– Kaip mes atrodom tiems, kurie atvyksta? Kaip atrodo Siena, mūsų švenčiantys žmonės? Papasakok, ką reiškia pirmą sykį pamatyti Jeruzalę?
– O. Turiu pagalvoti. Atsirinkti, ką galėčiau papasakoti apie visa tai iš outsaiderės perspektyvos.
<popiktis niuksas į šonkaulius>
– Ar nustosi. Tu čia nebe outsaiderė.
Nežinau, kas čia esu vietos matais, nelabai ir turiu kokių matavimosi ambicijų. Bet pati sau stebiu kintančios kasdienos ženklus. Man visada buvo įdomu: ką reiškia priprasti gyventi visiškai svetimoje šalyje? Ir kaip tai keičia žmogų? Jei jis nori keistis, žinoma. Ar įtvirtinti atradimus – kaip kad yra mano atveju.
Keičiam plokštelę
Kad apsipratau, susivokiau, kai sykį nepastebėjau, kaip iš darbo parėjau namo. Ausinukas į ausis, mintys į akis. Rakinu buto duris, opapa. Tada nušiurpau. Tiesa, per šypseną – tai jau MANO kelias namo. Bet patirčių alkis vejasi ir nervingai caksi liežuviu – nu, ne. Dar nenoriu praleisti nė vienos akimirkos, net jei tą patį kelią šukuoju dešimt kartų per savaitę po valandą. Nenoriu prarasti šviežumo svaigulio greičiau, nei būtina.
Po to sąmoningai išsitraukiau muziką iš ausų. Arba palieku tik vienoj, ir tik vietinę. Ne parsivežtą. Keista. Anoje žemėje mano vaikštynės buvo neatskiriamos nuo muzikos, ji suteikdavo jėgos ir energijos. Šioje žemėje rodos, kad ja atsiriboju nuo gatvių ir nejaučiu net jų kvapo. Nematau trijų ketvirtadalių gyvenimo. Ir iš paskos velkuosi anas gatves – labiausiai, minčių. Keista, kad visa tai net fiziškai apčiuopiama. Gerai, kad paprastai pataisoma.
Žvilgsnio žinia
Jau kokios trys savaitės kaip mane pradėjo stabdyti turistai ir klausinėti įvairių dalykų. Ir mažiau stabdyti grynojo smalsumo nugalėti vietiniai, klausinėdami, iš kur esu ir ką čia veikiu. Matyt, akys nebe taip alkanai kabinasi į sienas, mažiau smalsiai sminga į čionykštį gyvenimą...
Ne. Parašiau ir supratau. Taip pat smalsiai, BET mažiau kukliai ir ramiau tiesiai. Susiderino atspalvis su vietos kolorito. Taip!
Turistai klausia kelio arba panikuoja, per Šabą ieškodami transporto ar bent jau veikiančio baro priverstinei ramybei nuskandinti. Per interakcijas su įvairiais žmonėmis imu įsikirsti, kad mano pokyčiai suleidę šakneles ne tik žvilgsnyje.
Sykį susistabdė amerikiečių grupelė – pasigavo besmunkančią į savo kvartalą. Kvartalas garsėja unikaliu bohemos ir religingų vietinių mišiniu. Čia gyvena begalė dreduotų ir tatuiruotų studentų, per miesto šventes vyksta gatvių (balkonų, stogų...) vakarėliai. Tuo pačiu mažytės gatvelės pilnos peisuotų vaikiukų ir kukliai akis nudelbiančių, plaukus raiščiais dengiančių moterų. Žodžiu, žinančiam gali būt cekava.
Ar gali mus pravesti Nahala‘ot gatvelėmis?– klausia mandagus, amerikanskai dantis apžiūrai pateikęs apie šešiasdešimties vyriškis. Pajuntu antpečius, nes jis net nemėgina klausti, ar tai mano jėgoms. Nuuuu <momentėlis susireikšminimui>, gerai , be problemų <BE PROBLEMŲ man čia, girdėjot?>.
Tada pajuntu giras prie kojų, nes pamatau jam iš paskos ateinančius dar mažiausiai tris identiškų šypsenų dėvėtojus. Įsigyju linksinčią uodegą. Bet antpečiai šildo. Ekskursija prasideda.
Maloniai kalbamės, ale netrunku pajust ir net užuost, kad mano ekskursantai atsiduoda sveiko santūrumo nesureguliuojančiais (matyt, šviežiai susipiltais) laipsniais, o mažos, tą vakarą Šabu pasidabinusios gatvelės aidi nuo podurnio maurojimo.
Kai visi šie faktai pabaigia vertis ant mano kantrybės smilgos, esam atsidūrę pačiam kvartalėlio centre, gatvelyčių raizgalynės širdy. Smeigiu savo smilgą žemėn. Kadras pasidalina į dvi dalis.
Ką daro anos žemės ryžas? Sukandęs dantis tvarkingai pabaigia vilkt mandagias kalbas ir turističekus per kvartalą, nors jam klaikiai nesinori prišvampusios, nepagarbios kompanijos.
Ką daro šios žemės ryžas? Turističekams palieka mandagią šypseną, o sau – cielus nervus. Ką gi, man – čia. Buvo malonu <spust išsižiojusio leteną, linkt> – viso gero. Švilpt už pirmo posūkio. Nes man čia BE PROBLEMŲ, supratot?
Straksiu kas du laiptus žemyn ir pati iš savęs juokiuosi. Kiek galėjau, tiek ir padariau.
Pratintis būt žmogum
Čia nėra įprasta atrodyti durnai. Ta prasme, žiauriai įprasta – todėl nėra tokios sampratos savijautai reikšti.
Iki šiol keliaudama visad tykiai pavydėdavau laisvės miestų parkuose apsigyvenusiems žmonėms. Ne apie benamius kalbu – apie tuos, kuriems ten tiek pat namai, kiek ir nuosavam balkone.
Valgyti, dainuoti, šokti, voliotis, daryti tūpčiukus, dribinėti nuo lyno (atsiprašau, treniruotis), bučiuotis, rietis, miegoti, zulinti fleita tą pačią melodiją aštuonioliktą kartą su tiek pat kartų toj pačioj vietoj kartojamu liapsusu.
Parkų kultūros laisvės pavydėdavau. Drauge intuityviai jausdavau, kad tai – tik vienas iš atgniaužtų skrupulų apraiškos būdų. Tai, matyt, ir traukė. Stengdavausi šioje laisvėje dalyvauti, bet dažniausiai pavykdavo tik išore – vidujai po oda jusdavau nepatogų celofaną.
Atrodydavo, kad jei man išsitiesus ant žolės iš džinsų išlįs triusikai, tai visi esą aplinkui grįžę namo su šeimomis aptarinės jų raštus, o senatvėje apie iš jų siūlės išlindusius siūlus pasakos anūkams. Daugų daugiausia galėdavau retsykiais užsimiršti, būdama su pažįstamais.
Godumas griaut barjerus tarp vidinės ir išorinės laisvės sustiprėjo stebint čionykščius draugus. Nežinau, ar čia vietinių apskritai, ar specifinio kraujo, ar atskiro žmonių rato, su kuriuo susiduriu, ypatybė, bet išsireikšiu plačiai: žmonės čia nebijo klysti. Taip, yra kuklesnių už kitus, žinoma. Bet jei jau ko imasi, tai daro netūpčiodami prie įsivaizduojamų veidrodžių.
Nusidainuot net labai balsingiems nebaisu – šokteli atgal į natas daugų daugiausia šyptelėję ir varo toliau. Artimųjų Rytų tradicijos balso viražai ne kiekvienam – bet toks jausmas, kad kiekvienas tai labai drąsiai ir viešai ir išsiaiškina (arba bent jau įrodo kitiems).
Dar nebaisu prisvilint savo firminį patiekalą, skirtą šešių žmonių vakarienei, nebaisu nupirkt ne tų prieskonių, kai nori pasimaivyti tradiciniu užkandžiu (ai, ne taip išėjo, kitąsyk paragausi tikro – šnai į šiukšliadėžę pusės valandos darbą. Ką?).
Nebaisu rodant šokio žingsnelius ir žvengiant iš mėgdžiotojo susimaut pačiam, nebaisu išplėtus akis nesėkmingai kartoti svetimos kalbos žodžius – tiek pat garsiai ir tol, kol bus ištarta tobulai.
Bet aš ne apie pakuotę kalbu. Nebaisu iš tikrųjų – matyti iš veiksmų, nestabdomų sutrikimo, plaukiančių vientisu srautu. Skūra jaučiu – po kuria tirpsta celofanas. Net peršasi išvada, kad žmogum būt nebaisu. Siaubingas įžūlumas. Imu.
Šiandien išsimiegojusi ištopinau gyventi į už gatvės nuo namų plytintį didžiulį miesto parką. Kirsdama rozmarinų lomelių ir alyvmedžių giraičių aikšteles savais trumpkeliais, keberiodamasi uolėtais šlaitais, susiradau numylėtą viečikę su vaizdu į slėnį ir seną vienuolyną.
Išsikrausčiau šmutkes, nusispyriau batus, šalia jų išeksponavau kojines ir įsitaisiau apyrankių dirbtuves – neseniai išmokau šio naujo džiaugsmo ir gavau mintis užimančių (ar kaip tik atimančių) namų darbų.
Kadangi kepino saulė, norėdama išvengti statybininko įdegio iš savo tvarkingų marškinėlių netrukus susimeistravau žmonmušę maikę. Akimirką pasigavau, kad sėdžiu visai netoli pagrindinio tako, užsikorus ant akmens, atsiraitojus visus įmanomus rūbus kiek tik leidžia siūlės, susikrovus basas kojas po nosim, susisukus ties virvelių raizgalyne, ant akių krentančius plaukus sudrausminus skubotu kuodu, niūniuodama galvoj besisukančią dainušką. Oga ant pyragėlio – dar ir susiraukus ir prikandus liežuvį.
Gali neieškot 10 skirtumų tarp ryžų, jų bus mažiausiai dvigubai daugiau. Misija vykdoma pačiu efektyviausiu būdu – nejučia.
Pakėlus akis pamačiau, kad mane fotografuoja. O, aš jau eksponatas! Fotografas netrukus nusileido kelis žingsnius link manęs, įsitaisė ant kito akmens, nusitraukė marškinėlius ir įsitaisė degintis.
Netoliese būgneliais grojo trys draugai, žemiau piknikavo šeimyna su dviem dideliais šunimis ir trim mažais vaikais. Fotografas vis nerimo ir garsiai pukšėjo. Kadangi buvau pernelyg užsiėmusi savo apyrankėm, mano abejingumas jį netrukus sušaldė – teko apsirengti ir eiti ieškoti kitų interesų turinčio eksponato.
Vyksta gyvenimas.
Kvapo kerai
Aš jaučiu šių gatvių kvapą. Labai ryškus prisiminimas, kažkuo itin brangus. Kai gruodį išsirepečkojau iš pirmojo mane į Jeruzalę sugrąžinusio autobuso ir pagaliau atsikovojau žinią apie man reikalingą kryptį, grūsdamasi gatve su tuo savo besivoliojančiu lagaminu, susidūriau su kvapu. Įsiroviau į kvapą su visu nestabiliu kroviniu iš praeities.
Kvapai man visad buvo labai svarbus aplinkos elementas ir itin gyvus prisiminimus prikeliantis veiksnys. Tą minutę giliai įkvėpusi supratau, kad mane supa tirštas šiems kraštams būdingas prieskonių, kepamos duonos, riešutų ir raudonų dulkių kvapas. Supratau, kad iki šiol į jį patekusi, amžinai būdavau jo alkana – ir likdavau alkana. Ir kad dabar pagaliau, pagaliau jo turėsiu apsčiai. Kad turėsiu prabangą prie jo priprasti.
Į tą keistą mintį, ko gero, būtų galima sudėti visą mano tos akimirkos atvykimo džiaugsmą. Aš priprantu prie šio kvapo. Bet visada, visada jį jaučiu. Jaučiu jį... sąmoningai. Matyt, ir pasąmoningai, nes siuntinėju signalus per kraują – tėtis be jokių įžangų šiandien ėmė ir parašė: aš čia pagalvojau, kad Jeruzalė, turbūt, pilna visokiausių kvapų...
Asmeninis žemėlapis
Gatvės, o taip. Labai įdomu justi ir stebėti, kaip atskiri miesto fragmentai jungiasi į asmeninį žemėlapį. Dar vasarą pažinau atskirus šio miesto taškus. Savaitės maža, kad jie susilietų.
Sugrįžusi patekau į dar didesnį srautą, nešusį mane per įvairiausius miesto užkaborius, bet visur buvau vedžiojama, švelniai tariant, nestandartiniais takais. Kadangi ir viena neturiu sugebėjimo praeiti nė pro vieną keistesnį ar siauresnį skersgatvį jo nepatikrinusi, daugiau kaip prieš mėnesį klaidžiodama ėmiau atrasti tuos pačius taškus ir pati.
Jie ėmė lietis, jungtis – jie tapo pažinūs. Įdomu naktį suuostus takus atrasti dieną pilnus žmonių ir atvirkščiai. Gera, gera topinti nebesimeldžiant Google žemėlapiams. Pačiai ieškoti trumpkelių. Fragmentai vis dar jungiasi. Mano Jeruzalės ribos plečiasi. Bet tai labai, labai geras jausmas. BE PROBLEMŲ, aišku?
Točkės
Visur, kur tik nusitrenkiu, man svarbu susirasti SAVO točkes. It kokias ąšis, apie kurias smagu pakartotinai suktis ir per jose gimstančias istorijas įsižeminti. Net nukeliavus trumpam. Ką kalbėti apie ilgesnius mėnesius? Taigi, čia aš jau turiu savo...
Sidabro parduotuvėlę. Nu gerai, būkim biedni, bet teisingi – skylę. Pati geriausia mano matyta sidabro skylė Jeruzalėj. Radau per savo vilkiškas (vienumos) bastynes, bohemiškoj meno dirbinių kupinoj gatvelėj.
Tai viena iš tų vietų, kurias praeini, bet kažkas iš pasukus galvą mesto žvilgsnio įsikabina tau po smegenim, todėl nuėjęs aštuonis žingsnius staiga sustoji, atbulas pareini atgal ir tada jau įdėmiai pasižiūri, nesuprasdamas, kodėl grįžai.
Taip čia atėjau pirmąsyk ir už juokingą kainą susipirkau visą auskarų rinkinį (keturis; kitur tiek supločiau už porą). Netrukau suprasti atgal partempusios spranžinos priežasčių – parduotuvėlė rodės užgriozdinta ir mažytė, bet gausi nežvilgančių dirbinių, o prie jos besikapstęs diedukas visiškai nesidomėjo praeiviais.
Užtat užėjus labai mandagiai ir galantiškai pasisveikino. Tada kelissyk pasiūlė veidrodį, bet paliko man begalę laiko ir autonomijos ramiai kniaustis auskarų upėj (reikia KETURIŲ – jei būtų nusprendęs padėt išsirinkt, abu būtume išprotėję). Į pabaigą jis net nustojo į mane dairytis, o man iki jausmo, kad toje kamurkėje apsigyvenau, trūko tik šlepečių.
Kai išėjau visa išsišiepus nešina savo laimikiu, jis patenkintas linksėjo ir susirūpinęs pasisiūlė sidabrą nušveisti – aš tuoj pat, greitai, jie čia nežvilga, reikia nuvalyti, bet ai mes čia kažkaip... Oj ne ne, sakau, jokiu būdu, būtent tokie man ir patinka, todėl čia ir užėjau. Dieduko išorė išlaikė publikai skirtą teisingą pasiryžimą, neva negerai jis čia darąs tokį apleistą sidabrą pardavinėdamas, bet vidus su palengvėjimu atsiduso.
Gavus kito mėnesio rankpinigius, sugrįžau. Šįkart savo sidabro skylėj radau du vienetus diedukų, o diedukai ant manęs rado keturis vienetus savo auskarų. Visi laimingi tarpusavy šypsojomės.
Antras diedukas pasirodė plepesnis, o gal auskarai sezamą atvėrė. Pradėjau vėl raustis dirbiniuose, išsirinkau, susižinojau kainą, priglaudžiau prie kasos aparato.
Po 10 minučių stypsojau sandėliuke parduotuvėlės gale ir iš lentynų naglai traukiau religines žydiškas sunkiai nusakomo senumo knygas, varčiau ir aikčiojau, kol diedukas numeris du taisė man kavą. Proceso metu pasirūpino įsiminti ne tik kokio stiprumo ir su kiek cukraus ją mėgstu, bet ir iš kur esu, ką čia veikiu ir kaip nusprendžiau pasukti tokiu keliu. Viktorija, Viktorija – lėtai kartojo mano vardą.
Dar po 10 minučių stypsojom su abiem diedukais prie parduotuvėlės durų, sveikinom praeivius, visi trys sriaubėm macną kavytę ir rūkėm cigaretes iš Bostono.
Tada vienas diedukas prisikniso prie kito ir išmušė man dar didesnę nuolaidą nuo pirmosios. Na net su visais turgavojimo cirkais suvokiau, kad moku juokingą kainą.
Abu linksėjo, net kipos ant plikių slankiojo – čia tau už tai, kad skiri savo laiką ir jėgas mūsų šalies žmonėms. Ir dar, dabar tu mūsų draugė. Tu mūsų draugė, taip? Sugrįžk išgerti kavos. Mes turim draugę iš Litos!
Duonos kepyklą. Turguj prie mano namų. Prekiauja keli vaikinai, nekiša pitų gerklėn, jos visad karštos, minkštos ir įvairios, aptarnauja sparčiai.
Aišku, esama cinkelio. Vienas vaikinas jau biškį toks pasenęs. Kaip ir kištų pitas gerklėn, bet jau kaip ir pavargęs, ir kaip ir paflirtuotų kaip priklauso, ale irgi jau pavargęs. Tai taip va tas pitas ir kiša, ir paflirtuoja – nu, pavargusiai.
Mirkt lėtai akį, bliaaamba kai eičiau namooo, ta akis sako. Bais juokinga. Mane jau pažįsta, tai tas mirkt man vis atviriau papasakoja, ką jis daug mieliau dabar darytų – nieko pikantiško, jei apie tai pagalvojot. Labiau susiję su užknisusia uošviene, pasibaigusiom cigaretėm ar baime pamiršt nusipirkt pertusino pakeliui namo.
Sykį davė bulkučių nemokamai. Paragaut. Turi jie čia tokias skanias mažutes su datulių tyre, žalčiai. „Just for you, my lady“ – ir vėl lėtai mirkt: naaafig, kad žinotum, kiek šitų bulkų jau šian išdalinau, visi ryja ir niekas neperka, padlos, – pasiguodė akis. Blondinė padla skaniai bulkutę sučiaumojo, plačiai nusišypsojo ir parėjo namo. Prieš tai mirktelėjus atgal – pitų tai tikrai vėl sugrįš.
Datulių ir džiovintų vaisių pardavėją. Šmikt šmikt ir maišiukas pasvertas, aptarnauja ir dar du paaugliukai. Jis dirba sparčiai, bet kantriai moko savo ūgliukus. Datulės mikštos ir saldžios, it tik ką nuo medžio. Jei ką, iki šiol visiškai nesupratau, kam ten tuos šlapius miltus su cukrum taip jau išraiškingai mėgt reikia. O čia, vaikyti… Nuolatinis pirkinys. Ir riešutai. Ir abrikosai. Kainos užrašytos, sumos nedidelės, viskas šviežia, niekas telefono numerio neprašo. Ko dar reikia?
Tiek duoninė, tiek datulių pardavėjas – pirmi ir vieninteliai, prie kurių tame turguje sustojau atvykusi dar pirmą savaitę.
Aną savaitę pas bičiulius pamatau datules pažįstamuose maišiukuose. Sakau, ar daug parduotuvėlių juos naudoja? Ne, sako, tik viena – pati geriausia.
Reiktų paminėti ir tai, kad prieš kelias dienas išsiaiškinau, jog mano draugai ir duonos gaminius perka tik pas Pavargusį Mirksėtoją.
Suvedus abu taškus, vietos kraujas susiima už galvos – sako, negaliu patikėt. Tėvai per ilgą laiką visą turgų išnarstė kiaurai išilgai ir konstatavo, kad tai patys geriausi prekiautojai ir šviežiausios prekės, o tu taip va tiesiog iš pirmo karto ateini ir pradedi ten pirkti?
Šypsaus kaip blėšinė. Gūžčioju pečiais. Pati maloniai sutrikus, kaip man dabar pasiaiškinti? Sakau, aš žiūriu į žmones. Einu ne per lentynas, o per pardavėjų veidus, kol sustoju ties keliančiu pasitikėjimą. Ir jei pirma patirtis būna gera – kam man eiti kitur? Tiesą sakant, esu tikriausiai pokvailė, nes net kainų nelyginu. Mėgstu sugrįžti ir megzti ryšį.
Mezgu.
Laiko nega(pozi)tyvai
Berašydama prisiminiau, kaip pirmom savaitėm man buvo baisu: važiuoti autobusu, pirkti traukinio bilietą bilietų aparate, eiti į turgų, eiti į parduotuvę. Visur jaučiaus kaip su tais parke išlindusiais triusikais, nelabai mokėdama jų pasitaisyti. Dabar aš esu išdidus išlindęs triusikas – jaučiuos kaip ir visi kiti.
Gal dėl to, kad visų kitų šiame mieste – nepaprastai didelė įvairovė. O gal dėl to, kad dar pirmą vakarą čia sugrįžus gavau į kaktą pamoką apie ant kėdės užsikeltas kojas: jei nori Izraely jaustis gerai, turėsi išmokti būt sveikai nagla. Įsidėmėjau gerai.
Taigi, vis dar važiuoju su tuo pačiu mano numerio kaulijusiu autobuso vairuotoju – pasišnekam, viską. Vis dar prašo skambinti. Vis dar sakau, kad neskambinsiu. Bet man ir lydimai merginai vieta už jo autobuse visada būna paruošta.
Sykį paslapčiom nupleškinus nusiunčiau jo nuotrauką vienam artimadūšiui draugeliui. Draugelis sakė, žiūrėk, koks kasos aparatas gražus, ir turėklas mėlynas. Ko tau daugiau reikia? Skaitydama šį protinimą žvengiau balsu, o vairuotojas pavydėjo.
Dabar į traukinį įgriūnu su bilietu dantyse, nes stotelėj atsiduriu paskutinę minutę. Prasistumiu pro vaikų vežimėlius ir neriu į savo pamėgtą kampelį. Kaifuoju nuo nebebaimės pražiopsoti savo stoteles.
Paskutinįsyk lankydamasi parduotuvėj strikinėjau apie lentynas, nes tualetinį popierių radau tik ant jų, pačiame viršuje. Didžiuuuulės pakuotės. Su šuniukais! Fig pasieksi. Stiebkis, kol apsišiksi – geležinis marketingas (atsiprašau).
Penkis kartus pašokau sučiupdama pakuotę pirštų galais, kol supratau, kad galop visi 16 šuniukuotų ritinėlių lachūdrinsis tiesiai man ant galvos. Tam buvau per ori, tad tiesiog užlipau lentyna kaip kopėčiom ir poką nusikėliau. Niekas aplink nė nemirktelėjo.
Užtat po kelių minučių man besiknisant po prieskonius priėjo mažas berniukas ir hebrajiškai kažko paprašė. Klausėjo mielumas iškėtė mano fizionomijos horizontą, bet atsiprašiau kalbanti angliškai. Abu neužtikrintai patylėjom. Aš nejaukiai nuėjau. Klausėjas – ne. Patylėjęs atsekė vėl. Nepasiduoda. Kažką sau po nosim pyptelėjo ir pamojo eit kartu. Nusekiau.
Rodo pirštuku aukštyn – dagim, sako. Žuvys – tiek jau žinau. Žiūriu, viršutinėj lentynoj išrikiuoti čipsai su žuvim. Nukėliau. Berniukas dydžio sulig dviem čipsų pakeliais laimingas nuvairavo savo kipą ir grobį prie kasų.
Išdidus triusikas buvo ne tik, kad priimtas – įvertinti ir išskirtiniai jo gebėjimai.
Lydinčios natos
... ir nuotrauka viršuje – iš to paties mano aprašomo (Mahane Yehuda) turgaus: