Tekstas publikuotas žurnalo „Moteris” 2020 m. sausio mėn. numeryje.
Tęsinys (I dalis čia)
Keturi
O štai aną mėginau kilstelėti, laisvindama iš vežimėlio – norėjau patraukti diržą, kuriuo jis būna prisegtas, kad nepabėgtų. Taip – kad nepabėgtų iš neįgaliųjų vežimėlio, negalėdamas vaikščioti. Taip nutinka. Galit patys įsivaizduoti, kaip tai atrodo. O gal ir ne.
Ranka švyst, vyriškis krypt, mano delnas šnai tiesiai į balą ant sėdynės – šlapimas. Dar šiltas. Jėj, kaip nemalonu. Kur tos drėgnos servetėlės, bent kol pasieksiu kriauklę...
Keliaujam namo, šlapimu trenkia visas autobusiukas. Visi tyli, tik viena globotinė vis mane kumši ir maždaug kas septynias minutes pusbalsiu informuoja: Vika, kažkas iš mūsų apsisisiojo. Pranešti tokį faktą reiškia jį suprasti, o jį suprasti reiškia, kad galbūt dar gebi neapsisisioti pats. Todėl pranešti būtina – tiek kartų, kiek tik gali.
Mano ranka čiupinėja trečią drėgną servetėlę, keleiviai suraukę nosis. O kažkas makaluojasi savo paties šlapime ir žliugsi per visas autobusiuko gale esančias sėdynes iš eilės – gal kažkur bus sausiau. Užsimerki, susiimi už smilkinių ir stengiesi atsijungti nuo realybės, kurios pakeisti negali. Tuoj grįšim namo.
Grįžtam namo. Konvejeris. Keturios poros darbuotojų rankų turi pamaitinti trisdešimt burnų. Šokinėju – anas apsišlapino! Jis apsišlapinęs! Ei!
Viskas čia turi savo tvarką. Laikas valgyti, vadinasi, laikas valgyti. Nėra kada prausti ir perrengti – kiti liktų laiku nevalgę. Paskui.
Veiksmo nuošalė. Stoviu. Tebegniaužiu servetėlę. Žiūriu, kaip žmogelis sėdi už stalo, muistosi ant kėdės ir valgo. Sėdi ir valgo savo paties šlapime. „Jau šaltas“, pagalvoju.
Nukaista ranka – ta trečia servetėlė yra visas mano nepatogumas, ponai ir ponios. Prašau.
Penki
Vieną dieną dvi valandas sėdėjau ant sofos ranktūrio prie vienos iš savo senučių, šluosčiau jai iš burnos nuolat srūvantį kraują, padavinėjau vandenį ir glosčiau galvą.
Toks buvo mano darbas.
Ryte jai rovė dantį, po to visą dieną nesiliovė kliokti kraujas. Išsigandusi, pavargusi, nesuprantanti, kas vyksta. Kišo liežuvį, valiau kraują tiesiai nuo jo, su visais krešuliais.
Laksčiau šlapinti servetėlių ir braukiau kraują nuo jos pirštų. Bėgiojau išmesti panaudotų – šiukšlinė buvo pilna popieriuje strigusio kraujo. Ji vis kišo pirštus burnon. Matyt, žaizdą niežėjo, tad ji ją draskė: vos nusisuku – ir vėl dainelė iš pradžių. Vėl ir vėl.
Ji gulėjo ant sofos, žiūrėjo televizorių ir laikė mano ranką. Tyliai, kantriai jos skruostais riedėjo ašaros. Kambary buvom tik mudvi. Sėdėjau, nuo kraujo gausos ir kvapo kilo šleikštulys, pykino.
Ji žiūrėjo į televizoriaus ekraną, aš žiūrėjau į ją ir galvojau, kad, ko gero, nesu dirbusi jokio svarbesnio darbo. Nors prieš atvažiuodama čia spėjau sukaupti aštuonerius įvairios profesinės patirties metus. Ir kad mane visa tai – visas tas laikas su jais – pakeis. Stipriai. Kad niekada po to nebebūsiu tokia pat, kaip prieš tai.
Nebeįmanoma būti tokiai, kaip prieš tai.
Žiūrėjau į krauju nutaškytus jos karolius. Geltoni kantriu krauju nutaškyti karoliai. „Jie pasieks mano dugną.“
Šeši
Mirė viena iš globotinių. Dieną atidirbusi su vaikais, vakare atėjau į pensioną, kur radau ašarų pakalnę.
Viena iš moterų verkė ilgai, pasikūkčiodama, daug dienų – dar ganėtinai skaidraus proto, nors kasdien vis labiau pasiglemžiama Dauno ir Alzheimerio dueto.
– Mieloji, pakaks...
– Skauda!!!
– Žinau, miela...
– Kokia viso to prasmė!?
– …
– Kodėl ji!?
– Ji sunkiai sirgo...
– Ne, tu nesupranti! Kodėl ji!? Kodėl ne aš!?
– <opa...>
– Tai neteisinga!!!
– Tai niekada neatrodo teisinga. Pagalvok – jei būtum išėjus tu, dabar šitaip verktų ji... Ar taip būtų teisingiau?
– Skauda!!! – Skauda. Taip. Ir liūdna. Ir baisu. Bet juk ji visuomet buvo tokia linksma, pameni? Ji taip tave mylėjo. Ji nebūtų norėjusi, kad taip ilgai ir skaudžiai verktum. Pagalvok. Ar galėtum apie tai pagalvoti ir pasistengti truputį nurimti – na, dėl jos?
– NE!!! SKAUDA!!!
O, nuogume.
„Skauda“. „Ne“. Nes „skauda“ ir nes „ne“. Ir viskas. Tiesmukas skaidrumas be socialinio baroko. O, kad visi taip galėtume – gal būtume sveikesni.
Septyni
Surenku chebrą iš darbo vietų. Sėdim visi autobusiuke, riedam namo.
Pajuntu judesį apie savo plaukus. Vos juntamą – it skersvėjį, it nesusipratimą. Grįžteliu – už manęs sėdi vienas iš mūsiškių vyrų. Jis beveik nekalba. Itin drovus. Nieko keista – kai ateina lankyti jo mamelė, pakalba už visus, už tiek pat ir pavalgo – su kolegom nutarėm, kad jam nieko daugiau gyvenime ir neliko.
Pasirodo, pirštų galiukais siekia mano plaukų. Prisiliesti. Pagautas nedrąsiai nusišypso, pasigąsta. Jausmas skaidrus. Nusišypsau jam atgal. Įtampa veide atsileidžia. Nusisuku, bet kilsteliu ranką sau virš galvos ir mosteliu pirštais. Jis ištiesia savąją, suimu jo delną. Sėdim taip pakibę visą likusį kelią – apie 20 minučių.
Tylim. Nusišypsom kartais. Bet šiaip jau tiesiog žiūrim kiekvienas pro savo langą.
Taip ir yra.
Aštuoni
Ji vos juda, vos kalba – tyliai, it kitam pasauliui – bet viską, viską, ką tik dar gali, nori daryti pati.
Manęs neįsileido ilgai. Kol staiga įsileido. Ėjau prie jos tyliai ir labai iš lėto, it to reiktų man, ne jai – ir vieną dieną įsileido.
Manau, nes iš tiesų tai man ir reikėjo.
Dabar vis šaukia ir prašo mažų dalykų. Paduoti stiklinę vandens. Servetėlę. Mažose savarankiškose jos nesekmėse išgirstu savo vardą.
Vaikščioti ji gali tik įsitvėrusi vaikštynės su ratukais. Kelias nuo valgomojo iki lifto trunka amžinybę. Žingsnelis išklypusiomis, sunkiais batais apkaustytomis kojomis. Dar vienas. Dar vienas. Stabt. Kilst vaikštynę. Stukt – numeta, pasukusi reikiamu kampu. Bet nemėgink prisiliesti. Pati!
Galų gale pasiekia liftą. Rankos pakelti negali – jei paleis ratelius, praras pusiausvyrą ir kris. Sykį, būdama netoliese, prišokau lifto iškviesti. „Nuuuuuu!!!” Atsiprašau. Supratau. Šiukštu! Atsitraukiau, nesumodama, o kas gi dabar.
O gi dabar ji prisistumia artyn prie sienos ir galva daužo mygtuką, kol pavyksta jį nuspausti.
Štai, kas dabar. Pati.
Kartais ji vis tik irgi griūna. Balsu prasiveržia skausmas – matau, ne fizinis. Keliama dviejų žmonių (nes itin sunki), visad tyliai verkia.
Sykį vėl išgirdau savo vardą. Nusekusi balso kryptimi, radau ją tualete. Stovi su savo ratukais prie klozeto. Nesuprantu, kas nutiko. Apsidairau – viskas čia rodos tvarkinga ir vietoje.
Tada ji pakelia į mane akis ir paprašo numauti jai kelnes. To ir galva daužydamas sieną nepadarysi, nepaleidęs ratelių.
Kol mudvi oriai tylėdamos įveikiam šią neorią užduotį, galvoje sukasi šimtai gyvenimų paralelių. Ir viena realybė.
Nuotraukose vaizduojami asmenys nebūtinai susiję su atpasakojamais įvykiais.