstymas Jeruzalės kalnais, kad ir po mažiausiai 10 km per dieną, dovanoja tvirtą sudėjimą ir ištvermę, bet šiuo atveju nieko daugiau ir nereiškia. Nieko nežinodama ir pasiryžusi išmokti, nekantriai laukiau datos.
Kad nebūtų per švelnu, aplinkybės sužėrė visus galimus prieskonius: rugpjūtis – pats karščiausias mėnuo Izraelyje. Virš 40 karščio šešėlyje, o mes išsišiepę startą sveikinam vidudienį. Geras kąsnis trasos pradžios, kol nuo miestelio prisikasim prie ežero pakrantės, – be šešėlio. Be to, abu ir fiziškai, ir visom kitom prasmėm pavargę nuo kiekvienas savų patirčių.
Įsikinkau į pilnutėlę 65 litrų kuprinę, specas sutikrina diržus, dirželius ir diržiukus, laikyseną, pusiausvyrą, stabilumą ir kitus burtažodžius, ir leidžiamės į kelią.
Ir tą sekundę jis – ilgai planuotas, lauktas žygis – mane tiesiog užklumpa.
JAUSMAS – IŠORĖ
Kojos. Kojos! Šlaunys. Jaučiu. Pečiai. Kaklas. Dirba kiekvienas raumuo. Net užpakalį, kurio neturiu, – ir tą jaučiu. Tvirti diržai po krūtine ir ant klubų – kad svorį neštum tu, o ne jis tave nešiotų. Tam jis turi būti stabiliai prigludęs. Hm!
Svoris ir troškulys. Telieka du jausmai. Svoris ir troškulys.
Pasirodo, einant gerti nepatartina. Kūnas skysčius iš karto paleidžia į orą, tuo labiau, per tokį karštį. Vanduo neatlieka savo darbo. Stoti rekomenduotina kas pusvalandį, atsikvėpti 10–15 minučių. Gerti ramybės būsenoje. Įgalinti vandenį Tau iš tikrųjų padėti ir drauge jį taupyti.
Bet aš to dar nežinau. Jau po kelių minučių stabteliu, siekdama butelio.
– Ne, – kantriai, bet griežtai prasideda pamoka. Išgirstu detalų paaiškinimą. – Pakentėk, sustosim po 20 minučių. Tada.
– (eik šikt) Gerai, žinoma.
– Žiū, tokios taisyklės. Bet tau pirmas kartas. Nesi pratusi. Mėginkim jų laikytis, bet jei imsi jaustis blogai, iškart man sakyk. Sakyk viską, nelaukdama nė sekundės. Tai, kas atrodo fizinė smulkmena, tokio žygio metu gali tapti didele bėda. Gerai?
– Be problemų.
Dar ir kokios problemos. Kažkam pasisakyti, kad man blogai – juo labiau, vos tai pajutus – ilgus metus yra vienas pagrindinių iššūkių. Aš gi viską galiu.
Ne, ne viską galiu. Toli gražu. Ir tai žinau. Bet aš turiu galėti viską, ar bent susitvarkyti viena pati, kaip nors. Tai – niekieno kito rūpestis. Pasisakyti, reiškia skųstis. Skųstis reiškia verkšlenti, o verkšlenti yra apgailėtina savaime. Arba sprendi, arba kenti, jei spręsti neišeina. Tyliai. Kokie dar verkšlenimai.
Kažkada ir kažkodėl išsirinkau šį dailų botagą ir pasidėjau sau už nugaros. Laikui einant, suvokiau, kad jų turiu prisirinkusi net kelių rūšių, bet apie likusią kolekciją – kitąsyk.
Čia mano savivokoj vis dar egzistuoja spraga. Nežinau, kodėl, bet šio botago religija siejasi su paradoksalia praktika: aš savęs paprasčiausiai nesaugau. Susirandu įdomesnių dalykų. Arba reikia tausoti kitus. Nėra kada. Gebėčiau tausoti, bet tiesiog neskiriu tam dėmesio.
It būtų neverta. Ar lyginant su rūpesčiu kitais, ar raunantis asmeninėmis patirtimis į priekį – savęs paisyti ilgus metus buvo neverta, o gal net ir nelabai derėjo. Baisu, ką? Kažkokia akloji zona. Kadangi tai, mažų mažiausiai, nenatūralu, klaiktelėjusi toje tamsoje kartais pačiupinėdavau įvairius elgsenos ekstremumus, bet galop visvien sugrįždavau į tą patį tašką.
Istorija liudija, kad galop nuvarau visus arklius, atsibundu baloj ir mėginu suprasti, kas nutiko. Kai nebepajudu pati, tada jau man gali padėti ir kiti. Truputį.
Suvokiu tai. Atkakliai mokausi. Laikas–kantrybė–šampanas–laikas–nuovargis–laikas–šampanas. Ir visvien toks paprastas kaip žemė prašymas stukteli per pakaušį. Kiek gyvenimų kartais slypi už vienos žmogaus tylos akimirkos.
Bičiulis turi uoslę. Įtariai sušnairuoja į per skubų ir per paprastą mano atsakymą.
Na, bus mažų mažiausiai įdomu.
Dar 10 minučių. Bloga nesvietiškai. Sustoju kaip įbesta.
– Viskas. Dabar aš gersiu.
Kai nemoki grakščiai ir laiku žirklutėmis karpyti šakelių, galop įgriūni į gėlyną su kirviu. Maždaug taip atrodo mano poreikių komunikacija.
Žvilgnių kodai nuskaitomi tylomis, veto teisės nerasta.
– Gerai. Gerk.
Užsiverčiu butelį – per ištroškusią gerklę kriokliu paleidžiu vandenį.
– Vik, Vik! – capt ranka, trukt, vanduo bėga per smakrą. – Lėtai. Ramiai. Mažais gurkšneliais. Jokios naudos kitaip, o jei dar ir perkaitus – išvemsi.
– (aš tave tuoj iškirsiu, prisiekiu) Oi, ok. Ačiū.
Dar gaunu į rankas žygio lazdą. Vieną, nes turi tik dvi. Dalinamės.
– Kas čia? Nereikia man.
– Patikėk manim, kai kapanosies iš griovio, prireiks. O iki tol išmok pagauti ritmą ir naudotis.
– Nu gerai.
Slenkant dienai, akimirką pagaunu draugo žvilgsnį ir tramdomą juoką. Susigaudau, kad mano lazda tvarkingai pakišta po pažastim. Nešu. Rankos maskatuoja.
Gero lygio laisvamanė tundra. Dar neišmokau sau padėti, net ir gavusi visus reikiamus įrankius. Veikiau paverčiu juos našta. Išsišiepiu ir tvarkingai nuleidžiu lazdelę žemyn.
Ot tai išėjom pasivaikščiot.
Džiūgauju. Seniai norėjau tokio pamokų derinio – vien savo galvoje ugdytis nusibodo.
JAUSMAS – VIDUS
Traukiam toliau. Staiga pajuntu visą kelių pastarųjų mėnesių emocinį svorį. Jis tapo fiziniu. Skaudžiu. Baudžiančiu. Fiziškai. Fizinį galėjau išnešti. Tokio – ne. Šis virsmas užgriuvo per akimirką ir buvo toks tikras, kaip prakaitas po tais visais diržais.
Pasigandau. Kad suklupsiu pačioj pradžioj. Kad nepakelsiu. Visiškai to nesitikėjau. Prasidėjo vidinė kova. Pusiausvyros paieškos. Atspirties ąšies paieška. Kitaip nebepaeisiu, fiziškai nebepaeisiu. Grimztu į žemę. Svorio palikimas taške A čia neveikia. Veikia kažkoks kitas, visai kitas fokusas. Tik nesuprantu dar, koks.
– Nutilai.
– Taip.
– Kas vyksta?
– Adaptacija. Viskas sukilo.
– Žinau. Gerai.
– Taip. Labai gerai.
– Persilauši. Po rytojaus būsi naujas žmogus.
– Žinau. Gerai.
Silpna. Svaigsta galva. Klaikiai noriu gerti. Tuoj. Dar keliolika minučių. Įeik į ritmą. Tyla blokuoja išėjimus. Nepasiduok, Vika, nepasiduok. Ir tas aiškų aiškiausias suvokimas – svoris vidinis. Daviau jam galimybę tapti kūnu.
Savalaikės pauzės vertė
Pagaliau sustojam. Kuprinės – nuo pečių, vanduo – į rankas, ištiesiam peršlapusius kūnus pakelės šešėliuose, kalbamės. Ir staiga pajuntu grįžtant jėgas. Palengva. Bet visas! It jausčiau gyslomis tekantį kraują. Atgaunu nei daugiau, nei mažiau, kaip tik visutėles savo jėgas. Neįtikėtina.
Čia yra ribos, kurias reikia gerbti. Maža to – žinoti, kaip. Virsmas tiesiog stebuklingas. Kūno pavyzdys suteikia pasitikėjimo. Įmanoma. Įmanoma nueiti tą likusį atstumą nuo taško, kuriame rodos, kad jau mirei, o eiti dar privalai. Tik nebijok būti išmintingu. Ir taip, kąsnis po kąsnio, nueisi visą trasą.
Tavo patirčių kūnas turi natūralią galią susigrąžinti jėgas.
Pasitikėjimas daro stebuklus. Daugiau to pradžios klaiko nebepatyriau. Įvaldžiusi ribas-taisykles, paverčiau jas savo draugėmis. Kiekvienos naujos atkarpos pradžioj mes krykštaudavom, vėliau nutildavom, tada vienos kitas kiek paerzindavom. Bet svorį nešėm jau kartu. Abu jo pavidalus.
Yra teorija, ir yra praktika
Einam toliau. Per akmenis, griovius, pro didžiules nendres. Pastebiu, kad net per poilsio pertraukas bičiulis geria nedaug.
– Viskas? Aš turiu dar...
– Ne, užteks. Mėginu duoti sau truputį mažiau, nei norisi. Bandau palaikyt iššūkį kūnui – pažiūrėti, kiek jis gali. Seniai nebuvau tikram žygyje, jaučiuosi praradęs formą.
Dabar jau aš į jį šnairuoju. Dabar jau jis apsimeta, kad nemato.
Išbrendam į pakrantę. Įvarau į vandenį su visais rūbais. Palaimingai mirkstu.
Draugelis, kad ir nušnairuotas, lieka ant kranto. Šešėlių nėra. Grįžusi randu miegantį. Oi, galvoju. Tiesiai ant saulės. Išpurtau. Sugrįžus į kelią, tyli jis (signalas A). Netrukus sulaukiu klausimo – „Ar gerai jautiesi?“ (signalas B). „Taip, puikiai. Aš, matai, netikrinau savo supergalių ir sėdėjau vandeny.“
Dar po kiek laiko sustoja. Rankom įsiremia į uolą, nuleidžia galvą, kvėpuoja. „Man atrodo, gavau šilumos smūgį.“ Nebe signalas, aliarmas. 2 poilsio valandos po fantastiškom palmėm!!!
Mano žygio vadas įvaldo horizontalią padėtį, klusniai apsikabina buteliuką vandens ir tas valandas metodiškai išmiega. Šito nepaglobosi. Nusprendžiu, kad karščio smūgiai – jo profesijos dalis, tad tiesiog ilsiuosi. Kiek pasivoliojus, palaimingai stebiu jau tūkstantmečius čia mirguliuojančio biblinio ežero paviršių ir jam atliepiančius kalnų kontūrus. Va jie, tai žino, ką daro. O mes?
Perėję vakaro saulėje spindinčius laukus ir idiliškus kibucus, įveikę tvoras, randam tobulą negyvenamą eukaliptų salą, flirtuojančią su ežeru, ir įsikuriam stovyklą.
Ruošiamės vakarienei. Palauk, sakau, šįvakar irgi noriu gaminti. Vakar buvau tik puošmena prie laužo.
Visa pati sau faina ir šmaikšti, kad – priešingai, nei mano vedlys – lūžau, bet neperlūžau, besiruošdama kibti į pagalbą atsidarau skardinę alaus, į tuščią skandį įsimetu sultingą nuogo česnako skiltį ir susisuku cigaretę. Tipo, užsitarnavau.
Po kelių minučių panarinu galvą virš lauže rūkyti ruošiamos tuno skardinės.
– Vik? Kas yra?
– Bloga.
– Ką jauti?
– Jaučiu, kad mano kūnas dabar nori iš savęs išeiti visais įmanomais būdais ir dar patikrinti neįmanomus.
Tai bent puošmena.
Mano kūnas pareiškė, kad tądien šiaip jau ir jis patyrė ir tą pačią kaitrą, ir krūvį, ir nėra nusiteikęs česnakų ir tabako anarchijai.
Ranka ramiai nugriebia tuną man iš po nosies ir tęsia jo ruošą pati. Patraukia alų, įtaiso vandenį. Taikus balsas lėtai sako:
– Jei šįvakar prisidegsi antrą cigaretę, aš ją tau iš rankos išspirsiu. Koja. Be žodžių.
– Gerai.
Juk sakiau – turėti tokį draugą gali būti labai juokinga.
Sėdim, valgom ir tylim apie ožkišką užtaisą pūsti prieš vėją. Lietuva+Rusija, Izraelis+Marokas+Lenkija – iš kur bebūtum susiurbęs savo kraują, jis išsilieja tam pačiam augimo kosmose. Lakstom po jį kiekvienas su savo svarstyklėm – bijodami prarasti juntamą gyvybės pulsą, ieškodami pusiausvyros – ir amžinai prisibraukiam akmenų į vieną pusę.
Vorų prognozė
Nepasakosiu visų kitų istorijų apie mano prasipjautą koją ir slėptą žaizdą, grakštų šlubavimą, nuspaustus ir po mėnesio nuėjusius nagus – viskas iš esmės labai linksma. Pakaks pasakyti, kad kitą dieną likom savo eukaliptų giraitėj. Kiek kalti prieš savo judesio entuziazmą, atsiskaitėm su karščiu ir būtojo laiko nuovargiu. Buvo labai gerai. Bet nėra reikalo visko dusinti raidėmis. Manau, pagrindinę mintį paleisti į apykaitą jau pavyko.
Bet šitą dar papasakosiu, nes kiek gi čia galima tos rimties pakelti.
Visą dieną prasitrynus paežerėj ir prasisupus bangose, vakare abu stovyklautojus iškala energijos perteklius. Įdomus pašalinis poveikis, kai esi pratęs prie atitinkamo fizinio krūvio. Imi lipti sienom (/eukaliptais). Tikrai ne visada malonu.
Išėjom pasivaikščiot. Pirma nakties. Pakeliui, tiesa, užgesinom gaisrą šalia įsikūrusiam kempinge, bet čia smulkmė. Iriamės per mangų plantacijas, topinam keliu, galop įneriam į vieną iš įspūdingųjų nendrių tunelių.
Yra tokia vietos subtilybė. Dieną čia nepamatysi gyvūnėlių. Na, tokių kaip skorpionai, gyvatės ir vorai. Jiems, matote, per karšta. Užtat sutemus maloniai vėsu. O tu dieną pripranti, kad jų čia kaip ir nėra.
Kol naktį neįlendi į nendres. Tada prisimeni dar ir faktą, kad nuo vystyklų esi prisiekus arachnofobė. Kitaip tariant, profesionali vorų bijotoja. Tik ne visi supranta šio užsiėmimo subtilybes.
Bičiulis eina pirmas, pasišviesdamas mobiliuoju. Ir vis kukliai stabteli.
– Kas yra?
– Ai nieko, čia biškį... Vorų yra.
Gurkt. Pamažu aptirpsta kojos.
– Bijai?
– Bijau.
– Grįžtam?
– Einam einam, vidury tunelio, koks dabar skirtumas. Atgal grįšim kitu keliu.
Kartais tylų stabtelėjimą pakeičia negarsus „Oj“ ir ilgesnė pauzė. Tuos dar galiu toleruoti, bet kai porą sykių išgirstu tikrai garsius „Oj“ ir matau vedlio pasimetimą, plionkė pakimba ore. Galiu užsimerkt, galiu nežiūrėt, bet, po galais, aš girdžiu, kaip tie vorai daro taputapu.
Pagaliau išlendam iš nendrių, atsikvepiu, leidžiu kauptam šiurpui pereit per kūną. Ką tik atlikau atgailą už metų nuodėmes.
Yra dar kita vietos subtilybė. Minų laukai. Po 15 minučių kelio atsitrenkiam į tvorą. Visa teritorija aptverta. Bičiulis keikiasi – po galais, gi čia žymėta trasa. Prieš kelis metus tvoros dar nebuvo. Matyt, aptiko neseniai.
Ką gi, įdomus pasirinkimas: vienoj pusėj – minų laukas, kitoj – vorų knibždalynė. Kito kelio atgal nėra. Mane gerai pažįstantiems mano pasirinkimas būtų kaip ir akivaizdus, bet štai bendrakeleivį turiu. Kad ir buvęs išminuotojas, bet nemanau, kad įkalbėčiau rinktis kartoti šią praktiką.
Pasukam atgal. Šiurpstu iš anksto, profilaktiškai. Vėl tylūs ir garsūs oj, aštuonių kojų rinkiniai daro taputapu per šiaudus. Taigi, pats metas įsijungt tipiniam izraelietiškam penkiamečio smalsumui.
– Oi! O tu žinai, kai į juos pašvieti, jie taip juokingai mirksi!..
Be galo suintriguotas. Žavinga.
– ... Žmogau, aš vis dar bandau neigti jų egzistavimo faktą, kad neišprotėčiau.
– Atsiprašau...
Žmogui kažkaip reik taisyt padėtį. Plius ir voras nuo takelio nesitraukia, laukiam. Baidomas nesitraukia. Matyt, sujaudintas komplimento dabar kaip tik išraiškingai mirksi. Žmogus taiso padėtį:
– Bet tu žinai, tai gerai. Nes kai aš juos apšviečiu, ir jie sumirksi, tai aš juos greičiau pamatau! Jie tas akytes taip pakrutina, ir šviesa nuo jų tada atsispindi, kitaip...
– Klausyk, ar tu supranti, kad jei voras tokio suknisto dydžio, kad tu gali matyti, kaip jis suknistai mirksi, tai jokiu būdu jokiam arachnofobui nėra gerai – net jei ta šviesa ir visą suknistą tunelį apšviečia???
Vėl kirvis žibutėse.
Kita vertus, man atrodo, pavyko paaiškinti.
Ištrūkę ilgai iš to juokėmės, bet iš tikrųjų tai aš tiesiog stipriai drebėjau su įgarsinimu.
Laiku išgirsti
Riedam rausvai geltonais laukais atgal, Jeruzalės link. Gimsta planas netrukus vesti vienos organizacijos alumnų grupę pėsčiomis nuo Viduržemio jūros iki Galilėjos ežero, gaunu kvietimą prisijungti.
– Ar pasvėrei? Suprasčiau, jei nerimautum dėl manęs tame kontekste.
– Oi, ne.
– Bet aš nežygiavusi. Kiti bus patyrę. Trasa ilga, aš dar daug ko nemoku.
– O kaip kitaip išmoksi? Šiuo klausimu dėl tavęs aš nerimauju mažiausiai iš jų visų. Tave imčiau bet kur. Jau supratau, kad tu beveik mirsi, bet nueisi visą maršrutą.
– TAIP, TAIP, TAIP!!!
– Supranti, bet todėl man ir baisu.
– Baisu?
– Taip. Vik, aš rimtai. Tai visai nejuokinga.
Staigus paukštiškas judesys, iš po įspėjamai pakeltų antakių, pakibusios virš kietai suspaustų lūpų į mane reikšmingai susminga tamsios apvalios bekompromisės akys.
Neprieštaraučiau, jei jos taip varstytų per kalnus besidriekiantį vingiuotą kelią, šią akimirką paliktą tik vairą laikančių rankų valiai. Staigiai transformuoju savo lūpų išviepį rimtyn pagal pateiktą pavyzdį. Įkandin pasiunčiu klausančiosios tylą.
– Vik, aš ne šiaip sau moralizuoju. Neturiu nei tokios teisės, nei galios. Ypač, prieš tokią jėgą. Žinai, kodėl man baisu? Nes tu visiškai kaip aš. Aš atpažįstu tą ugnį. Žinau ją iš vidaus. Vik, mes jos ribų kartais nejaučiam. Ji gali tapti pavojinga. Ypač, kai išbrendam vienokias ar kitokias jūras. Po Gazos (2014 m. karinė operacija Gazos ruože) jaučiausi galįs mesti įššūkį Dievui – jaučiausi pats esąs Dievas. Išgyvenau, jaunas, karštakraujis, galiu viską, man niekas nebaisu! Išėjau į nesibaigiančius miškus Rumunijoj, vienas. Pameni?
Linkt... Jėgau, koks nedidelis, o koks aršus. Atsipalaiduok biškį.
– Ir ten, stumdamas save prie įvairiausių ribų, tiksliau – jų nepaisydamas, vos nenumiriau. Vienas. Ten. Miške. Ne suknistoj Gazoj. Laisva valia. Idiotas. Tada aš supratau. Būk budri prie savo ugnies, Vik. Būk budri. Ji rauna tave į priekį, kur retas žmogus gali patekti, bet nepaliauk būt ir budri.
Gurkt.
Kipšas už lūpų kampo trukt, nagu per žvilgsnį brūkšt – kibirkštis:
– Bet tu pasakei „beveik“. „Tu beveik mirsi, bet nueisi visą maršrutą.“. Todėl taip drąsiai pritariau. Ta prasme, aš susimąsčiau. Tu neįsivaizduoji, koks man čia progresas.
Moralas pažyra pelenais – žvilgsnis ištraukiamas man iš kepenų, užsimerkiama, veiksmą lydi juokas ir purtoma galva. Užmerktos akys, nu dar geriau. Žiūrėk į kelią, pavyzdy! Džiaugiuosi, kad po karščio smūgio atsišnopavai.
Čia – užsiveriančių kulisų klostės.
Bet plojimams aidint susijungė. Pirmą sykį tikrai išgirdau signalą. Pirmą sykį apskritai tokį signalą girdėdama suklusau. Niekad, nuoširdžiai – niekad – to nebuvau įvertinusi, net nemėginau.
Pasiutimas – dar viena superjėga, kaip ir empatija. Tik aną nubaigiau. Šita, pasirodo, galėtų nubaigt mane. Labai elementariai. Net gi fiziškai. Baisiai daug dramos, bet tiesa juk labai paparasta. Reikėjo Gazos siaubus patyrusio kario, vos neužsilenkusio Rumunijos giriose, kurio many įžvelgta paralelė priverstų atsipeikėti ir bent jau šiek tiek pastatyti ausis. Neblogai. Ačiū.
Lydinčios natos
Žygio komandos himnas: