Apiplėšė!
2020-ieji mane apiplėšė.
Stebiu save, tokiu jausmu išlydinčią šiuos metus. Paprastai nei labai jų lydžiu, nei sutinku, mano asmeninė laiko juosta turi savas atramas, savus Naujus metus – net keletą.
Bet ne šįmet. Šie metai įlipo į rėmus ir pasižymėjo tuo, kad turėjo būti ne tokie, kokie buvo, po galais, kadtavekureikšikt.
Štai, turiu visą įrodymų sąrašą. Jį stropiai tikrinu ir pildau – dažniausiai prieš miegą ar išalkus.
Aš neturėjau neturėti galimybės kada norinti aplankyti savo gimtų namų, šeimos ir draugų. Matyti, kaip jie gyvena, gano akis pro langą, auga ar žilsta; Girdėti, ką jie turi man pasakyti – tomis akimirkomis, ištinkančiomis tik akis į akį.
Aš neturėjau sėdėti namie, tiek atsiribojusi nuo pasaulio teikiamo įkvėpimo – ypač, kai tik atradau svečią šalį, kurią dabar vadinu namais, ir visą socialinį, kultūrinį ir patirtinį dirgiklių karnavalą, kurį ji gali pasiūlyti.
Aš neturėjau negalėti sutikti naujų žmonių, naujų draugų, kuriuos vieną dieną galėčiau vadinti artimais.
Aš neturėjau ieškoti darbo kankinamus dešimt mėnesių. Dešimt mėnesių, Karlai! Bristi per nuolat vietomis besimainančias viltį ir neviltį, galop pirmąją nudėvėti tiek, kad nebeatskirčiau nuo antrosios.
Aš neturėjau apleisti savo pamiltų vaikų, kuriuos iki tol globojau ištisus du metus neįgaliųjų mokykloje. Nematyti, kaip jie auga. Nebegauti jų iš gėlynėlio nurautų pelargonijų (Vika! Ika! Bika! Mika! Čia tau!)
Mudu, du autonomiški, bendrauti mėgstantys ir kūrybingi žmonės, neturėjome pirmųjų bendro gyvenimo metų pratupėti užsidarę nuo likusio pasaulio ir jiems besibaigiant vis dar nežinoti, kaip gi mūsų gyvenimas drauge atrodo „iš tikrųjų“.
Aš neturėjau matyti savo mamos tik per visokių formatų ekranus. Čia net paspringti galima, kur iškišti šitą sprogmenį?
Aš turėjau per Kalėdas grįžti pas ją. Pas visus – Bernardinų asiliuką taip pat. Dabar šventes iš viso noriu pramiegoti. Pati būsiu silkė pataluose, ar bent ne mažiau sūri.
Ropščiuosi per kiekvieną šio sąrašo punktą ir drauge jaučiu, kaip ryškėja vienos tokios šventvagiškos minties kontūrai: o kas sakė, kad kažką turėjau ar neturėjau? Kas man tai pažadėjo? Iš kur ir už kiek nusipirkau tą sąrašą ir kas jį patvirtino antspaudu?
Tada girdžiu savo mintis kuždant, kad šie metai – itin riebi pamoka to, kaip nereikia prisirišti prie ateities. Šis tas naujo, ar ne? Paprastai kalbame apie negalėjimą paleisti to, kas jau buvo. O štai dabar matau, kokia buvau prisirišusi prie visų savo planų ir įsivaizdavimo, kaip šįmet neva atrodys mano gyvenimas. Stebėdama laike priekin nenumaldomai tebešliaužiančius ribojimus, jaučiausi apiplėšta avansu. Aršiai, su širdgėla. Nes nuo manęs niekas nepriklausė, o gi turi priklausyti, na, beveik viskas.
Bet juk aš nieko neturėjau. Tai buvo tik mano viltys, lūkesčiai, planai. Štai, koks dūmas jie yra, pasirodo. Štai koks grubus arkliškas (atsiprašau grakščių arklių) įrodymas, kad visa, ką turime, yra tik čia ir dabar. Apie tai pagalvojus, dūmas iš juodo ima virsti baltu. Taikos dūmu. Kurį traukdamas ir išpūsdamas jauti kiekvieną maudžiantį raumenį, bet kumščius jau esi nuleidęs. Žiūrėk, dar truputis, ir tuoj pamatysi ir tai, ką per šiuos metus gavai dovanų.
Duokdie, kitos šio dalyko pamokos bus kūdesnės. Einu, taikiai pramiegosiu Kalėdas. Kaip nors pabaigsim tverti, mieli, tik finišo tiesiojoj nepameskime galvos.
Labanakt.
