• Viktorija Einorė

Nenusiplauna, nenusiplaus

Atnaujinta: 03-06

Kai buvau maža, viešint pas močiutę mamos gentis sykį per savaitę vesdavosi mane į pirtį.


Eidavo visi, vyrai ir moterys atskirai, pamainom.


Pirties nemėgau – man, mažai mergytei, ten buvo per karšta ir per nuobodu. Už tai kai tik užaugau tiek, kad mačiausi iš po stalo ir mano balsas jau buvo girdėt kitam kambary, į pirtį pareiškiau nebeisianti ir nebėjau.


Dabar suprantu, kad ko gero dėl jos, tos pirties, niekad netikėjau mitais apie kūnus. Mačiau juos visus – jaunus ir senus, drovius ir nebe, spindinčius ir pavargusius, asimetriškus, savitai kumptelėjusius ir kryptelėjusius, mačiau visus linkius, dengtus tiek lygia, tiek grublėta oda, mačiau moteris, išnešiojusias ir išmaitinusias ne po vieną kūdikį, mačiau jaunas merginas, tampančias motinomis ir užaugančias jomis.

Nesupratau tik vieno – ko ten į ją taip veržtis, tą pirtį? „Kaip gera išsikaitint ir nusitrint“, sakydavo moterys. „Visas purvas nueina“, urgzdavo tos nuo vanojimosi baltom ir raudonom dėmelėm išmėtytos pirties leopardės, nusirinkinėdamos nuo odos dar garuojančius ąžuolų ir beržų lapus. O tada pildavosi ledinio vandens kibirais.


Tuos tai aš mėgau. Įsilipdavau į vonią ir užsiversdavau tą ledinę ugnį, ir jausdavaus genties dalim.


Bet ką jos ten taip uoliai trindavosi nuo tų savo kūnų, kartais viena kitai net padėdamos, tai nesupratau. Vengiau tos kruopščios „pagalbos“, jautri gležna oda peršėdavo nuo šiurkščių kempinių. Kiek tu, žmogus, gali būt purvinas? Ką ten turi po savo oda, jei esi pasiryžęs ją bene išplakti ir nugremžti, kad tik apsivalytum?


Ir aš buvau teisi. Aš dar neturėjau, ką gremžti, ir suprasti to neprivalėjau.


Bet šiandien supratau.


Šiandien įsisupau į vandenį. Supyliau į vonią rozmarinų nuovirą, visus aliejus ir kvepalus, ir jų vis nebuvo gana. Mirkau valandą, dvi, ir to vis nebuvo gana. Šveičiau odą muilu, gremžiau nagais, ir to vis nebuvo gana.


Šveičiau bežodę ir bežadę gėlą, užvaldžiusią tylą, įsiūtį, baimę, kaltę, sąmyšį, siaubą. Šveičiau už visus suprantančius, ką daro. Šveičiau už nesusipratusius. Gremžiau mūsų visų kaltę prieš mūsų senelius, kurie jau sykį per visa tai perėjo, o mes nesugebėjome užtikrinti, kad jie niekuomet daugiau to nepatirtų. Šveisdama norėjau uždengt jų akis savo kūnu, o ausis – savo širdies plakimu.


Šveičiau rūsy pagimdytus kūdikius, po griuvėsiais likusius kūnus, sūpuodama ir rydama ašaras ploviau ir iš kraupiausio sapno purčiau prievartos sudraskytas moteris, bijodama atsimerkti ir taip palikti jas vienas. Vėsiu vandeniu vilgiau nepaliaujančių kilti į mūšį už savo šaknis ir žemę smilkinius ir akių vokus - kad tik neužmigtų.


Tryniau lauk godžiai ryjančius savo didybės manijos ikrus ir savo pačios kaltę už norą, kad jie jais čia pat paspringtų.


Visi jie buvo kiekvienam mano odos lopinėly, kvėpavo arba nebe.


Troškau, kad gentis iškrėstų visa tai iš mano sielos, blaškydama mano kūną karštais ąžuolo lapais.


Bet žinau, kad neiškrės. Nes niekad netikėjau mitais apie kūnus.


Dešimta karo Ukrainoje diena, du tūkstančiai dvidešimt antrieji metai



234 peržiūros