Tekstas publikuotas žurnalo „Moteris” 2020 m. sausio mėn. numeryje.
Tęsinys (II dalis čia)
Devyni
Rudenį vaikų programoje įsidarbino naujas vaikinas – džiaugėmės, vyrų šiame darbe trūksta. Juk absoliuti dauguma mažųjų – berniukai, pasiutę berniukai.
Naujasis kolega labai džiaugėsi darbo vieta, nuo pat pirmos dienos noriai su visais bendravo, tiesė tiltus. Bet netrukome sumoti – kadaise jis buvo vienas jų.
Šiandien didžiuojasi keliais aukštaisiais, rašo eilėraščius, nuolat ko nors mokosi ir net yra išleidęs poezijos knygą. Bet socialinio adekvatumo trūksta, ryšys intensyviai vejamas keistoko ilgio ir storio siūlais.
Vadovė pasivedė į šalį – „Vika, ko gero, matai, kad jis ne toks, kaip visi, ar ne?“ Matau. Žinoma. Pamėginkim. Matysim, kaip jam seksis.
Jis labai trokšta, kad sektųsi. Nereikia nė komentuoti, koks svarbus jam šis žingsnis į kitą realybės pusę.
Jį paskiria dirbti su mano grupe. Joje – septyni berniukai. Pirmieji mėnesiai visai sklandūs. Jis nuolat kartoja, kaip gera su mumis dirbti – it mantrą ar užkalbėjimą.
Mantros jam reikia. Netrukus imu pastebėti. Jis bijo berniukų. Jiems suagresyvėjus, krūpčioja. Vaikai tai užuodžia per sekundę, ir hierarchija išsibalansuoja.
Sykį pamatau, kaip, kepštelėtas vaikio, jį spontaniškai stumteli. Veiksmas gynybinis, grubus – vaikas plačiu mostu parvirsta ant žemės. Šurmuly ir chaose ši akimirka lieka nepastebėta vadovų, tačiau mano ir naujojo kolegos akys susitinka. Žiūriu tiesiai, į žvilgsnį sudėjusi nuogas mintis. Nesakau nė žodžio. Jis išsigąsta.
Netrukus ima sekioti man iš paskos ir unkšti, negalįs pakęsti vieno ar kito vaiko. Siutina. „Tai vieta būtent tokiems vaikams. Jei nori būti čia, negali rinktis jų netoleruoti. Tuo labiau – skųstis jais it sąmoningai savo elgesį kontroliuojančiais suaugusiais“, – išpurškiu beveik kassyk. Neveikia. Siūlai susimazgė.
Iš pradžių užmezgėme šiltą ryšį, tad vežimėlis apvirto leisdamas pajusti to gėrio svorį. Vos mane aptikęs savo radare, naujasis grupės vadovas leidžia sau vengti sudėtingų situacijų ir vis dažniau pabėga palikęs vieną. Taip, pabėga.
Sykį šmurkštelėjo į gretimą klasę ir užsitrenkė duris. Užverdamas dar baugščiai per tarpą nužvelgė, kaip emocinę pusiausvyrą praradęs mano ūgio paauglys paleidžia į darbą kumščius, – vos nulaikiau. Bėk, Bebenčiuk, kvailutė atkals laumę raganą.
Išvargusi pykstu, kad jis vengia savo darbo. Už kurį jam mokama, po galais. Ir dar tu, šmiki, priešingai nei aš, esi siunčiamas į įvairius kursus, kuriuose moko, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis, kokiomis tu mane, savanorę, palieki vieną, avine. Patyliukais rikiuoju visą zoologijos sodą, gimsta ir naujų rūšių pavadinimų.
O tada pastebiu dar kai ką. Jis darbo nevengia, jis tiesiog daug ko negali. Ir tai kaip įmanydamas slepia.
Keramikos klasėje sukuosi tarp dviejų pasiutėlių, padedu atlikti užduotis. Nespėju. Sukaitusi volioju pitas ir gaudau molį iš darbininkų gerklių ir plaukų. „Vika, ar gali padaryti ir už šitą?“ – tyliai prašo. Metu žvilgsnį – to betrūko, sėdi su vienu ir dar prašo pagalbos! „Ne, negaliu. Ir taip vos spėju“, – atšaunu. Apsivožk. Parmazonas, visai išnaglėjo. „Gerai, atsiprašau.“
Baigiu kovoti su anais dviem, atsikvepiu ir tada pamatau. Užduotis buvo nulipdyti plytelę. Lygią, nedidelę, dekoratyvinę. Jis sėdi šalia berniuko, o ant stalo priešais – pelkė. Į stalą įtrintas molis. Pirštai maklinėja po masę, jis nepakelia akių. Iškaitęs, skruostai tamsiai raudoni.
Gerklę aptraukia šerkšnas. Jis tiesiog nesugeba. Jo ir motorika sutrikusi, po galais. Prieinu. Mirkt, šypt – duok, sakau, dabar turiu laiko.
Vakarienė. Tądien su savo gauja dirbom tik dviese. Dažniausiai būnam keturiese, tad lakstau pirmyn atgal, pjaustau daržoves, nešioju gėrimą. Jis sėdi su berniukais. Valgo, dairosi. „Vika, ar gali nulupti apelsiną? Aš negaliu...“ Jau žinau – tikrai negali. Sykį bandė, rezultatas buvo panašus į tą į stalą įtrintą molį, tik šitą dar ir suvalgyti kažkas turės. Nulupu ir apelsiną. Paduodu. Apžvelgiu karo lauką.
Vienas vaikis sėdi ir žiūri į jogurto indelį. Nekalba. Apspangintas vaistų, visada apsnūdęs. Jogurtas nepaliestas. „Kas šiam?“ – klausiu. Paprastai sušluoja visą paduotą maistą. „Nežinau“, – atsiliepia kolega. „Jau dešimt minučių taip sėdi. Matyt, šiandien nenori“, – ir siekia jogurtą išmesti. Nesąmonė, galvoju, ir įsižiūriu įdėmiau.
Jogurto indeliai tvarkingai atidaryti, išrikiuoti priešais vaikus. O šaukštelių tai ir nėra. Vienas berniukas jogurtą laižo, osmosas vyksta per visus žandus. Kitas kabina pirštais, čia dar gi bandoma maistą įsisavinti ir per marškinėlius. Viskas kaip ir normalu, ar ne?
O, vargeli. Tai kas dar pražiopsota? Užplūsta nuovargis, pyktis, tuoj sprogsiu. Tada stabteliu, užsimerkiu ir viską galvoj apsuku – aštuoni. Aštuoni berniukai mano grupėj. Ir tiek.
Aš žiūrėjau į jį, kaip jis žiūrėjo į berniukus – kaip į Galinčius ir Besirenkančius. Abu klydom. Dar viena pamoka. Norėti juos matyti vienokius nereiškia, kad jie tokie yra. Nugalėję. Užaugę. Įveikę. Jie ne tokie. Jis ne toks. Staiga suprantu ir kodėl jis tiems mažiems veidrodėliams toks nepakantus.
Nuo tada dirbti kartu pasidarė įmanu. Nebesierzinu. Faini visi mano berniukai.
Stojus tiesiai priešais tiesą, viskas pasidaro įmanu – apsibrėžiu raudonai. Reikia tik neprarasti budrumo atsimerkti vis iš naujo.
Dešimt
Grupėje yra berniukas be diagnozės. Niekas negali jos tiksliai nustatyti. Darbuotojai net sako, kad jam čia ne vieta, jis kitoks, nei kiti, kad vaistai ir diagnozių diktuojami sprendimai jam nepadės.
Jo tėvas sirgo šizofrenija. Kai vaikis buvo kūdikis, tėvas jo akyse nužudė motiną ir nusižudė pats. Visi gūžčioja pečiais – ar visa tai, kuo jis yra dabar, paskatino patirtas šokas? Negali būti, juk buvo gerokai per mažas, kad prisimintų.
Galvoju – ar gali būti per mažas pačiai nenatūraliausiai savo kraujo tragedijai? Gali būti nebent per mažas jos mastui. Toks mažas, kad augdamas turi peraugti ją visą – kasdien vis iš naujo. Galvoju kartais tyliai, o kartais – garsiai.
Nesakau „visa tai, koks jis yra“. Tai – ne lukštas. Jis visas tapo kažkuo.
Nė viena jo veido išraiška nėra natūrali. Stebi konvulsingą išraiškų srautą ir su siaubu suvoki, kad vienintelė tikroji – demoniškas žvilgsnis. Nesu mačiusi kraupesnio žvilgsnio. Susidūrus su patyliukais iš kampo į tave įbestomis akimis, krūtine nuvilnija tiesioginio ryšio su pragaru banga.
Vienintelė šį ryšį nutraukianti priemonė – absoliuti ramybė ir atkakli šypsena. Tiesa, iš pradžių kraupi išraiška tik dar labiau suintensyvėja. Jos nepaisant ir toliau, vaiko veidas sutrinka ir išsilygina. Ne nurimsta. Tiesiog į tave porą sekundžių vėpso bežadis, bejausmis žmogus. Tada lėtai nusisuka.
Jam dvylika metų. Jau beveik mano ūgio. Jis obsesiškai seka save veidrodžiuose. Užmatęs kad ir mažiausią, vis bėga prie jo ir spokso į save, atsiribojęs nuo likusio pasaulio. Vaiposi. Vieną po kitos kaitalioja tas dirbtines išraiškas. Kuždasi.
Personalas sako, kad jame gyvena kelios asmenybės. Jos kinta kas kelias minutes. Asmenybių apstu – ne tik jame, bet ir aplink. Kartais jis sėdi ir kalbasi su tuo, ko mes nematom. Įdėmiai stebi savo pašnekovo akis ir iš kalbos srauto supranti, kad tai – dialogas. Jis net atliepia į tuštumos atsakymus arba klausimus.
Kartais jo kalba perdėm oficiali. Kartais jis ima šokti aukštyn keldamas rankas ir itin geidulingai linguodamas klubais. Dar jis ima klykti. Žviegti nesavu balsu pritraukdamas rankas prie smakro, dengdamasis veidą, siaubo kupinu žvilgsniu. Taip klykti, be atokvėpio, jis gali, pavyzdžiui, dvi valandas. Protarpiais pasipila tarpusavyje nesisiejančios frazės.
Kartais tiesiog pakyla iš savo vietos ir išbėga iš klasės. Sykį vijausi – išleisti vieno negalima, nes išsmukęs pradings, pasislėps kur nors mokyklos koridoriuose ir tada velniai žino (rodos, tik jie vieni ir žino), ką padarys.
Lėkiau kaip strėlė iš paskos, be žodžių, turėdama vienintelį tikslą – nepaleisti iš akių. Perbėgome vituvę, kiemą, visą mokyklą koridoriais ir laiptais, išpuolėme į vidinį kiemą ir žaidimų aikštelę. Ten sustojau. Teritorija aptverta, užrėmiau duris. Bent žinau, kad neištrūks. Stovėjau, o jis lakstė ratais. Pradėjo klykti, prabėgomis plėšyti ir laužyti pasiekiamus augalus.
Atbėgo vadovė. Pataikė į tylos minutę. „Ar viskas gerai?“ „Ne, negerai“. Su šiais žodžiais jis praneria pro šalį, vėl paleisdamas kurtinantį klyksmą.
Ji jį pagavo, nutempė į „raminamąjį kambarėlį“. Mažutis, be langų, kupinas minkštų daiktų. Nustūmė į kampą, kad atsigultų. Pradėjo kalbėtis. Raminti. Tada barti. Šaukti. Jis prapliupo staugti ir verkti. Įbedė į ją savo paklaikusį žvilgsnį ir staiga, jai tebekalbant, raudodamas ėmė juoktis.
Stebėjau visa tai užpilta cementinės tylos. Tokio emocijų jovalo nebuvau mačiusi. Jis juokėsi jai į veidą, srūvant ašaroms, pasikūkčiodamas, juokėsi įžūliai, erzinamai, agresyviai, dirbtinai, nuolat žvilgčiodamas ir į mane.
Kartais po tokių išpuolių jis sugrįžta. „Aš atsiprašau, atsiprašau, aš labai atsiprašau, aš ramus, aš dabar ramus!” Pravirksta. Verkia konvulsingai, kol įtikini, kad nepyksti, visai visai nepyksti, kad matai, koks jis ramus ir geras vaikas.
Ir tie dialogai.
Pribėga.
– Vika, aš norėjau tau kai ką pasakyti.
– Sakyk.
– Aš tave myliu, labai.
– Aš irgi tave myliu.
Nueina.
(Kartoti nuo dviejų iki kelių kartų iš eilės)
Stebiu žaidžiančius vaikus. Prisėlina iš nugaros. Apsidairo.
– Vika, aš pykstu.
– Ant ko pyksti?
– Ant Josi.
– Josi? Kas jis toks? Nepažįstu. Visoje mokykloje nėra jokio Josi.
– Kaip tai nepažįsti, juk ką tik su juo kalbėjai, – pykteli.
– Aš nekalbėjau su jokiu Josi, aš iš viso dabar su niekuo nesikalbėjau. Kas jis toks?
– Neprisimenu.
Nubėga.
Josi yra nuolatinis mūsų lankytojas. Ir ant jo visada pykstama. Ir truputį ant manęs – kam apsimetu jo nepažįstanti.
Niekas neturi atsakymų. Juos kužda tik tas kažkas tuštumoje prie berniuko, bet niekas kitas jo negirdi. Patyliukais susidūrus su tuo kraupiuoju žvilgsniu iš kampo, nevalingai dingteli mintis, kurios protu nesirinkčiau – apsėstas. Jis tikrai gali įtikinti tokia realybe.
Kas jo laukia? Kas jo laukia, kai iš berniuko virs vyru? Josi, mes pykstam ant tavęs.
Begalybė
Mane yra apspjovę – į veidą ir nugarą. Yra nutempę mano daiktus į krūmus. Išvolioję striukę smėlyje. Nors ką tik glėbesčiavomės ir kartojom, kaip vieni kitus mylim. Mane yra apipeckioję snargliais. Esu gavusi stiklinę vandens su seilėm – gražiai besišnekučiuojant, skęstant dangiškoje šypsenoje, ją šliūkštelėjo į veidą ir ant krūtinės. Dar man yra spiegę į veidą vos kelių centimetrų atstumu, nes nereagavau į parodomąją isteriją.
Visais šiais atvejais yra meiliai šypsomasi arba juokiamasi. Ir akylai, akylai stebima.
Pati neatsistebiu – man tai nesukelia jokios kitos reakcijos, tik staigų, beveik instinktyvų „ei!” Karo šūksniu sustabdžiusi medžiotoją, įbedu į jį ramų žvilgsnį ir susitvarkau. Na, nusibraukiu tas gleives.
Su kai kuriais gali pasikalbėti. „Kodėl tu mane taip liūdini?“ Tiesa, liūdėti irgi reikia atsargiai, nes po keliolikos minučių gali būti apipilta saujomis įvairiaspalvių žiedų, pasiskolintų iš mokyklos gėlynėlio. Mokyklos vadovybei mano liūdesys ne prie širdies.
O su kai kuriais nėra prasmės net pradėti. Energijos švaistymas – dar pats imsi ir patikėsi, kad nuoskauda tikra.
Nieko asmeniška. Absoliučiai nieko asmeniška. Tiesiog tai žinai. Niekas neaiškino – čia apskritai į visa tai esi įmetamas kaip į balą, be jokių mokymų. Regis, visada žinojau. Bet iš kur? Kas tu tokia? Kaip aš tavęs nesutikau iki šiol?
Baigusi darbo dieną, už nugaros užveriu duris ir giliai įkvepiu jusles žadinančio Jeruzalės oro. Kalnuose jis gaivus net ir kaitriausios dienos vakarą. Žengiant į gatvę, kassyk karčiasaldžiai dilgteli – aš galiu rinktis.
Ne juos, šiuos žmones, turiu minty. Gyvenimą galiu rinktis.
Taip jį ir atsiimu.
Lydinčios natos
Rašant paskutinę dalį, grįžo ir muzika:
Nuotraukose vaizduojami asmenys nebūtinai susiję su atpasakojamais įvykiais.