Metai karo. Patirčių punktyras, minčių paraštės (I dalis)

Jom Kipuro naktis, Tel Avivas. Nuo automobilių išsilaisvinusiomis gatvėmis lėtai slenka žmonių srautai. Lenkiam kokių aštuonerių metų mergytę ir šešerių metų berniuką. Mergytė berniukui:

– Jei skristum su manimi į JAV, ten turėtum savo asmeninį kambarį! 

– Oho, gal dar ir mamadą? (privati slėptuvė nuo raketų, paprastai vienas iš kambarių bute)

– Nėra ten mamadų…

– A, mamakai tada…(daugiabučių laiptinėse esančios slėptuvės, kuriomis drauge naudojasi kaimynai)

– Ne, neturi jie ir mamakų….

– Ką, tik miklatus?! (viešos slėptuvės parkuose, mokyklose ir pan.)

– Neturi ir miklatų, jie išvis tokių dalykų neturi! 

– Neturi?! Tai kur jie slepiasi, kai į  juos šaudo?

***

Pradedu rašyti tekstą, kurio ilgai vengiau – tikėjau, o paskui apsimetinėjau, kad galiu jo nerašyti, bet nebegaliu. Jam užsukus, apsimesdavau jo nematanti, imdavau atsainiai knebinėti savo kasdienių minčių kampelius, šluostyti nuo jų nesamas dulkes tikėdamasi, kad nesulaukęs mano dėmesio, šis žodelynas išeis – ir kurį laiką tikrai išeidavo. Bet pastarąjį mėnesį jis nuolat šalia, jis šliejasi į mane persipildžiusių jausmų svoriu, prieš miegą stebeilija į mane pilnais sakiniais, ir jie vis driekiasi tolyn – sklandžiai, nepaliaujamai, bauginančiai ir skatinančiai.  

Rašysiu sau ir tiems, kuriems rūpiu, gal dar užmes akį tie, kuriems smalsu pažinti kitokius pasaulius. Daugiau vargiai, ką patrauks, nes žiūrės į akis sudėtingam, nepatogiam, skaudžiam, nemaloniam, bauginančiam ir neįprastas mintis provokuojančiam laikui – kaži, ar jis pabarstys jūsų sparnus žvilgančiom įkvėpimo dulkėm. Visai ne sexy. 

Metai. Ciklai man visuomet būdavo svarbūs. Saulė kilo ir leidosi, o aš apskritus metus iš arti stebėjau dalykus, kurie liudija labai tamsias tiesas apie žmogaus prigimtį. Tą mūsų dalį, kurios, jei tik galime, renkamės nematyti – duokdie, kad ir neprireiktų. Bet, deja, ji čia: stovi priešais mus visu ūgiu, suleidusi savo nagus į skirtingus kontinentus. Dabar ją ignoruoti būtų tas pats, kas neigti savo pačių atvaizdą veidrody. 

Taip. Šis tekstas ne šiaip prašosi lauk – jis nori man padėti. Man pačiai reikia šių pastraipų kaip žolės gyduolės, padėsiančios tiek suvokti, tiek paleisti įstrigusias patirtis, o, galbūt, einant tamsiais takais apčiuopti ir šviesos siūlą – kaip gi kitaip rasti kelią lauk? Traumos akivaizdoje itin svarbus gydomasis vaidmuo tenka bendruomenei, atsigauti padeda ryšiai su kitais žmonėmis – apie tai kalba ir dr. Danutė Gailienė savo knygoje „Ką jie su mumis padarė?”. Nors šio teksto skaitytojų akys ir nebus per aprašomas patirtis ėjusios drauge, jo stiprybė kita – rašau lietuviškai, giliausiu savo balsu, savo pačios šaknimis ir turiu tylią viltį, kad žodžiai pasieks širdis artimo kraujo pulsu ir taip dovanos kelis jei ne apkabinimus, tai bet bent jau švelnius, stiprinančius rankos spustelėjimus – kad ir tylom, kad ir mintyse. 

Taigi, sveiki aplankę mano pereitą laiką. Čia rasite jausmų, įvykių ir pastebėjimų mozaiką – savotišką kolekciją, išeksponuotą punktyrine minčių linija; sekant veikiau jausmu, nei chronologine seka; dėliotą keletą mėnesių skirtinguose kontekstuose ir būsenose. Galima pavadinti tai karo dienoraščiu, o gal minčioraščiu. Būsenraščiu. Visaip.

/Ramybės dėlei koreguosiu kai kuriuos informacinio karo šlykštukų medžiojamus raktažodžius. Atsiprašau už nepatogumus/

***

Jei visa tai vyktų Lietuvoje, nepakelčiau. Skaudėtų ne tik kiekvieną sužeistą žmogų, bet ir augalą, gyvūną, dirvą, išniekintą brutalių tamsos pėdsakų. Geltų protėvių šaknis, prieš akis dūžtant jų pastangoms kilti ir eiti pirmyn per istoriją, stengiantis atitrūkti nuo smurtingiausių jos etapų ir išgydyti atmintį. Būtų labai baisu. 

Čia irgi skauda. Bet kitką ir kitaip. Skauda matyti neįtikėtiną žmogaus prigimties tamsiąją pusę. Matyti, kaip gėla verčia žmones peržengti visokias ribas. Kaip galios troškimas nesibaido jokių priemonių ir įžūliai kiršina žmones. Maudžia vietos artimųjų žaizdas. Be proto gelia sutinkamų tiesiogiai nukentėjusiųjų sužalotus gyvenimus. Peršti naikinamą pažintų miestų ir miestelių ramybę ir grožį. Pažintų – ne gimtų. Ko gero, tai yra tas tarpelis, per kurį įeina kiek oro – pakankamai, kad leistų man čia tebebūti. 

Gal dėl to mažulyčio tarpelio ir esu pajėgi išlaikyti vidinį atstumą, blaiviai įvertinti savo fizinį saugumą ir apglėbti čionykščius artimus. Išklausyti ir suprasti, užuot įsmukus į skausmo pelkę, akivarams užsiveriant virš galvos. Aš turiu tykų gimtos žemės užnugarį, kurio (bent kol kas) niekas neliečia, ir tai atskiria dieną nuo nakties. 

Jei šitaip kas vanotų per mano tautos kūną, kraują, istoriją ir kolektyvines traumas… Gniaužia kvapą vien apie taip pagalvojus. 

***

Skambina vyro draugas, izraelietis, prieš porą metų darbovietės išsiųstas į Airiją. 

– Kaip jautiesi, persikrausčius į (šalies) centrą?

– Tiesą sakant, niekad negalvojau, kad kada tai ištarsiu, bet man dabar ramiau, gatvėje negirdint arabų kalbos. Jeruzalėj viskas taip arti. Buvo laikas, kai mane tai traukė.

– Kol dar buvai naivi? – juokiasi. 

– Kol neištiko šitas siaubas, – nesijuokiu. – Atvažiavus ten radau visai ką kita, nei tikėjausi. Įtampa justi, bet žmonės gyvena šalia vieni kitų. Ir sugyvena daug gražiau, nei kada būčiau pagalvojus. Beveik visi mano tenykščiai draugai ir pažįstami dirbo organizacijose, vienaip ar kitaip siekiančiose dialogo. Ieškojo bendros – taikos – kalbos. Tai negali nejaudinti – trapu, bet viltinga.

– (Surimtėja) Taip… Tas tiesa. Iki to spalio dauguma normalių izraeliečių tikrai iš principo tikėjo viltim ir taikos galimybe, tikėjo, kad įmanoma gyventi kartu, kad visa kita – tai suknista politika. O dabar…

– Dabar viskas pakibo ore…

– Taigi… 

Po kelių mėnesių, antisemitizmui Airijoje nunešus stogą ir žlungant tarpvalstybiniams santykiams, skambinam tam pačiam draugui:

– Kaip jūs ten? Kaip jaučiatės? Nesiruošiat grįžt?

– Normaliai viskas. Svarbu nekalbėt hebrajiškai. Va, tiesa, davė kažkokias geltonas žvaigždes prisisiūt, bet daugiau nieko.

Žvengia.  

***

Kovoti su vidiniais demonais ir išoriniais – labai skirtinga patirtis. Nuo išorinių gydaisi išore ir atsitiesi greičiau – žinoma, jei jie ne per drastiški ir neįsliuogia vidun. Tada jau kita istorija. Bet pirmuoju atveju pasivaikščiojimas gražiu oru, atsitiktiniai pašnekesiai su gatvėje sutiktais žmonėmis, diena spoksant į jūrą ar mirkstant vandeny daro stebuklus. Kokia gyvybinga būtybė yra žmogus! Neįtikėtina. 

***

Atvykus čia, mane nustebino daug dalykų. Labai stengiausi neturėti išankstinio nusistatymo ir tikiu, kad mano sociologijos studijos (eilinįsyk) nepaprastai padėjo. Pirma manęs ėjo atviras smalsumas pažinti. Ir vis vien tikėjausi daug aštresnės kasdienybės. Bet ji tokia nebuvo – kartais ja tykiai tekėdavo elektra, girdėdavai apie jos istorines iškrovas ir pro trapios ramybės pirštus vis ištrūkstančius išpuolius – bet pati kasdienybė anaiptol neatrodė persisunkusi neapykanta. 

Žmonėms su intelekto sutrikimais skirtame pensione, kuriame savanoriavau, dirbo itin marga komanda. Slaugės ir slaugai – paprasti žmonės iš rajono – atskleidė visai kitokias realybės spalvas. Kartais jos būdavo tokios priešingos žiniasklaidos nutapytam paveikslui, kad man pasidarydavo gėda, jog iš tiesų tai nė velnio neraukiu apie šį kraštą. Garantuoju, nė vienam naujienų portalui tokia realybė nepasirodytų verta dėmesio! 

Visų pirma, izraelietiškai organizacijai priklausančiam pensionui vadovavo arabų musulmonas. Jo slaugų komandą sudarė žydai, arabai musulmonai ir krikščionys. Jauna veržli socialinė darbuotoja, neretai pašokdindavusi ant ausų ir patį vadovą, buvo arabė krikščionė iš Nazareto. Savanoriavom mes – margakilmiai savanoriai iš viso pasaulio ir Jeruzalėje gyvenanti katalikų sesuo misionierė iš Juodkalnijos. Pačios organizacijos generalinis direktorius, beje, buvo sekuliarus homoseksualus žydas, kilęs iš Lotynų Amerikos. Čia tilpo visi ir visokie. 

Vos susipažinusi su situacija, tikėjausi susiskaldymo į grupes pagal šias, rodytųs, raudonas linijas. Bet linijos pasirodė esą naudojamos bendros kasdienybės mezginiui megzti – žmonės išsmukdavo parūkyt ir išlenkt po puodelį kavutės drauge nepriklausomai nuo religijos ir etninės kilmės. Vaišindavo vieni kitus savo tradiciniais saldumynais, arabės ir žydės mokėsi vienos iš kitų receptų, darbuotojai sveikindavo vieni kitus su jų religinėmis šventėmis, net kilusiuose buitiniuose vaiduose siejanti kilmė nebuvo stipri advokatė. Per musulmonų šventes žydės darbe pavaduodavo musulmones ir atvirkščiai. Kasdienybė srūdavo tiesiog gyvenimu. Tai ir buvo Jeruzalės paradoksas, grožis, utopija ir stiprybė viename – toje paprastų žmonių kasdienos kapsulėje. Ir tokia kapsulė čia visai nebuvo išskirtinis reiškinys. Net gi, sakyčiau, tipinis.

Mane priėmė visur – buvau užsienietė, tad jiems – neutrali, prie kiekvieno ėjau atvirai, be išankstinio nusiteikimo. Su kolegomis keliavau tiek po Izraelį, tiek po Vakarų krantą, vakarieniavau jų soduose ir švenčiau vaikų gimtadienius. Buvau pasiruošusi viskam, bet nė karto negirdėjau neapykantos žodžių vieni kitų atžvilgiu. Buvau neformaliausiose aplinkose ir negirdėjau kaltinimų kitai pusei. Ką girdėjau?

Ir kaip tau Izraelis? – klausė jie, stebėdami mano nuostabą su smalsiom valiūkiškom šypsenom. Biškį kitaip, nei įsivaizdavai, ne? Visi užsieny galvoja, kad mes čia tik peilius viens kitam po gerklėm ir tekaišiojam. Krizena, susižvalgo tarpusavy. Palinguoja galvomis. Klausyk, mes gi tik norim gyvent. Tiesiog paprastai sau gyvent. Bet politika mums nepadeda, supranti? Politikai ir visokios radikalų grupės kiršina žmones. Ir tai girdėjau iš abiejų pusių. Net vaikštant šių temų paribiais, niekas į mane nemetė tokios atviros neapykantos apraiškų, kuriai šiandien absurdiškai atstovaujama Vakaruose. 

Sykį Vakarų krante gėriau kavą su trimis iš jo kilusiais, vietoje žinomais aktyvistais, kurie po kruvino arabų sukilimo (2000–2005 m.), prie kurio patys ir prisidėjo, nusprendė sudėti ginklus. Jie sakė, buvo klaiku, abiejų pusių kraujas liejosi upėmis. Išvydom, kad tai tik neišsemiamas siaubas, nesibaigiantis žiaurumas, taip nieko niekada nepasieksim. Bičiuliai nusprendė šiuo keliu nebeiti ir drauge įsteigė organizaciją, kurios tikslas – ugdyti nesmurtinės komunikacijos įgūdžius visuomenėje. Jie tikį, kad jų visuomenėje, besivadovaujančioje ne tik „akis už akį, dantis už dantį“, bet ir „sūnus už ne vietoj priparkuotą automobilį“* principu, reiktų pradėti būtent nuo to. Pasakojo ir apie daug kitų sunkiuose kontekstuose subrendusių viltingų iniciatyvų. Man buvo baugu, smalsu, neįsivaizdavau, kaip savo gyvenime nusikapsčiau iki tokių patirčių ir pokalbių, bet visa tai labai vežė. 

Netrukau suprasti, kad šalies centre – apie Tel Avivą – gyvenanti sekuliaresnė visuomenė labiau orientuota į šalies politinį gyvenimą, ten gimsta ir po šalį sklinda masiniai protestai, vyriausybės kritika ir politinės valios apraiškos. O Jeruzalėje paprasti žmonės labiau orientuoti į praktines taikos ir dialogo paieškas – natūralu, ten tautos taip glaudžiai gyvena drauge, kad sprendimus turi susirasti čia ir dabar. 

Tokios buvo mano patirtys. Ir tai – tik maža dalis. Neieškojau jų, neturėjau tokio tikslo – jos pačios pas mane atėjo. 

*Tikra istorija. Dirbau su vienu tų vyriškių iš Vakarų kranto – sykį turėjau jį pavaduoti, nes viename iš p@le2tiniečių kaimų vietinis jaunuolis prisiparkavo automobilį „ne ten“ ir už tai buvo vietoje užmuštas kito vietinio. Palaidotas per valandą, kad neįsikištų teisėsauga, o artimieji griebėsi linčo teismo. Bendruomenėje reikšmingą vaidmenį vaidinęs kolega lėkė taikyti šeimų, kad neįsipliekstų nesibaigiantis smurto ratas. Deja, šis įvykis jam niekuo nebuvo išskirtinis. Beje, Fahedas (vardas pakeistas) – vienas iš mano knygos pašnekovų.  

***

Sykį teko trumpai bendradarbiauti su vienu tuo metu gana nauju savo objektyvumu besididžiuojančiu lietuvišku portalu. Tuomet man jo ambicijos ir skelbiamos vertybės rodės it gaivaus vandens gurkšnis žurnalistikos srutų srovėse. Tik štai jo atstovas nuoširdžiai nustebo, neišgirdęs iš manęs neapykantos žodžių Izraeliui. Kaip pamažu supratau, aš, kaip blaivus šiuolaikiškas žmogus, turėjau šios šalies nekęsti a priori, o pro jos civilių patirtis žiūrėti kiaurai, it jos neegzistuotų. Man su tuo žmogum besidalijant savo atrastais realybės atspindžiais, jis teigė nieko panašaus negirdėjęs. 

Jis gal ir stebėjosi, bet klausydamasi jo reakcijų vis labiau ir labiau stulbau aš pati. Izraely tuo metu jau ilgą laiką vyko šimtatūkstantiniai protestai prieš demokratijai grėsmę keliančius valdžios sprendimus, o jis, rodės, nesuprato, apie ką aš kalbu. Man niekaip netilpo galvoj, kaip šiuolaikinis žurnalistas, turintis prieigą prie įvairiausių šaltinių, gali būti ko nors tokio negirdėjęs. Dar blogiau – jam, rodos, buvo nuoširdžiai sunku patikėti, jog yra žydų, nejaučiančių neapykantos arabams ar susirūpinusių esama padėtimi. Aš, tiesą sakant, kitokių sutikau labai nedaug. O jis teigė niekada „iš jokio kito lietuvio” nieko panašaus negirdėjęs (apskritai nuomonės apie Artimuosius Rytus susidaryti remiantis „kitais lietuviais” gal ir nereiktų, bet čia jau kita kalba). Tos realybės, kurią iš vidaus stebėjau aš, akivaizdoj jis rodės it apsirijęs kokių prasto skonio burtų. 

Tai atvažiuok ir pasižiūrėk, norėjosi pasakyti. Tai taip paprasta. Radikalai visada rėkia garsiausiai ir žiniasklaidai jie patys įdomiausi – sakiau jam tada. Bet jų nėra dauguma. Radikalių pažiūrų primetimas visai visuomenei kiršina žmones, gilina problemą ir, svarbiausia, menkina taikos ieškančiųjų pastangas. Pats blogiausias sprendimas siekiant taikos yra prisidėti prie žmonių kiršinimo. Taip norėjau, kad mane išgirstų. 

Netrukus prasidėjo 2020 m. pavasarį porą savaičių trukęs konfliktas – Ga*a eilinįsyk į pradėjo leisti raketas, Izraelio gatvėse pasiliejo smurtas. Besibaigiant pandemijai buvo justi, kad abiems pusėms visapusiškai trūkinėjo kantrybė. Tai buvo pirmoji ir tuo metu vienintelė mano girdėta sirena – gyvenau Jeruzalėje. Mano kolegos Tel Avive bei visa pietinė šalies dalis raketomis buvo šeriami po kelissyk per dieną (ir naktį). Jie skubėdavo slėptis per vidurį susitikimų, matydavau, kaip pakyla ir bėga iš savo vietų. Dešimt minučių stebėdavau tuos tuščius Zoomo ekranėlius su tuščiom kėdėm. Tikėdavausi, kad visi sugrįš. Ir taip iki kito karto. Rodės neįtikėtina, kaip organizuotai ir šaltai jie su visu tuo tvarkėsi. Kaip gerai išdresuoti jie buvo gyventi tokioj realybėj. 

Niekaip negaliu pamiršt jausmo, atsidarius objektyviojo progresyvaus portalo parengtą straipsnį, apžvelgiantį minėtą konfliktą. Negalėjau patikėti. Viskas buvo sukalta į vienus vartus – it mūsų pokalbių nė būta nebuvo. Surikiuoti vienos pusės nuostoliai, net neįvardijus te*ori*mo fakto ar šimtų tūkstančių Izraelio civilių, tuo metu vis dar besislėpusių nuo nesibaigiančių raketų atakų. Apžvelgiant situaciją Izraelyje, nebuvo cituotas ar bent paminėtas nė vienas oficialus šios šalies informacijos šaltinis. Bent iš padorumo, ar tam jų vadinamam objektyvumui pagrįsti. Vietoje to, cituoti plačiai žinomi kaip antiizraelietiški užsienio šalių šaltiniai, daugiausia dėmesio skiriant Al Ja2eerai – žiniasklaidai to paties K@taro, kuris finansiškai remia te*oro grupuotes regione. Šiandien šis žiniasklaidos kanalas yra uždraustas daugely nuoseklesnių arabų šalių, o praeitą mėnesį išgintas ir iš pačios P@le2tinos savivaldos. Bet mūsų žiniasklaidai jis kažkodėl puikiausiai tiko.  

Tąsyk man pasidarė bloga, kalė širdis, negalėjau užmigti. Tokio lygio dezinformacija, negebėjimas perlipti savo pažiūrų sutikus kitokią tiesą, žurnalistikos vardo teršimas ten, kur jo naiviai nesitikėjau, bet svarbiausia – kiršinimas užuot ieškojus taikos properšų – mane vimdė. Jūs griaunat šitokias trapias kasdienes šių žmonių pastangas… Žaidžiat savo paikus teisuoliškus ryšį su realybe praradusius žaidimus, už kurių slypi tikri gyvenimai ir abiejų tautų kančios, skatinamos ir tokių, kaip jūs. Būčiau pasakius, bet neturėjau jėgų. Mano draugai ir šeimos nariai tuo metu slėpėsi nuo raketų. Tai jau nebe mano kova. Bet man be galo skauda pastangas tų paprastų nepaprastų žmonių, kurių tiek daug, kurie tiesiog nori gyventi ir tiek daug dėl to daro – kasdien – ir tai, kad nei tos pastangos, nei jų skausmas nėra matomi ar pripažįstami. 

***

Neturiu donkichotiškų ambicijų – anei jėgų – lįsti į politinius klausimus ar advokatauti viešųjų ryšių žaidime pralošusiai šaliai, kurios vairo šiuo metu įsikibę radikalai, kurių nepalaiko reikšminga dalis jų pačių visuomenės. Dar ir dar sykį, aš rašau apie čia gyvenančio žmogaus žvilgsnį, jausmą, išgyventas situacijas ir patiriamą realybę – tiek kasdieniame gyvenime, tiek susidūrus su psichologinio ir informacinio karo apraiškomis. Bandau sustyguoti savo pačios minčių audrą, kad ji leistų man atsikvėpti. 

***

Mano žinutė vyrui: Vaikų daržely (už lango) kažkoks vaikas išmoko imituot sireną. Prisiekiu, tuoj išmėtysiu visus tuos gražius akmenis, kurių prisitempėm keliaudami. 

`

Akmenukus norisi svaidyti ir į motociklus, elektromobilius ir šimtus kitų kasdienių garsų, prasidedančių žemom pratisom natom, tolygiai kylančiom aukštyn. Iš savo grojaraščio jau ištryniau ir nemažai tokių elementų turinčių muzikos kūrinių. Niekad neįsivaizdavau, kiek kasdienio gyvenimo garsų gali priminti sireną. Ji palenda po oda, įsipina į tavo nervinį audinį.

***

G@zą supusiose bendruomenėse buvo gausu Izraelio taikos aktyvistų. Žmonių, darbinusių G@zos gyventojus savo namuose, vežiojusių jų vaikus į Izraelio ligonines. Novos festivalio bendruomenė pasižymi panašiomis vertybėmis. Netrūko traukiančių juos per dantį, ar tiesiog pastėrusių nuo jų drąsos. Bet šie žmonės gyveno taip, kaip suprato esant geriausia. 

Ir tada ištiko spalio septintoji. 

Jos siaubai nevaldomai paplito internete, bet mums jo nereikėjo. Mes turim draugų karių, kurie buvo išsiųsti ginti gyvenviečių į patį pragaro įkarštį, kurie jau metai kaip negali grįžti į normalų gyvenimą – kur ten, vis dar negeba palaikyti pokalbio. Turim šeimos narių, kilusių iš tų bendruomenių. Pažįstam žmones, kurių artimuosius niekinę siaubūnai (vadinkime juos taip, paraidžiui versdami iš anglų kalbos, užuot prikrėtę originalų žodį žvaigždučių) vaizdinę medžiagą kėlė į savo aukų socialines paskyras, pasinaudoję jų pačių telefonais. 

Mano vyro giminaitis per vieną dieną neteko visų savo draugų, šeimos narių ir pažįstamų, buvo atplėštas nuo savo vaikystės pasaulio. Jis dalijosi, jog išgyvenusieji pasakojo išpuolio metu pamatę savo darbuotojus iš G@zos. Nudžiugę, jog šie juos apgins nuo užpuolikų, su siaubu netrukus pamatė, jog užuot gynę, jie juos vedžioja po namus ir vardija, kur kiek turėtų būti likusių gyvų žydų, ir krausto žuvusiųjų spintas ir stalčius. Šis žmogus mažiausiai mėnesį su niekuo nesikalbėjo. Apie tris mėnesius nuolat lankėsi laidotuvėse. Pagal žydų tradiciją žmonės laidojami kiek įmanoma greičiau, kartais – net tą pačią dieną. Iš kur tie trys mėnesiai? Iš protu nesuvokiamo žiaurumo. Kūnų paprasčiausiai nebuvo įmanoma atpažinti. 

Itai kirpėjas, jaunas tylus vaikinukas, šoko Novos festivalyje. Jis aštuonias valandas bėgo dykuma, kol išsigelbėjo. Į darbą grįžo po metų. Pamačius jo akis, iki tol jose neregėtus išsiblaškymą, pyktį, apmaudą ir agresiją, man stingo saulės rezginys. Vis tik kitiems ne taip pasisekė. Buvo pabėgusių iš festivalio ir pasislėpusių netoliese esančiose gyvenvietėse, kurias ištiko toks pat klaikus likimas.

Mes tas istorijas apie net gyvuliui nebūdingą žiaurumą girdim iš pirmų, antrų, daugiausia trečių lūpų. Žuvusių ir nukentėjusių tiek daug, kad jos randa asmeninę prieigą prie visų kitų. Mes matom tų žmonių akis. Liudijam jų pasikeitusius veidus, padėrusius žvilgsnius.  

Visos taikos paieškos staiga gavo per snukį šlapiu kruvinu skuduru. Į tam gyvenimus atidavusius žmones įsimetė nejauki skaudi tyla. It įkirpti pašoko visi radikalai – mes jums sakėm, mes jums sakėm! Arba mes juos, arba jie mus, kitaip būti negali! Taip, sakėt. Negali meluot. Staiga jie įgijo pagrindą savo veiksmų laisvei ir atvėrė ištisas pandoros skrynias. Dar blogiau – kai kurie mūsų pačių draugai musulmonai, su kuriais leisdavom laiką ir net šokom vieni kitų vestuvėse, išpuolių nepasmerkė – vietoje to iškart po jų, dar neįpusėjus gedulo ir kariuomenei net neįžengus į Gazą, pradėjo platinti antiizraelietiškas antraštes. Mūsų ryšiai beviltiškai baugiai nutilo. Staiga ta trapi realybė skilo ir viešam, ir asmeniniam gyvenime. Kur dėt savo širdį, nenorinčią pamesti vilties ir tikėjimo? 

***

Intymumas. Pirmieji ilgi karo mėnesiai. Švelnus mylimo žmogaus prisilietimas – prieš akis nevalingai iškyla liudininkų istorijos ir vaizdo medžiaga. Sustingstu. Jaučiuosi kalta prieš visas tas žiauriai išniekintas moteris, kad patiriu tai, kas iš jų atimta galbūt amžiams – gal kartu su gyvybe, o gal dar baisiau – išplėšus sielą ir palikus tik funkcionuojantį jos kiautą. Jų patirtys tokios sukrečiančios, kad jų čiuptuvai siekia net mano kūną ir guolį. 

***

Labai norisi būt gerai. Dėkot vairuotojams, sustojusiems praleist per perėją. Pakelt kam ant šaligatvio iškritusias citrinas. Ir dėkoju. Ir keliu. Visada taip dariau, bet dabar tai vyksta itin sąmoningai. It malšinant troškulį. Atgal gaunu tą patį. Žmonės įsitempę, bet geri vieni kitiems. Tie, kurie eina į kontaktą, jo nori. Žmonės ieško šviesos. Tie maži atsitiktiniai jos blykstelėjimai nepaprastai praskaidrina dieną. Kaip niekad anksčiau. Einant iš kepyklos su dar karštu kepalėliu duonos, apkaišytu pardavėjų šypsenom, juokeliais, o kartais net ir dainom, kartais iš džiaugsmo, dėkingumo ir meilės gyvenimui norisi šokti. O juk viso labo ėjau pirkti duonos.

© Viktorija Einorė-Bechor

Teksto tęsinį skaitykite čia: II dalis