Pasitrauki į savo karo lauko kraštą ir nusispiri batus. Perėjęs visas kovas, kurios patogiai miegojo ir būtų miegojusios dar tūkstantį tau nepriklausančių metų.
Tu irgi norėjai bent kurią iš naktų pagaliau užmigti. Bet miegančios kovos gniaužė Tau gerklę, it norėtų nuolat jausti galimos Tavo gyvybės pulsą.
Tu norėjai galėti pats. Galėti ar negalėti, – bet pats.
Todėl ėmei ir pažadinai jas. Koks įžūlumas! Dabar kentėsi. Pats.
Ir iškentėjai. Ką būtent, kaip ir dera karo veteranui, niekam taip ir neišpasakoji.
Gimęs iš naujo, vis dar velkiesi senojo „aš“ istoriją. Šiandiena – jau Tavo, bet vakar diena – juk taip pat. O jau tikėjaisi ilsėtis: nusipelnei neturėti jėgų.
Taigi naujai atgimęs, bet vis tebesimokantis Tavo vidinis „aš“ gauna atmušinėti ilgas ir landžias praeities šešėlių rankas. Dilgina, bjaurybės. Gąsdina ne vietoj, ne laiku ir visiškai be sąžinės. Bet Tu žinai – viskas gerai, viskas jau gerai... Dar truputį, tik truputėlį...
Kaip netikėta, kad net ir nugalėjus vis dar tenka kovoti. Kaip gerai, kad turi šią trapią, bet guvią, aštriažvilgsnę, nauja jėga pulsuojančią pamainą.
Kaži, ar ši kova išvis kada baigsis? Ji tyliai sruvens pirmyn, versdama nuolat augti, atpažinti, priimti, išsinerti, atgimti.
Iš tiesų, artėja diena, kai būsiu jai tik dėkinga.
Kaip netikėta.
***
Apylygiai prieš metus viena svarbia proga pasidovanojau sau šį pirkinį – dar ir su „tikru“ pamėgto autoriaus Asaf Hanuka autografu. Ganėmės jo darbų parodoje vienoje mažytėje Tel Avivo galerijoje. Buvo jau tamsu, už lango blaškėsi jūra, kaip tik ėmiau gailėtis, nepasiėmusi megztuko, kai šis vaikis įbedė į mane savo akis ir patraukė, nors tu ką. Proga buvo susijusi su naujomis pradžiomis – jaudinanti ir džiugi, o pirkinys štai toks. Patraukė kažkaip tiesiai už saulės rezginio ir daug šilčiau, nei galėtų pasirodyti. Pamilau aistringai.
Po kurio laiko atsisėdau priešais jį ir papyliau tekstą. Norėjau surasti ir suprasti tą kablį. Rodos, pavyko.
O ką šiame darbe matai TU?