Aš labai mėgstu vaikščioti. Ėjimas pėsčiomis išvalo mano mintis, perkeičia emocijas, atkabina kūną nuo jausmų svorio ir jėgos, o ir pastaruosius padeda persverti kitais matais. Tai toks nuostabus būdas susiderinti vidines stygas, kad jei galėčiau vaikščioti skirsčiomis arba plaukčiomis, tą irgi daryčiau kasdien.
Kasdien. Bent po valandą. Tam turiu puikų priminimą - kalytę Čiubą. Pusė septynių vakaro, ir Čiubulis įmerkia mano sąžinę į savo riešutinių akelių gelmę. Tas akeles spaudžia sklidina pūslė ir per dieną jėgų sodriai primiegotas energijos motorėlis, bet tai tik užtikrina mano meilės vaikščiojimui (ir šuneliui) pergalę prieš tingulį.
Sušokam savo ritualinį šokį (batai-pavadėlis-skanukų maišelis-kantriai sėdėt kol rakinamos durys-skanukas bedugnėn gerklėn-bėgam laiptais žemyn). Žengiam lauk, o ten - mūsų įprasti maršrutai. Visokių formų ratai ir kilpos, dalinančios miestą savotiškais skerspjūviais, leidžiančios jį (ir save) pažinti vis kitu kampu.
Pamenu, kaip tėtis mane „mokė vaikščioti“. Vaikščioti aš jau senokai mokėjau, bet mudu su tėčiu mėgstam krėsti nesąmones, o jis pats visad pasižymėjo britiškų atspalvių humoro jausmu, tad sykį, kai buvau gal kokių dešimties, labai rimtu veidu man aiškino: „Meti va taip vieną pėdą į priekį, priešais save, ir perneši ant jos savo kūno svorį. Tada meti kitą pėdą į priekį - pageidautina irgi priešais save - ir irgi perneši ant jos savo kūno svorį. Ir kartoji. Viskas.“ Instruktažą lydėjo detali fizinė prezentacija (ypač pėdos metimo priekin), springau juoku ir tada dar nesupratau, kad tėtis mane moko vieno svarbiausių sveiko proto išsaugojimo būdų, kuris, gerai išlavinus, iš gyvenimo svorio nešimo priekin gali virsti to svorio reguliavimo ar net nusimetimo garantu.
Kasdien. Bent po valandą. Taigi, ilgainiui taip mėgstamais ratais imi judėti mechaniškai. Jie tau nieko nauja nebeatskleidžia, nieko juose neberandi, net tavo mintys veikiau sustingsta, užuot pailsėjusios. Būna, atsibundi iš mechaninio pėdų dėliojimo pirmyn tik pajutus šunelio tempiamą pavadėlį - vadinasi, namai jau nebetoli. Jau apėjom. Kur aš buvau?
Vasaros pabaigoj persikraustėm į naują miestą, tad pirmus mėnesius buvau apspangusi nuo vaikščiojimų-atradimų saldumo. Nauja teritorija!!! Nepraėjo nė pusmetis ir pradėjau šiept dantis.
Taip į vieną mėgstamiausių dienos užduočių įsimeta nuobodulys. Darosi nyku. Ir jei ne pareiga riešutų spalvos akelėms, įkalbinti save žengti per tą patirties nudėvėjimo slenkstį darytųsi vis sunkiau ir sunkiau.
Žinot, ką prikapsėjus tokiai būsenai darau? Einu tuos maršrutus atvirkščiai. Kita kryptimi, nei esu pratusi. Ir štai ką tai darydama pastebiu:
Sugalvojusi tądien eiti atvirkščiai, iš anksto nekantrauju žengti pro duris.
Staiga tas pats nudrožtas maršrutas ant kiekvieno kampo ima mane intriguoti.
Pamatau tai, ko nepastebėdavau ankščiau. Koks gražus kiemelis slepiasi už to namo, į kurį buvau pratusi žiūrėti iš kitos pusės! Koks vaizdas atsiveria nuo kalvos, leidžiantis nuo jos kitame krašte! O, čia kopti į kalną lengviau - o aš tiek laiko čia leisdavausi, kildama daug statesniu šlaitu iš kitos pusės.
Atrandu naujus maršrutus. Naujus maršrutus!!! Nubraukus nuo savo smalsumo dulkes, vėl pakeliu galvą ir imu nardyti į skersgatvius, jungti naujas gatveles, transformuodama savo ratus ir kilpas naujomis kryptimis.
Bet šis, žmogau, šis reikalauja savarankiškos pastraipos. Šituo nepatikėsi. Eidama atvirkščiai, aš pasiklystu. Tiesiog praeinu posūkius. Jų neatpažįstu. Pirmąsyk eidama seniai perprastais takais atvirkščiai, beveik visad bent truputį pasimetu. Nes namus, medžius ir vartus, tvoras ir šikšnosparnių pilnus fikusus esu pratusi matyti kitu kampu.
Aš iš tų žmonių, kuriems žemėlapis, be fizinio jo patyrimo, nieko nesako. Iš tų stenėtojų, kurie, naudodamiesi žemėlapiu, privalo jį pasukti ėjimo kryptimi, nes kitaip jiems viskas susimaišo. Bet leisk man sąmoningai pereiti kad ir klaidžiausius skersgatvius pačiai - ir aš jus išvesiu Jeruzalės senamiesčio gatvelėmis bei stogais kad ir vidurnaktį. Be jokių nuorodų.
Taigi, galvoju. Pasirodo, vienaip patyrus žemėlapį - arba kokį nors procesą ar situaciją - ir ta patirtim įtikėjus, ją įvaldžius ir drauge joje užsizulinus, netenku galimybės atverti visų to žemėlapio slepiamų turtų.
Kur lenkiu?
Prie kitų gyvenimo ratų ir kilpų, žinoma. Žiūrinčių į mus savo giliomis riešutinėmis ar pušies tošies, o gal ežero spalvos akelėmis - tų neišvengiamų mūsų gyvenimo sudedamųjų dalių, kurias jame glaudžiame, nes mylime arba rūpintis privalome, o gal (jei dangus duoda) - dėl abiejų priežasčių.
Mano atveju, pavyzdžiui, tai - profesija ir kūryba. Du didieji gyvenimo klausimai. Pirmoji tai išsikvepia, tai skelia man antausį ir apskritai niekaip nesiduoda suviliojama jokiu įprastu būdu, o antrąįą vis reikia gaivinti, nes nuo to (ar kito) antausio apsisuka vidinė jėga ir spengia įkvėpimas. Štai dabar dar pridėkit karą (pssst prisijungusiems prie mano skaitytojų rato tik dabar - gyvenu Izraelyje), fizinio pavojaus, psichologinio ir informacinio karo lauko svorį ir bus jum - atsiprašau, man - gera kasdienes misijas kontūzijanti dozė.
Ir šiandien, pasiėmus pavadėlį rankon, toptelėjo. Eik atvirkščiai. Daryk tą patį, tik kitaip. Nes ir dirbti reikia, ir kurti nori. Ieškodavai darbo pati? Bandydavai naujas kryptis pajusti viena pati sau? Pešdavai jas iš intuicijos, žvaigždžių, neginčijamo prasmės pažado? Išsrėbei pati save, nieko nebematai, neberandi? Puiku. Atėjo laikas kalbėtis su žmonėmis. Ieškok pažinčių. Sudėk savo dvejones į žodžius, ištark juos garsiai ir išgirsk kitas perspektyvas. Išbandyk sritis, į kurias nežiūrėdavai arba žiūrėdavai kreivai (gal todėl, kad jas matydavai tik „eidama kita kryptimi“?). Rašydavai tik natūraliai stumtelėta įkvėpimo? Ką gi, gal laikas pradėti rašyti pagal grafiką. Labai ne sexy, visad taip galvojai, ne? Jau vien žodis „grafikas“ išneria rašymą iš šilko apatinių ir aprengia melžėjos uniforma. Taip visada galvojai. Kitaip sakant, dar neužėjai į tą namą iš šitos pusės, ar ne? Puiku, gal jame rasi labai jaukų kiemelį, į kurį vis norėsis grįžti kurti. Gal tavo užtikrintus rėmus praradusiam gyvenimui dabar reikia kaip tik to.
Žinant tave, iš pradžių gali kiek pasiklysti. Ir ką? Tikėtina, kad taip tik išplėsi savo ratus ir kilpas naujomis kryptimis. Žiū, gal nebereikės galvoti apie vaikščiojimą kaip svorį, kurį su kiekvienu žingsniu vis perkeli pirmyn. Mažu mažiausia, sužinosi, ką dar slepia tavo žemėlapis.
Comments