– Kaip randi ramybę? – paklausiau to žmogaus.
Pažinojau jį vos dieną: besibastydama po tuomet dar mažai pažintą Izraelį, vienam savaitgaliui buvau apsistojusi jo namuose. Bet jis kalbėjo ramiai, judėjo ramiai ir jo namai buvo labai ramūs. Todėl nusprendžiau, kad jis turėtų būti jau šio to išmokęs.
– Manau, svarbiausia netikėti viskuo, ką galvoji, – atsakė. – Mūsų gyvenimą komplikuoja tai, kad manome, jog visa tai, ką galvojame, yra tikra ir visuotinai teisinga.
Hm.
Šiandien galiu ramiai žiūrėti į tai, ko kažkada buvau peralkusi.
Šiandien kartais ilgiuosi to, ko kažkada mano gyvenime buvo per daug.
Šiandien kiek gėda to, ką įpykus rėžiau kaip neginčijamą (tos ar anos) dienos tiesą.
Šiandien maloniai nustembu suvokusi, kad mano kasdiena tapo dalykai, kurie kadais rodės kankinančiai nepasiekiami.
Šiandien...
Vakar...
Tai kaip ten buvo iš tiesų?
Iš tiesų tam tikru metu man tiesiog trūko ramybės priimant dabartį.
Akis
Man labai įdomu tai, kaip matome pasaulį. Fiziškai. Tai, kad mūsų matomos spalvos ir atspalviai priklauso nuo mūsų akies sandaros. Kad gyvūnai ir net kiti žmonės tą patį vaizdą gali matyti visiškai kitaip.
Ar kada žiūrėjoje dokumentiką apie tai, kaip kai kurie žvėrys regi pasaulį naktį? Aš mačiau. Jaučiausi esanti visiška vizualinė glušiukė. O štai šunims mes, pavyzdžiui, esame žalsvi. Dangus jiems – švelniai rausvas. Tai – jų tiesa. Kuri tiesa tiesesnė? Tavo ar šuns?
Vis prisimenu bičiulį, turintį įgimtą spalvinės regos sutrikimą. Vakarojant būtinai ateidavo toks metas, kai draugeliai prikibdavo prie šios temos, baksnodavo pirštais aplinką ir klausinėdavo, kokia to ar ano daikto spalva. Na, visi žinome, kad artimose draugystėse korektiškumui vietos nėra. Taigi tas bičiulis vis sakydavo, kad chaki spalva neegzistuoja: „Nėra tokios, jūs visi ją išsigalvojat“.
Tai išsigalvojam, ar ne? Ar „spalvinės regos sutrikimas“ yra sutrikimas tik todėl, kad didžioji dauguma mūsų mato kitaip?
Protas
Apie šią „didžiąją daugumą mūsų“ dažnai susimąstydavau, dirbdama su protinių sutrikimų turinčiais žmonėmis. Taip, aš neturiu medicininių žinių – pretenzijų šiai sričiai taip pat. Aš keliu šį klausimą kaip žmogus, gyvenantis tarp kitų žmonių. Ne tarp diagnozių. Tam tikromis prasmėmis aš – taip pat diagnozė. Tu – irgi. Bet jaučiu, kad anksčiau ar vėliau visi susitinkame ties ta riba, kur visų pirma esame tiesiog žmonės.
Sugrįžkime prie tikrovės jungties su, pavyzdžiui, atmintimi. Viena mano globotinė pensione sirgo alzheimeriu. Būdavo, kiek kartų įeini į kambarį, tiek ji bėga su tavimi sveikintis. Meta viską, ką veikusi, atsistumia beveik jos pačios dydžio kėdę, išsivaduoja iš užstalės, pribėga, puola glėbin ir krykštauja: „O, tai tu!!! Nežinojau, kad ateisi!” Trečią sykį per tą pačią valandą.
Ar jos džiaugsmas mūsų realybės ir sąmonės kontekste yra mažiau tikras ar prasmingas?
Tu, kuris manai, kad jis yra bereikšmis – atsistok, noriu pažiūrėt tau į akis.
Kitą globotinę kartais lankydavo sesuo. Ji labai džiaugdavosi, laukdavo, nekantraudavo, o seseriai ją vedantis pasivaikščioti visiems liekantiems namuose pranešdavo: „Ate, mes einam pasivaikščioti!”
Sykį po tokio vizito prisėdau šalia ir paklausiau:
- Tai kaip pasivaikščiojote? Kur buvote?
- Ką?
- Su seserimi. Kur ėjote?
- Su seserimi?
- Taip, prieš valandą buvo atėjusi tavo sesuo ir kažkur drauge išėjote...
- A, tikrai?
- Neprisimeni?
(Pauzė. Jau noriu atsiimti klausimą. Atsukti atgal ir ištrinti. Gal nori saldainiuko?)
- Ne... Sesuo?..
(Veidas ištįsta. Pasirodo, galima prarasti tai, ko nė nemanei turįs. Šaunuolė, Vika. Tai gal dabar jau pasiūlyk saldainiuką. Tiks ir prasmegt skradžiai žemės.)
Ar per kelias minutes išsitrynusi šios moters atmintis reiškia, kad seseriai jos lankyti apskritai neverta?
Siela
Atsigręžus į savo pačios išklampotas patirtis rodos, kad vidinis žvilgsnis lygiai taip pat priklauso nuo tam tikros emocinės šviesos, patirčių, atminties ir laiko perspektyvos. Todėl kartais jis savyje glaudžia net visiškas priešingybes.
Tam tikru gyvenimo metu galime būti neaprėpiamai laimingi bei matyti šuniškai rožinį dangų, kol Rūpestingieji krikštys mus Durneliu. Vardan Dievo (Tėvo)...
Eidami per žvėrišką savo sielos naktį išmankštinsime aštrią, veriančią vidinę regą, kurios kitomis aplinkybėmis nebūtume net įsivaizdavę.
Nuolat ilgėdamiesi kadais išgyvento džiaugsmo, kelsime prisiminimus apie jį dangun ir šlovinsime. Vėl ir vėl. Šita anglis iš laužo dabar - deimantas!
Įnirus į sunkmetį, ką tik išgyventas nuotykis išgaruos iš mūsų galvų vos per keletą minučių.
Išgyvenę pokyčių audras eisime tarsi ir per tą pačią kasdieną, bet jau nepatirdami emocinių viesulų.
Ar tai blogai? Ar tai mažiau svarbu ar tikra?
Visa tai yra tiesa. Bet rytoj ji gali pasikeisti. Išgyventi ir priimti svarbu tiek pat, kiek ir paleisti.
Viskas ir niekas, niekas ir viskas. Gyvenimas – jis tiesiog yra, ir tiek.
„Netikėk viskuo, ką galvoji“.
Išlaisvina. Ir mane, ir kitą.
Lydinčios natos
Rašant skambėjo:
Comments