• Viktorija Einorė

Gyvenimo meno fanklubas

Atnaujinta: 2018-08-12

Savaitgalio Haifoje dienoraštis, 2018 m. liepos pradžia


Penktadienį po darbų puoliau į glėbį kuprinei ir šokau į autobusą į Haifą. Pažinti. Pažinti. Noriu pažinti, kiek tik galiu. Kuprinė apglėbia mane, aš – laukiantį laiką, visą – prieš akis, visą vėl naują. Be to, šįkart keliauju viena.


Izraelyje viena keliauju pirmąsyk. Reguliarios dienos išvykos į Telavivą prie jūros nesiskaito – dabar tai jau tokia pat kelionė, atsiprašant, kaip trūliku nuo centro iki Pašilaičių. Žiauriai to norėjau. Tikrai žiauriai – net dantenas niežtėjo iš nekantrumo, kur gi čia švelnumas?


Svarbiausia – kuo daugiau eiti pėsčiomis. Regėti kiekvienu žingsniu. Lėtu tempu. Sugerti pro langus srūvančią muziką, gatvės maisto kvapus, žvilgsniu iš po pakelto antakio brūkštelėti gaidžių parodos atmosferą vyrų prisigrūdusiose parduotuvėlėse, kartotis šioje šalyje jau išmoktas pamokas, mėginant atspėti, kokį kvartalą kerti (žydų – arabų – sekuliarių naujakurių – ortotodoksų – turistų gaudyklę).


Nežinomas miestas pasisveikino nuo kalno šlaito. Sveikas. Tu dailus. Ir, o, saldume, – dar visiškai, absoliučiai nesuvokiamas.


Sezamai, išleisk iš stoties


Iškart susiduriu su pirmu iššūkiu. Nesugebu išeit iš autobusų stoties (puiki pradžia, yra kuo pasigirt). Nuskenavus stoties teritoriją ir laukiamąją salę kelis kartus, suima juokas. Izraelis nuolat tiesia naujas gatves ir kelius, ištisa makalynė ir statybos, stotis nauja, Google maps pasimetęs labiau už mane – teisinkis kiek nori, saldžioji, tu tiesiog nesugebi rast išėjimo iš stoties.


Nieko, svarbiausia tebevaikščiot oriai lėtai. O kam nebūtų malonu pasivaikščioti po stotį?


Čia ilgai nepastebėtas neliksi. Nekalbu apie kareivius su automatais, tikrinančius kiekvieną įeinantį – čia įprasta ir jauku, kaip tarpduriuose mezuzą paliesti[1]. Ne. Už tris kareivius su automatais visada, visur bus daug baisesnis kur nors kampe vientisumą su plastikine kėde kontempliuojantis dėdulė-sargas. Ko gero, tai visiems pasaulio kraštams universali tiesa.


Nesu tikra, ką jis čia sergsti – panašu, kad šaligatvio tarpą. Daugiau nesugalvoju. Bet kai bandau pro jį prasmukti, sustabdo. Ko ieškai? Eeee... Ahem. Noriu išeit iš stoties. Ką? Iš stoties išeit noriu, sakau. <Mirkt mirkt> O kur tau reikia? Į miesto centrą. Ana va stotelė, pirmas autobusas nuveš tiesiai ten! Mačiau autobusus, ir traukinius mačiau, bet aš pėsčiom noriu. Man tiesiog reikia išeiti į gatvę. Ar galit pasakyti, kur?


Norint vizualiai atspindėti siaubo sąvoką, tą sekundę man būtų pakakę nufotografuoti šaligatvio tarpo sargo akis. Eiti??? Tu gal juokauji??? Nejuokauju, aš daug vaikštau, viskas gerai. Bet čia labai toli! Gal kokių penkiasdešimt kilometrų!!!


Dabar jau aš <mirkt mirkt>. Suknistas Google maps. Turėtų būti penki. Kur čia nusitrenkiau? Už pusvalandžio prasidės Šabas, basta autobusams. Tikrinu. Nu, penki. Škias, dešimtbalėje sistemoje dėdulei už anglų žinias irgi penki. Užtat už pastangas vienas kitą pradžiuginti abiems po dešimt.


Tada į stotelę įrieda autobusas. Sargas pašėlsta. Va! Va, štai, žiūrėk, pirmas autobusas! Greit, bėk, lipk, greit! Ne, sakau, ačiū, aš tikrai noriu eiti. Ne, pirmas autobusas! Eik, greičiau, greičiau! Sargas net bando išsibraškinti iš plastikinės kėdės, ima skrebėti ir šokčioti, išpūtęs akis iš begalinio susijaudinimo.


Stebiu šį vaizdą kaip kokį sulėtintą filmo kadrą. Solidžiai nejudros prikaupti pilvo sluoksniai karšty limpa prie kėdės. Ji meili, ji jam meili, visai nenori paleisti. Užsimerkiu ir juokdamasi purtau galvą. Dabar suprantu, kad šiam žmogui iš tiesų nėra skirtumo tarp penkių ir penkiasdešimties kilometrų – jam jis neegzistuoja. Tai tiesiog vienodai toli. Vyriškiui beveik isterija – rūpesčio trapia, nieko apie gyvenimo iššūkius nesuprantančia užsieniete smūgis.


Mane išgelbsti jaunesnis šlaistūnas. Sakyčiau, šiaip trinasi po stotį, bet uniforma byloja jį esant darbuotoją. Šaligatvio tarpo sargas ir stoties šlaistūnas – kiekvienas čia ras savo vietą. Pagaunu jo smalsų žvilgsnį, pripuolu ir išpilu per iš palengvėjimo atsilapojusią šypseną – Labasnegaliuišeitišstotiesnoriueitpėsčiompadėk! Vyriškis skardžiai nusijuokia ir be ginčų paaiškina kelią. Dar pamoju iš aistringo kėdės glėbio taip ir neištrūkusiam sargui ir šaunu lauk.


Eiti vienai


Juki ir pabudinta, leidžiuosi į kelią. Statybos, statybos – Google maps, nu, susiimk. Imu galvoti, kuo ėjimas vienai yra toks gėris, kurį, štai, jaučiu.


Visų pirma, prieš nieką nesi atsakingas už savo klaidas. Gali sėkmingai pasiklysti ir išdidžiai eiti tą patį ratą penkis kartus, niekam nesiaiškindamas. Visas laikas tavo. Tik tavo. Jei turi gebėjimą įvykius savo galvoje pasukti nuotykio, o ne frustracijos kryptimi, viskas yra nerealiai smagu.


Turi internetą telefone ir pinigų kišenėj. Vadinasi, rasi išeitį. Galų gale parvažiuosi taksu. Po to gal savaitę misi ryžiais, bet kiekvienas ryžio vienetas bus juokingas ir primins patirtą nesąmonę.


Jei staiga dangui pritrūktų aštrių pojūčių ir jis iš tavęs atimtų pirmus du, visada turi žmones gatvėse, kurie pasprings, bandydami tave įkišti į reikiamą autobusą. Turi vairuotojus, stojančius kely ir klausiančius, ar tau viskas gerai, ar nereikia pametėti šen bei ten. Nekalbu apie drugelių medžioklės erelius – kalbu apie senelius su pilna bagažine anūkų, apie brandaus amžiaus moteris gėlytėm apklijuotuose mašiniukuose, stojančias vien tam, kad paklaustų, kur dažausi plaukus (Nesidažai??? Ach, štai, kodėl jie tokie puikūs. Man jokios vilties).


Ir tas saldus atsakomybės už save pačią jausmas. Klampus, kaip šviežias medus. Vadelių savose rankose pojūtis. Kur norėsiu, ten pasuksiu ir neprapulsiu. Jei tik dangus norės. O aš juo pasitikiu. Dangus prasideda viduj.


Taip bemąstydama, ieškodama kelio miesto pusėn panyru po didžiuliu viaduku. Po juo teka šaltinis. Nendrės. Veda takelis. Puiku! Radau trumpkelį.


Topinant takeliu, tarp nendrių kitoj upelio pusėj pamatau tupinčią prakaulią pusplikę žmogystą. Jam ten tualetas šiuo metu. Tualetas tai tualetas, man šitoj pusėj takelis. Takelis nuveda į aikštelę tarp nendrių. Randu čiužinį. Aha, čia žmogystos svetainė, miegamasis, vietos klimatas jam dovanoja tiesiog puikią priimamąją menę.


Tik, štai, akivaizdu, kad mano trumpkelis čia ir baigiasi. Kelias, kurio man reikia, kitoj upelio pusėj. Įvertinu nendrių tankį ir, retas (bet protingas) atvejis – gūžtelėjusi pečiais pasuku atgal.


Žmogystos tualetas virtęs vonia – prieš mane saulės kaitrai pateiktas abejingai nusigręžęs, į skeletą panašus lėtas nuogas kūnas, aplipęs ilgų, pavargusių plaukų sruogomis. Iš lėto prausiasi. Tokiais tempais tos pirmos nukrapštytos samanos paskutines plešiant vėl bus ataugusios. Be to, penkios vakaro – puiki dienos pradžia. Tai aš gal jau ir eisiu.


Ir šią sutrikimo minutę niekas netrauks manęs per dantį už numaklinėjimą velniaižinokur. Nepateiks sąskaitos, kurioje kruopščiai suskaičiuoti visi sykiai, kai buvo sakyta eiti gatve užuot slankiojus (nepamirškime kontstantos kaipvisada), sugaištos minutės ir kiti nerviniai ištekliai. Nereikės dirbti už du, siekiant į kelią sugrąžinti gerą nuotaiką. Ir taip toliau, ir panašiai.


Ir niekas nebaisu. Kažkodėl šiuo režimu niekas nebaisu. Jame įsijungia papildomos juslės – smukti, prasmukti, tyliai, nepastebėtai ir dar kažką suspėti pamatyti. Vengti tikrai pavojingų vietų ir klausyti vietos žmonių patarimų – priešingai nuo atvejų, kai tave kas gano. Ausys stačios, akys plačios, instinktyviai esi pasiruošęs išsisukti iš bet kokios padėties.


Nesupraskite manęs klaidingai. Bastytis su draugija yra vienas džiaugsmas. Bet bastytis vienam – kitas. Dėmesio verti abu.


Meno ir minčių klajonės


Eiti vienai savu žingsniu gali būti ir iššūkis. Maniškis – pastaruoju metu itin nubudęs įkvėpimas ir smalsumas. Vienu metu rašau tris tekstus tinklaraščiui, kompiuteryje savo valandos laukia keturi interviu su izraeliečiais įrašai, aršiai į mintis įsikibusios hebrajų kalbos pamokos. Viskas vienu metu.


Taigi, kai atsiduriu gatvėje, noriu eiti į visas keturias puses, ir dar tarpelius tarp jų. Traukia kiekvienas skersgatvis – bent penkis žingsnius, nagi, bent pamatyti, kas už kampo! Eiti tiesiai – it praeiti dalį gyvenimo, prie kurio gal niekad nesugrįši.


Aha, man reikia ten ir ten. Kryptis – ta. O, kokia gatveliūkšė!.. Aš tik apsidairysiu ir grįšiu atgal.


Mieli, kai apsidairai, nebėra kelio atgal.


Nedidelis arabų kvartalas, sklidinas turgaus, skersgatviai it upelio uoloj išgraužtos gijos driekiasi prieš mano akis. Lyg to būtų maža – gatvės meno lobiai. Išslapstyti pačiose netikėčiausiose vietose. Dar vienas skirtingų kultūrų, turinčių sugyventi šioje šalyje, santarvę skatinantis projektas. Museum Without Walls. Prarauna dar vienas alkis – noriu pamatyt viską, ar bent kuo daugiau. Noriu suprasti, kaip šie nuolatiniame konflikte gyvenantys žmonės ieško ryšio vieni su kitais.


Gatvės menas yra gatvės menas. Po pusdienio įdėmaus žvilgsnio į visa, kas aplink, pametu ribą tarp kičo, eklektikos, laisvos kūrybiškos buities apraiškų ir meno – tarp visų tų stamantrių žodžių, kurių nemoku. Surauktakaktę analizę palieku kitiems – aš tiesiog einu ir geriu gatves.



Netrukus pasigaunu ieškanti aprašo lentelės ties atsainiai ant tvoros padžiauta ryškiai gėlėta antklode. Vikute, jau persistengei. Gerai jau, gerai. O! Spalva. Neriam čia, pasukam čia, sekam punktyru... Hm. Kiek trikdo, bet vis tik įdomu!.. Ai, oi. Čia ne meninė instaliacija. Čia vaikų darželis.


Žingsnis žingsnin iliustruodamos vykstančią patirtį, nardo mintys: o kas brėžia tas ribas?


Izraelyje kažkodėl populiaru ištyst įvairios paskirties kėdes laukan – jei neturi kiemo, tai bent į gatvę prie durų. Prie išklebusių ofisinių kėdžių ant ratukų, priparkuotų prie išmontuotų automobilų sėdynių ir kadaise prabanga dvelkusių minkštų fotelių, jau pripratau. Jiems tai – kasdiena.


O man, štai, menas. Šis tas netikėto. Šis tas, apie ką nebūčiau pagalvojusi pati. Šis tas, kas verčia kūrybiškai pažvelgti į savo pačios buitį. Ir, svarbiausia – be skrupulų. Kadaise buvau vienas didelis skrupulas. Penkiems būtų pakakę. Todėl laisvos nevienodos skirtingų paskirčių nudrožtos kėdės lauke mane, pavyzdžiui, žavi.



Aš gal taip nedaryčiau, man niežti savitą estetikos suvokimą, jis suleidęs dantis į nugarą, ir aš atlaidžiai jį glostau. Bet savo balkonėlyje esančius vazonus jau surikiavau ant dėžių nuo pieno. Nešveistas surūdijusias langines išpiešiau ornamentais. Kaifuoju. Nuo rūdžių ir ryškaus geltono dažo dermės. Kažkas žemiško, ko visai nenoriu neigti, tik priimti. Va taip, pamažu, atsiveri pokyčiams.


Kaimynas yra sakęs – Esi smalsi drąsai. Labai gerai žinai visas ribas ir taisykles, bet nuolat jas švelniai spusčioji delnais, it tikrintum. Tau jos minkštos. Ir taip vis jas paslenki pirmyn, milimetras po milimetro, atsikovodama sau erdvę. Atsikovoti erdvę nuo savo paties kadaise kitai realybei kruopščiai pritaikytų tiesų irgi yra pergalė. Tegyvuoja dėžės nuo pieno ir kėdžių prie durų menas!


Dar prabyla viešose vietose pakabinti veidrodžiai. Užtinku kelis. Netikėtai mieste pastebi pažįstamą veidą, grįžti žvilgsniu. Žiūri į save, stebėtinai natūralią, išsitaršiusią, suprakaitavusią, išsiliejusiu blakstienų tušu, su alkana nuostaba akyse, per smakrą varva ką tik gertas vanduo – stebi realybės kadrą nepažįstamoj aplinkoj, ir galvoji – reiktų susipažinti iš naujo. Jei dar ne dabar, tai vieną dieną tikrai. Ir bus labai, labai įdomu.


Ir dar čia balkonuose gieda gaidžiai. Taip.


Menas gyventi – ne kaip ištobulintas įgūdis, o kaip atvirumas savo ir kito patirčiai bei minčiai ir drauge laisvė nuo jų.


Slaviškų atspalvių burbulas


Haifoje susiduriu su dar vienu neaprėpiamos Izraelio visuomenės įvairovės kampu. Šiame mieste itin didelė rusų populiacija. Menininkas, pas kurį apsistojau, diplomatiškai sako: jie tokie mieli. Kas? Rusai. Kodėl? Jie tokie uždari, gyvena savo įprastą gyvenimą, it čionykštis neegzistuotų. Na, kad ir paplūdimy. Esi čia jau pakankamai ilgai, tikriausiai pastebėjai – izraeliečiai grubūs. Ne grubūs – pataisau. Jūs iš pažiūros šiurkštūs. Kol nenusišypsai. Tiesa, visiška tiesa – juokiasi. Taigi. Mes paplūdimiuose garsiai juokiamės, žaidžiam žaidimus, vaikštom ant rankų, kalbamės vieni su kitais, nors visai vieni kitų nepažįstam, dažnai esam triukšmingi. Rusai, tuo tarpu, tykiai tupi vandeny savo grupelėmis. Tiesiog ten tupi ir beveik nejuda. Jie labai mieli.


Dar, sako, jie labai nemėgsta religingų žydų, o religingi žydai labai nemėgsta jų. Taip įdomiai sutapo, kad šiame mieste rusai ir vietos ortodoksai gyvena ne tik šalia vieni kitų – jie persimaišę, gyvena kas antroje gatvėje. Štai ši – ortodoksų, ana toliau – rusų, kita – vėl ortodoksų. Ir jie nuolat stumdosi, įvairiausiais simboliniais būdais. It abi pusės neturėtų, ką veikti – juokiasi mano naujasis pažįstamas.


Mane, tuo tarpu, varsto dvigubi jausmai. Vietos rusus ne tik matau – skirtingai nuo daugumos izraeliečių, suprantu, ką jie kalba. Užeinu triukšmingus vakarėlius parkuose Šabo naktį, iš tolo pasitinkančius keiksmažodžių gausa. Skveruose praeinu pragertą veidą, kiaurai vietos saulėje ir istorijos šiaurėje perdžiovintą, ant kaulų padžiautą piratišką odą. Iš po šios odos skamba odė Tarybų Sąjungai. Kokie laikai buvo, kokie laikai... O dabar?!


Eina šiurpas – tiesiai iš gimtos šalies patirčių, užgauto savo pačios kraujo kuždesių, patirto netikėtumo. Negi ši realybės pusė strigusi visur vienodai?


Šiaip jau "prasti", bet fotografuojant sudrebėjo ranka ir gimė visai neblogas linkėjimas

Burbulas. Dažnai pasijuokiam su kaimynu – visi mes turim savo burbulus. Ir nė vienas jų, po teisybei, nėra tikresnis už kitą. Burbuliuojam visi. Čia mano burbulas! Mano. Niekas nelįskit. Man čia gerai. Dabar biškį išlipsiu... Bet tik biškį. Nu gerai, tu užeik. Gerai, pabuvai jau, užteks. Tavo burbului manajam vietos nėra. O tavąjį pamėginsiu sutalpinti, kontūrai sutampa. Tik neiškvėpuok mano oro.


Akys remiasi į lengvai atpažįstamą realybę. Šis burbulas stebėtinai stiprus. Dažna vietos gymio moteris mėgsta ryškią, stambią bižuteriją, dažna pasižymi gebėjimu maskuotis pokraupiu, karšty tirpstančiu makiažu (todėl, suprask, jo reikia itin daug, kad iki vakaro bent gruntas išliktų; arba nenaudoti visai – ačiūdie). Tą patį galėtum pasakyti ir apie daugumą slavių, bet jas vis tik išsyk atskirsi. Be kitų mums gerai žinomų stiliaus ir balso tono atributų bei verdančios širdies, rodos, jų burbule visur vienodai dera ir timpos v aptežačku, visur lygiai tokios pat maištingos – egzistuojančios negavus oficialaus kūno formų leidimo.


Štai, kitoj gatvės pusėj eina garbaus amžiaus tokių timpų savininkė su žaisliniu šuneliu. Šunelio ištikimybė (arba klausa) pervertinta – jis paleistas nuo pavadėlio. Veltui. Šufčik!!! Šufčik, ko mne, kamu skazala??? Melskis kitam dievui, moterie. Už maniškį brangesniu šampūnu dvelkiantis gaurų kuokštas ir toliau bėginėja aplink, pabando nusišlapinti ant kitos moters prie sankryžos pasidėto krepšio. Šufčik, jomajo, nu štoš‘ eto takoe??? Bet Šufčikas jau grynakraujis izraelietis, aiškiai čia gimęs – jis laisvas, linkęs eksperimentuoti ir smalsus. Štai čia susiduria mentalitetų skirtumai.


Įklimpusi į burbulo analizę, slenku karščiu tvoskiančia gatve. Viduj grumiasi noras juoktis, trikdanti įtampa, noras pasivaipyti – iš atstumo. Viduj liūdna, kad į akis krenta būtent šioji saito pusė. O juk jų yra visokių. Tokių dvasia turtingų – taip pat. Bet jų niekas gatvėse netaško. O galėtų.


Staiga išilgai visos mano nuogos rankos karštu sviesto ir majonezo lydiniu dosniai nusidergia varna. Pirmas dalykas, kurį išspjaunu garsiai, tokiu būdu pažadinta iš savo svarstymų sapno? „B**t!“ Taip. Visiška tiesa, nesislapstau.


Atstumas tarp arogantiško kikenimo ir jo objekto išnyksta tą pat sekundę. Minčių diskusijos uždarytos. Nusivalau šį spec dienos meniu ir nuolankiai šypteliu. Ačiū, varna, klastinga idiote tu. Tu kaip tas trečiąsyk sugiedojęs gaidys.


Sveika įstojusi į fanklubą


Įkvėpta Haifos arabų kvartalo labiau, nei iškvėpta industrinių miesto atributų bei minusuotos galimybės per uostą prisikasti iki prieš akis besimaivančios jūros, nusliuogiau į kavinukę pavalgyti ir štai dabar skanauju įkvėpimą rašyti.


Įkvėpimas mėgsta mane netikėtai timptelėti už žarnų, išmesti prieš akis kortą ir tada žvengti. Kodėl? Nes kortos vėl neatspėjau. Štai, puikus pavyzdys. Sėdau rašyti apie Haifą ir staiga pasijutau apimta Jeruzalės.


Kaip vaikas, anksti rytą išvežtas darželin, galvojantis apie lovoj vis dar šiltą savo kaldrytę. Daržely gali būt faina (tenka vėl būt atvirai – tik ne man, ten vaikystėj palikta iš streso vėmiau toliau, negu matau), ale nu ta lovytė... Kad ją kur.


Jeruzalė – mano lovytė. Arba, kitaip, mano Izraelio širdies namai.


Šiandien pakeliui užlipau ant lentelės, skelbiančios, kad einu Jeruzalės gatve. Sustojau prieš ją, išsišiepiau ir su palengvėjimu atsidusau.


Seilės į bliūdą – prašom.

Kur besibastyčiau, pagalvojus apie Jeruzalę gosliai, kiek gniaužiančiai, bet labai šiltai suspaudžia širdį. Išlipus iš autobuso, kas sykį atsikvepiu giliau. Namai.


Jeruzalėj viskas paprasta. Čia man viskas aišku.


  • Čia eik pridengtais pečiais ir ilgesniu sijonu. Jei nesugebi gerbt kultūros – tavo bėdos. Važiuok į Europą.

  • Čia eik kaip išlipai iš lovos. Jei nesugebi jaust pakankamai laisvės – tavo bėdos. Įlipk į lovą, išlipk iš lovos ir tada eik.

  • Čia eik, kai skauda.

  • Čia neik, kai skauda.

  • Čia eik iš naujo.

  • Čia eik sutikti.

  • Čia eik palikti.

  • Čia geriau iš viso neik.

  • Čia tu niekada neįeisi.

  • Čia geriau eik su žydu palydovu.

  • Čia be religingo žydo geriau neik.

  • Čia bus jaukiau su sekuliariu žydu.

  • Čia jokiu būdu neik su jokiu žydu.

  • Čia be europiečio palydovo geriau nesirodyk.

  • Čia tave užknis turistai.

  • Čia tave atknis turistai.

  • Čia pati vis dar būsi turistė.

  • Čia niekada nebus turistų.

  • Čia šiandien juokis tyliai.

  • Čia, jei nešauksi, niekas tavęs negirdės.

  • Čia negalima fotografuoti.

  • Čia galima fotografuoti menamai slapčia.

  • Čia apskritai nesitrauk telefono. Bet tik šiandien.

  • Čia be vietos kalbos bus sudėtinga.

  • Čia bus įdomiau, jei neišsiduosi, kad kalbi viena ar kita girdima kalba.

  • Čia skanu.

  • Čia labai skanu.

  • Čia geriau į maistą tik pažiūrėk, bet po to ir tam praeis noras.

  • Čia jei tylom pamos sekti – eik neklausdama ir tikėkis stebuklo.

  • Čia ignoruok bet kokius kvietimus – bus stebuklas, jei taip paprastai paleis.

Žodžiu, paprasta, kaip du kart du. O kitur išvykus kiek užtrunka susigaudyti.


Bet tai – irgi kelionė.




Lydinčios natos


Truputis vietinės bohemos:



Daugiau nuotraukų iš Haifos – čia.

[1] Mezuza – prie laukujų namų ar viešųjų pastatų durų bei tarpuvartėse tvirtinama pailga arba cilindro formos dėžutė (dažnai puošni) su pergamento ritinėliu viduje. Pergamente specialiu šriftu, kokiu rašoma Toros ritiniuose, užrašytos dvi ištraukos iš Toros. Religingi žydai praeidami pro mezuzą dažnai ją beveik nepastebimai paliečia pirštais, o tada juos pakšteli lūpomis.

100 peržiūrų