Neemigrantai. Šylanti Lietuva

Kupiškis © Itai Bechor

Esu iš tų užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie savęs nelaiko emigrantais. Manau, tokie kaip mes žymime tam tikrą laikmečio slinktį – išvykstame ne todėl, kad neapsikentėme ir norėjome dingti iš savo gimtinės. Finansiškai geresnio gyvenimo perspektyvos korta irgi nebėra lemianti – šiandien Lietuvoje perspektyvų per akis, tik nebijok judesio, turėk idėjų ir norėk dirbti. 

Jaučiu, kad Lietuvą mes vertiname stipriai kitaip, nei devyniasdešimtųjų ar ankstyvųjų dutūkstantųjų emigrantai, išvargę nuo pirmųjų nepriklausomybės metų iššūkių ir tiesiai į šnerves tebedvėsuojančio sovietinio mentaliteto dvoko. Sako, psichologinė trauma kartais lemia tam tikrų fizinių pojūčių „pasiėmimą“ į ateitį, kurioje pačių trauminių veiksnių jau nebelikę. Šūdo nebėr, o tu vis tiek kur eini, ten jį užuodi. Panašu, kad anas dvokas buvo išties traumuojantis, nes tos kartos nei tada, nei dabar nevengia vartoti tokių frazių kaip: „Pas jus ten“ ir „O pas mus Anglijoj/Norvegijoj/Vokietijoj“ ir pan., padedančių pabrėžtinai atsisieti nuo Lietuvos realybės ir drauge įšaldančių specifinę jos atmintį. 

Šiandien matau ir jaučiu, kad mes, tais metais Lietuvoje likusiųjų ir savo jėgomis šalį lopiusiųjų ir kūrusiųjų vaikai ir vaikaičiai, pasirinkę išvykti su gimtine išlaikome emociškai stiprų, gyvą ir nuolat maitinamą ryšį. Tarptautinių sienų peržengimas nebekuria barjerų išvykstančiųjų savivokoje. Šiandien išvykstame, nes esame laisvi ir smalsūs, nes norime tyrinėti pasaulį, nes galime. Nes mūsų gimtosios šalies statusas pasaulio akyse yra geras ir mūsų pasas atveria daug sienų. Dažnas mūsų išlaiko aktyvų tiek asmeninį, tiek profesinį ryšį su gimtine. Man rodos, kad mes – vienas iš daugelio laisvės, už kurią taip pat buvo kovota, veidų. 

Pastebiu dar porą neemigrantų bruožų. Dažnas mūsų renkasi svečią kultūrą ar net klimatą, kurie vienaip ar kitaip mus emociškai guodžia ar stiprina – o tai jau labai asmeniška priežastis. Sakyčiau, prabanga galėti atliepti savo vidinius poreikius, o ne tik reaguoti į praktines aplinkybes. Čia, vėl gi, ačiū laisvei. Galop, manau, kertinis neemigrantų bruožas yra tai, kad mes neatmetame galimybės grįžti ir neprojektuojame savo gyvenimo būtinai tik svetur. Tai liudija ir pastarųjų kelerių metų statistika, rodanti, kad jau kuris laikas daugiau lietuvių į Lietuvą sugrįžta, nei iš jos emigruoja. Prisirankiojam nektaro ir grįžtam kaip bitelės toliau lipdyt savo korių. Mūsų pieva dabar tiesiog platesnė. 

Vilnius © Itai Bechor

Matau ir dar vieną reikšmingą slinktį. Mes nebesijaučiame nešą Rytų Europos stigmos – matome ir žinome, kad nebesame ta „Rytų Europa“, apie kokią pernai metais susivėmė Go Vilnius savo mentaliniais pelėsiais trenkiančioje reklamoje su girtais diedais prie konteinerių. Na, vienas kitas tuo štampu dar pamojuoja kaip lengvai kelią į neišrankius sekėjus randančia Instagramo vėliava, bet tai jau labiau susiję su vaikystės nostalgija (kuri, kaip žinia, nesibodi jokių istorinių aplinkybių), nei realybės atspindžiu. Ir nors kartais dar tenka pasiaiškinti, kur ta Lietuva yra, kad mes kalbame lietuviškai ir nei kultūriškai, nei lingvistiškai nesame slavai, bet darome tą oriai, o ne susigūžę, it teisindamiesi. 

Aš Lietuva nepaprastai didžiuojuosi, liudiju veržlų jos augimą, gijimą ir skleidimąsi, ir stebiu, kaip į ją reaguoja mano vyras, gimęs ir užaugęs visai kitame pasaulyje, bei mūsų čia atsivežami svetimšaliai draugai. Konstatuoju faktą, kad esame ištikimi Lietuvos ambasadoriai. Manęs devyniasdešimtųjų Lietuvos įvaizdžiai nebejaudina, jie tiesiog nebeturi ryšio su šiandienos realybe – ir tą man geriausiai parodo „šviežių“, su mūsų krašto istorija, jos kompleksais ar geopolitinėm ambicijom niekaip nesusijusių žmonių įspūdžiai. Mano širdis apsipila medum stebint, kaip smalsiai jie lankosi mūsų tautinėse šventėse ir nagrinėja papročius bei tradicinius amatus, aikčioja dėl išskirtinio gamtos grožio ir švaros, kultūros, ramybės ir laisvalaikio leidimo galimybių, pirkinėja lauktuves ir vėliau grįžę namo jas dalina, girdami produktų švarą, grynumą, natūralumą ir kokybę. Man stengtis formuoti įvaizdžio jau nereikia – mano šalis su tuo puikiausiai susitvarko pati. 

Žinoma, periferijoje galima rasti visko – bet kiek yra tokių šalių, kurių periferijos neglaudžia tamsių istorinės praeities šešėlių? Esame procese, negalime neigti nė vienos jo dalies, bet jau turime tiek daug protų šviesos, stipraus kultūrinio vėjo ir gaivaus atsinaujinusių kartų vandens, kad laikytis pridulkėjusių praeities pakampių yra tiesiog nebeadekvatu. 

Įšalo palikimai

Neigti, kad gyvenimas svečioje šalyje tavęs nekeičia, nes esi ištikimas savo gimtinės sirgalius, būtų naivoka ir tiesiog neteisinga. Kai kuriuos aplinkos, į kurią patekau, kultūrinius skirtumus savo pačios pokyčiais paverčiau labai noriai, gydydama ir užpildydama tam tikras asmenines tuštumas. Kitiems sakau sąmoningą „Ne“. Visa tai man padeda dar geriau suvokti savo tapatybę, įsisąmoninti, kas esu, kuo noriu būti ir kuo nesu ar būti nenorėčiau. 

Vienas iš kelių mano sąmoningai pasirinktų pokyčių – betarpiškas atvirumas aplinkiniams. Nuo rugpjūčio gyvename Tel Avivo pakrašty, čia justi daugiau miestietiško susvetimėjimo. Bet Jeruzalė, kurioje išgyvenau septynerius metus prieš tai, – tobula terpė tokiems paprastumo ir širdingumo alkaniukams kaip aš. 

Paprastas pavyzdys: žmonės Jeruzalėje žiūri vieni kitiems į akis. Gatvėje, parduotuvėje, pažįstami ar ne – nesvarbu. Tel Avive, kaip ir, beje, Vilniuje, akių kontaktas dažnai ignoruojamas, arba jis yra „skenuojantis“ – vertinantis tavo išvaizdą ar elgesį. Tokį pajutus norisi pasikasyti savo odą iš vidaus, gal net perleist ją kažkam kitam. O Jeruzalėje nuolat sutinki ramų tiesų žvilgsnį, it sakantį: „Aš esu čia ir tu esi čia. Aš tave matau. Mes kartu dalijamės šia erdve. Būk pasveikinta.“ Ir iš tiesų, dažnas praeivis, sutikęs tavo akis, dar ir nežymiai linkteli – ypač, jei gatvė siauresnė ir intymesnė. Gal dėl to, atvykusi į Jeruzalę viena, visai nesijaučiau vieniša. Man tai buvo didelė dovana, tam tikros užgniaužtos širdies dalies išsipildymas, beveik stebuklas. Niekur nesijaučiau tokia rami ir tam tikra prasme laisva kaip asmuo, kaip iš pažiūros religingoje, ordotoksiškoje ir palyginti skurdžioje Jeruzalėje. 

Jeruzalė © Viktorija Einorė-Bechor

Niekam ne paslaptis: mūsų žmonės kultūriškai daug uždaresni ir santūresni. Tebegyvenant Lietuvoje kartais rodydavos, kad galėtum gatvėj staugti vilku ir vis vien pranyktum. Vis prisimenu sceną, nutikusią kadaise besilankant Londone – nepamenu, kas nutiko, bet kažkodėl nebenulaikiau ašarų. Per patį penktadienio vakaro piką atsidūriau vienoje centrinių gatvių, pro šalį plaukė žmonės, o aš tramdžiausi, baimindamasi apsibliauti prieš visus kaip vaikas. Vis tik ašarų nenulaikiau, jos pradėjo srūti veidu upeliais ir netrukus supratau, kad esu visiškai nematoma. Galop visai įsistriūbavau, mane braukė praeivių rūbai, kabino skubančiųjų pečiai, bet aš tebuvau nematoma ir galėjau kūkčioti, kiek tik lenda. Apėmė siurrealus jausmas. Gal ne taip vaizdžiai ir intensyviai, bet panašios tuštumos aidas Vilniuje mane lankydavo dažnai. Nors netrūko draugų ir bičiulių, bet kažkoks kertinis vienišumas ir jausmas, jog esu iškritusi iš konteksto, buvo mano nuolatiniai draugeliai – snarglėti, bet iš to paties rajono, pažinoti taip gerai, kad jiems besitrinant po mano langu net nekilstelėdavau antakių. 

Mano mylimas gimtasis Vilnius turi ir minėtą išvaizdos skenavimo uogą ant torto. Kituose Lietuvos miestuose ilgiau gyventi neteko, tad apie juos kalbėti negaliu. Pamenu, kaip grįžus iš svetur svarstydavau, kodėl mums tai taip svarbu. Rodės, kad kitose šalyse žmonės irgi rengias įspūdingai, stilingai, makiažas ar šukuosenos (o kartais – visiška alternatyva) irgi atkabina stalčius. Kartu jausdavau, kad jie visa tai daro patys sau, jog išvaizda nesintetina jų elgesio ir neįpareigoja aplinkinių. O Vilniaus gatvėse rengiamės kitiems – ir mūsų kruopštus eilutės (net jei visai pankiškos) pasirinkimas dažnai tampa pareiškimu, užvaldančiu mūsų laikysenas ir žvilgsnius, rūšiuojančiu kitus žmones. Mane tai liūdindavo, o nuolatinis vaikščiojimas skeneriu vargindavo. 

Tai – tik pastebėjimai atsigręžus atgal. Šie dalykai niekad nevirto mintimis emigruoti. Gal tik paskata kartais atsikvėpti ir pasisemti kitokių patirčių – pasidairyti, ką ir kaip galėtume daryti kitaip, įveikdami tolesnes savo kaip gyjančios tautos užduotis.

Į Izraelį išvykau 2017 metų žiemą. Savanoriaudama pirmaisiais metais atgal skraidžiau retai, nes norėjau išnaudoti svečioj šaly turimą laiką, o kai apsisprendžiau likti, visi įkliuvome į priverstinę pauzę – pandemija neleido aplankyti namų daugiau nei pusantrų metų. Per kuriuos, matyt, persisunkau savo trokštu pokyčiu ir grįžusi į Vilnių staiga pajutau atvirkštinį kultūrinį šoką. 

Aš parsivežiau instinktą ieškoti žmonių akių. Instinktą jas sutikus šyptelėti. Instinktą lengvai užmegzti pokalbį su atsitiktiniu praeiviu – ypač, jei kartu laukiame parduotuvėje prie kasų ar eilėje atsiimti kokios nors pažymos. Jeruzalėje minutė, statiškai praleista šalia nepažįstamojo, automatiškai paverčia jus situacijos likimo draugais, leisdama drauge padūsauti dėl kasininkės lėtumo ar kaitros lauke, pajuokauti, pasmalsauti ar pasiguosti, o kartais – ir susidraugauti. 

Dieve, kokia jaučiaus neadekvati. Net ir susilaikydama nuo pokalbių negalėjau nulaikyt savo akių ir šypsnių, kurie, geriausiu atveju, atsitrenkdavo į nuostabą, o daug dažniau – į atšiaurų žvilgsnį ir tylą. Pamenu, kaip sykį, grįžus Kalėdoms, pardavėjams, kasininkams ir kitiems „kontaktiniams“ nepažįstamiesiems iš įpročio atsisveikindama linkėjau gražių švenčių – ir vėl jaučiaus kaip ateivė.

Man tą skirtumą labai skaudėjo. Nes tai nebuvo tiesiog šalis, tai buvo mano šalis, kurią taip myliu, o štai atvirai to jausmo išreikšti, rodės, vis dar negaliu. Kodėl mes to negalim? Jaučiaus kaip vaikas, bandantis gatvėj parduot savo piešinėlius, nuo kurių praeiviai vis nusuka akis, nes kam ten reikia tų svetimo snargliaus keverzonių. Vienišumas čia lankantis prisirpdavo vis iš naujo, o tokios akimirkos kurį laiką primindavo tas tuščias sielos kertes, kurias patikėjau Jeruzalei. 

Žinoma, tai – mano asmeninė perspektyva. Žmonių yra visokių – pažįstu ne vieną tautietį, kuris pakrauptų vien pagalvojęs apie galimybę būti užkalbintam gatvėje eilinio praeivio tiesiog šiaip sau. Dieve gink, o jei tai taps norma? Nieko blogo mūsų tautiniame santūrume nėra, nėra jis ir atsitiktinis – duokdie kiekvienai tautai taip atstovėti tokius istorinius iššūkius. Tačiau įžūliai tikiu, kad tam tikro įšalo likučiai mums neleidžia pilnai pajusti kažkokios tylios bazinės bendrystės, kurios vienaip ar kitaip ilgimės visi – it kokio būties pamato. 

Klaipėda © Itai Bechor

Atšilimas

Žmonės, bet aš jums noriu pasakyt, kad kažkas keičiasi! Šįkart grįžus Velykoms pasijutau stipriai kitaip. Nežinau, ar tai įtempto istorinio laiko akivaizdos pasekmė, ar kas, bet vyksta pokytis.

Juokinga, bet mano tipinis barometras yra kasininkės(-ai). Jos ir jie – tai tokie radikalūs vartų į viešąjį bendravimą sargai. Arčiausiai jų, ko gero, būtų padavėjai, ale anie rizikuoja savo arbatpinigiais, o tai daug ką keičia. Kasininkai yra nesuklastojami ir negailestingi visuomenės bendravimo įpročių lakmuso popierėliai. 

Gyvenime per dešimt dienų Lietuvoj nesu sutikus tiek draugiškų, laisvai bendraujančių ir pajuokauti nevengusių kasininkų. Ir ne tik! Mums nuskilo ir su komunikatyviais bei atsakingais tarpmiestinių maršrutų autobusų vairuotojais, besišypsančiomis ir rūpestingomis traukinių kelionių palydovėmis, dėmesingais ir sparčiai į pagalbą (kovoje su savitarnos kasa, ahem) skubėjusiais Ikiukų apsauginiais ir smagiai nusiteikusiais bei pagarbiais oro uosto saugumo patikros darbuotojais – iš esmės, su visomis tomis personomis, kurių šiaip jau esi pratęs būt morališkai aplamdytas: profilaktiškai, kad nesugalvotum per daug džiaugtis gyvenimu. Nuostabiausia, kad tai buvo įvairaus amžiaus žmonės, ir jaunajai kartai to pokyčio suversti niekaip negali. 

O štai kitą – gali. Atkreipiau dėmesį, kad šių dienų dvidešimtinis jaunimėlis, rodos, savo odoj jaučias jau jaukiau ir smagiau, gatvių mados rentgenas pasirodė daug silpnesnis.

Ką tai reiškia? Negi jau galime vieni kitais džiaugtis? 

Aš pirma eilėj balsuoju „Už!“ ir ta proga dalijuosi keliais pavyzdžiais. 

***

Klaipėda, senamiesčio IKI express parduotuvėlė. Aptarnauja žvali pensinio amžiaus kasininkė. Nuskenuoja mūsų prekes, pakelia akis, šypsosi:

– Gal turit nuolaidų kortelę?

– Deja, ne, – sakau. 

– Va šita moteris turėjo, gal jos paprašykit?

Minima moteris dar dedasi savo prekes maišelin, bet ji su didelėmis ausinėmis ir nieko negirdi. 

– Atsiprašau, – kreipiuosi į ją, bet ji nereaguoja. Izraely jau šokčiau ženklų kalbą plojant eilės draugams, bet prisimenu, kur esu ir susipakuoju savo naujus instinktus. – Tai nieko, – taikiai sakau kasininkei. – Čia vos kelios prekės, nieko tokio. 

Pardavėja akimirką susimąsto, staiga persisveria per prekystalį – tiesiai moters maišelin – ir garsiai sušunka: 

– Atsiprašau!? Gal galėtumėte šiai porai paskolinti savo nuolaidų kortelę!? 

Moteris nusiima ausines, maloniai atsiprašo nieko negirdėjusi ir ištiesia mums kortelę. Kasininkė, patenkinta iškovojusi mums nuolaidą medučio pyragui, šypsosi. Visi džiugiai persimetam keliais žodžiais, padėkojam ir pasilinkim gražios dienos. 

Išeinu, širdy glausdama šiltą spurdančią nuostabą.  

***

Iš Klaipėdos grįžtame autobusu. Vairuotojas, apie penkiasdešimties metų vyriškis, dėvi švara gurgždančius marškinius ir kostiumines kelnes, švariai nusiskutęs, kvepia, raiškiai kalba ir atsakingai sugano jo autobusan sugužėjusias aveles ir jų bilietus, pats sukrauna lagaminus į bagažo skyrių.

Autobusas pilnas. Kryžkalnyje stotelėje laukia jauna moteris su kūdikiu, nori važiuoti į Vilnių. Vairuotojas jos atsiprašinėja:

– Man labai gaila, bet autobuse visai nebėra vietų. Va tik ši laisva (rodo į priekyje atlenkiamą kėdę), bet tos man neleidžia parduoti, neturiu tokios galimybės. 

Moteris gailiai prašo ją priimti – kaip nors, jai visai nesvarbu, sumokės, kiek tik reikia, jai labai reikia į Vilnių. Net kūdikėlis tyli kaip užsisiuvęs, akis išpūtęs, kad tik įleistų. Vairuotojas vis kartoja atsiprašymus. 

Dešimties minučių pertrauka baigiasi, visi siusiotojai, rūkytojai ir kibinų rijikai sulipa atgal į autobusą. Vairuotojas atsistoja ir garsiai kreipiasi į keleivius:

– Ar yra čia vyrų, galinčių užleisti savo vietą moteriai su kūdikiu? Paprašyčiau persėsti va čia (rodo į „uždraustąją“ kėdę). Gaila, kad negalime niekaip kitaip padėti. 

„Ar yra čia vyrų“, pagalvoju. Kaip žavu.

Pastarajam dar nebaigus sakinio, iš savo sėdynės pašoka stambių gabaritų vyriškis: aš, aš galiu, žinoma. 

– Nuostabu, tu juk vis viena tik iki Devinto forto važiuoji, ar ne? (Prisimena!) 

– Taip taip, jokių problemų! 

Šaldytuvinis vyrukas pakimba ant atlenkiamos kėdutės, moteris su kūdikiu dėkodama įsitaiso jo vieton. Vairuotojas pinigus iš jos paima tik Devinto forto stotelėje, mat tada teoriškai atsilaisvina josios vieta. 

Lydausi. Galėčiau jį išbučiuot. 

***

Vilniaus oro uostas. Lagaminų patikra. Skrendame tik su rankiniu bagažu, tad visas mūsų gėris sukimštas jame. 

Mano lagaminėlis grakščiai atsiskiria ir nukeliauja į papildomos patikros eilę. Ateina smagiai nusiteikęs darbuotojas, kokių kem penkių plius. Atvirai šypsosi, sveikindamasis žiūri į akis. 

– Atidarykite lagaminą, prašau, mes tik mėginuką nuimsim.

Garbės žodis, per visus gyvenimo užsieny metus tai – pirmas kartas, kai nusprendžiau parsivežt lietuviškų kumpių ir dešrų. Lauktuvėms pačiai sau ir dar porai bedievių (sudieviai šiam krašte, kaip žinia, kiaulienos nevalgo). Atidarau lagaminą. Vyrukas beda pirštu į mano kruopščiai suvyniotą gastronominį lobį. 

– Mane domina konkrečiai šitas maišelis.

– Oo, visiškai jus suprantu, – sakau ir traukiu lauk. 

– Pietūs artėja, ką? Atrodot gerai pasiruošę.

– O kaip gi, – sakau. 

Pakrizenam, darbuotojas dar randa gertuvėj mūsų pamiršto vandens ir ATSIPRAŠO turįs jį išpilti (maža to, pats tai ir padaro, nuėjęs į kitą salės galą), dar angliškai pašnekina Itai, pajuokauja, patikra baigta, pakuojuos lagaminą. Žiūriu, eilėj už manęs laukęs vyriškis jau traukia savo skilandžius. Dar kita moteris tuoj po jo vynioja varškės sūrius. 

– Šiandien jaučiuos kaip Halės turguj! – atsitiesia ir garsiai atsidūsta darbuotojas, juokiasi pats, juokiamės kartu ir visi gobšieji. 

*** 

Galvoju, kad ir aš pati šįsyk buvau kitokia. Viena vertus, pervarginta daug globalesnių įtampų ir neturinti jėgų užsiimti dar kokiais nors lūkesčiais – todėl visus juos išmetusi per bortą. Kita vertus, beveik savęs nevaržiau. Tam taip pat neturėjau jėgų. Kažko nesupratusi, neapsimetinėjau suprantanti, kažko nežinodama dairiausi pagalbos, užtuot stoiškai bandžiusi susiorientuoti pati. Man nebebuvo gėda, kad grįžusi nepasiveju smulkių buitinių pokyčių, tokių kaip nauji savitarnos aparatai ar dar koks biesas, visiška smulkmė. Tokie skrupulai pastaraisiais metais man visai prarado prasmę. Galbūt taip palikau erdvės aplink save skleistis geriems dalykams? Gal ir taip. Bet akivaizdu, kad sėkla kritusi į dirvą ir be manęs.

Tokiame kontekste išnyksta tie keli sutikti susiraukėliai ir susireikšmintojai – jie, virtę šalutine aplinkybe, nebeperima vietos tono vairo. Visko būna, bet manau, jog laike, per kurį iriamės, neturime prabangos menkinti šviesos ir susitelkti į juodulių likučius. Renkuosi širdy išsinešti ir atmintin įsirėžti būtent šiuos ir tokius žmones, kurių buvo dar ne vienas. Renkuosi jiems dėkoti ir juos skatinti – tyliai, bet giliai džiūgaudama, jog šįkart mano kelionėje nebuvo vietos nei vienišumui, nei neadekvatumo būnant savimi jausmui. 

Ačiū. 

Paskutinė kelionės diena. Atvėso oras, bet tik jis.