• Viktorija Einorė

Kaip Afrika atsirado Izraely

Atnaujinta: 2017-12-25

Afrika. Burtažodis, daugiau kaip dešimt metų reiškęs išsipildymą. Labiau apkvaitus nuojauta ir intuityvi trauka esminiam judesiui, nei konkretus planas. Tiek metų, daug metų. Negalėjau pasakyt nieko daugiau, kaip tik „Noriu savanoriaut į Afriką“. Ir tai, vos keliems, pakantiems mano beprotystei. It būčiau prarijus žodžius ar sapaliojus kokią abstraktybę. Iš tiesų tai reiškė tiek daug, kad netilpo į jokius sakinius. Tik į esminį gaivalą.


Noriu – veržiuosi, dūstu, degu, rūkstu, raunuosi, kabinuos nagais, dantim, ragais, klykiu, inkščiu, man REIKIA. Man. Reikia. Aš. Noriu.


Savanoriaut savo noru paimt save už pakarpos, ištraukt iš visų įprastų susimazgymų, atiduot savo laiką ir jėgas pasirinktai prasmei, net jei ji vos nuo žemės dulkių pakilus, į paprastas užduotis įvilkta. O gal tik taip atrodančias. Atsiduot apibrėžtam (arba ne) laikui, kai savo pastangų nematuosiu niekaip kitaip, tik jas gaunančiais, išmokti palikti visą perviršį, visa, kad yra bent per plauką daugiau, nei būtina, ir pasitikėti tuo laiku, pasitikėti savim ir įvaldyti laisvę atiduoti atsigręžiant. Savo, tik savo noru. Atsakinga tik pati prieš save, tik pačiai sau galimus priekaištus už iššūkių kalibrą ir skolinga.


(į) Afriką – ten, kur viskas kitaip. Kur dūšios pavasarį šnioja liūtys ir dykumų keliai virsta upėm, kur reikia išmokti priartėti prie atrastų išminčių iš naujo, kur tenka išlukštenti svetimą kultūrą, tiek per jos rūstumą, tiek per švelnesius, kur tenka ja ir sutiktais, o labiausiai – savo kompasu tiesiog pasitikėti. Gal – atpažinti jį naujai. Kur gali pažinti kitą dienų ir naktų sampratą, kur reikia atsimerkti daug sykių, atsimerkti daug plačiau už turimas akis, gal atrasti naujas. Ir dar ten turi būti karšta ir daug saulės. Būtinai karšta, kad plaukai raitytųsi kaip pasiutę nuo prakaito ir laimės.


Atsikvepiant reiktų pasakyt, kad 2017 rugpjūtį netikėtai dviems savaitėms iškeliavau į Izraelį. Nežinau, ar kada suprasiu, kaip išdėkoti tiems, kurie ten mane už ausų ištempė.


Ledas skeldėjo skeldėjo, ilgą ilgą laiką dar iki kelionės. Keliaujant keliuose taškuose per stuburą tvoskė karštis ir tada...


Pirmas trakšt


Negevo dykuma, Izraelio pietūs.


Palapinė, pakibusi išdžiuvusios upės vagoj.


Beduinas, nusivalęs rankas į vos ant klubų besilaikančius nukirptus džinsus, maišė tešlą būsimai duonai metaliniam bliūde, dėl begalės duobelių ir apsilankstymų, dėl blyškios metalo spalvos spindėjimo laužo šviesoj panašiam į atsainiai žemišką plokščią mėnulį.


Kas ten žino, gal toks iš jo ir beduinas – žydės ir čigono sūnus, gimęs prie Bulgarijos sienos. Išorinis klaustukas. Vidinis šauktukas: beduinas. Vien jau dėl venomis tekančių klajonių ir abipusiai pagarbaus santykio su gamta. Lėtai sukosi tarp lauže murmančio arbatinio, mėnulbliūdžio ir vandens bako, ir, jaučiau, visko turėjo apsčiai.


Nejautė pareigos nieko niekam aiškinti. Nebijojo tylos, jis nebijojo tylos, nors aplink nejaukumo kampais brūžinosi septyni teisingai socialūs europiečiai. Pažintis per žodį – koks juokingas dalykas dykumoj. Žiūrėk, klausyk ir uosk – kaip visi jos vietiniai, nepriklausomai nuo turimų kojų skaičiaus. Pradžioj, galvojau, gal tylus dėl kalbos barjero, gal dėl nuovargio po dienos žygio su kupranugariais per dykumą. Bet netrukus mano į jį subestos antenos sugaudė, kad „patys mes barjeras“, ta tyla – tiesiog jo netrikdomas būvis. Alkanai į ją įlipau, susirangius ant čiužinio priešais. Po afrikine akacija. Vietiniai ją šaukia „šiita“ – pasakė, pagavęs mano į medį aršiai įsivijusį žvilgsnį. Šita, o kaip gi. Ta pati, pati pačiausia – afrikinė. Šįvakar asmeniškai man čia išaugusi.


Žodis po žodžio, atsivėrė naktis. Atsilapojo per netrikdomą balso ramybę, per nenutrūkstantį sukamo tabako dūmą, per iš įvairių tikėjimų atsirinktą kryptį, per suokalbį su gamta, per šypsnį keliantį atsainumą – pagaliau gavus tiek mažai, kiek pakanka būti. O, bliamba. Mano Afrika nėra fizinė žemė. Jinai yra suniurkytas čiužinys po skylėtu tentu, mėnulbliūdis ir dykuma. Viskas, ko man iš tikrųjų reikia – minimumu daiktuose, kriokliu per krūtinę. Čia irgi gali būti mano Afrika. Noriu įleist šaknį išvien su šita afrikine akacija.


Rytas. „Šiaip jau, mes čia svarstom organizuoti savanorystės programą...“



Antras trakšt


Jeruzalės stogai.


Langas, pats viesulu atsiplėšęs į vietos kraujo gyvenimą, tau stenant įkvėpt oro nusidrėbus palei užremtų durų apačią.


Šokiai ir dainos, numetus po kojom rytdieną.


Pasakojimai apie visai kitą kasdieną. Prasidedančią kitu kalendorium, kitomis dienomis aplankančiu savaitgaliu, į gamtos ritmus įsiklausančia simbolių gausa. Kasdieną, kuždančią apie stipriais saitais supintą bendruomenę. Pasakojimai apie ...savanorystę kaip kasdienos dalį. Net apie jų daugiskaitą. Iš kur šie žmonės turi tiek valandų paroj?


Pasakojimai apie pusmetį Indijoje, apie naktines bastynes motociklais po jau kitą dykumą, iš pakelėj sutikto žmogaus meldžiant pastebėtos sintetinės ryškiomis gėlėmis margintos antklodės, siūlant už ją pinigų, idant naktį savo tikslo nespėjusi pasiekti kompanija nesušaltų į ragą. Žmogus užsispyrusiai antklodės nepardavė. Užtat kai prašytojas pasidavė ir nuėjo, pasivijęs atidavė ją dykai.


Karpom ausim ir sėdim visi susigūžę po ta pačia antklode iš Indijos dykumos.

Kažkur už Jeruzalės.

Prie laužo.

Po apklotu, motociklu pargabentu iš dykumos Indijoj.

Pala, pala, kaip, kaip???


Draugė įsispyrus basom į palaužės pelenus iš lėto, garsiai ir ramiai tikrina kontaktą su realybe: „Aš. Dabar. Sėdžiu prie laužo kažkur prie Jeruzalės. Ir į foliją vynioju svogūnus.“ Įnirtingai linksiu, jos kontaktas labai tinka ir man. Svogūnų nevynioju, bet kruopščiai stengiuosi įsiminti, kaip užkurti laužą be popieriaus ir prakurų, vien su skardine tuno. Užkurti. Laužą. Iš. Tuno. Konservų. Kažkur. Prie. Jeruzalės.


Jei šiandien Draugė nebūtų taip įtikinamai apčiuopiama ir atitinkamai (kaip aš) nuizraelėjusi, galvočiau, kad dykumų sankirtas sintetinėje gėlėtoje antklodėje sapnavau viena.


Afrika, sykį tave atradęs, Tavimi gali užsikloti visur.


Prieš tai nuosekliai trupintas viso kito laiko ten ir iki tol, paskutinis bejėgiškumo pasiimti svajonę stuburas lūžo dukart.


Taip baigėsi ryžo kelionė. Taip prasidėjo ryžo kelionė.

206 peržiūros