Tekstas publikuotas portale NARA
Įsivaizduok, kad tavo jausmai, viltys, aistros, norai, tikslai kassyk į juos pažvelgus išsikreipia ir atrodo nebeatpažįstami, it ne tavo. Kartais juos pasiekia daugiau šviesos, o kartais juos stebi visai tamsoje.
Įsivaizduok, kad tau net nebebaisu, tau jau niekaip. Lyg viduje nuolat verktum, bet ašaros būtų svetimos – be pastangos ir be aiškios minties, jos tiesiog sunkiasi lauk per tavo būtį.
Įsivaizduok, kad viskas, ko tetrokšti, yra įlipti į vidury begalinių laukų nutupdytą burbulą, kuriame būtų jauku, minkšta ir švelnu ir kuriame tavęs niekas negalėtų pasiekti. Kuris teturėtų vieną langą, pro kurį galėtum tyloj stebėti tave supantį lauką, kartais atklystančias pasiganyti stirnas. Kur niekas tavęs nerastų, nejudintų, net nežinotų, kad ten esi, o gal nežinotų, kad esi apskritai. Taip lengviau. Gali atsikvėpti.
Įsivaizduok, kad į tokį – ar visai kitokį, bet vis tik burbulą – mintyse lipi kasdien. Valios ir vaizduotės pastangomis nuolat brėži ribą, už kurios tavęs negali pasiekti ne tik „kiti“, bet ir tavo paties mintys. Tas burbulas – vienintelė tavo saugi vieta.
Įsivaizduok būseną, kurioj vis akis į akį sutinki mintį, kad nebūti būtų daug lengviau, nei būti. Susitinkat, žiūrit viena kitai į veidą ir tylit. Žiūrit iš taip nepadoriai arti, kad jauti tos minties alsavimą į tavo lūpas. Ji – tikra, labai tikra.
Įsivaizduok nuolatinę pastangą išlaikyti savo žmogišką lukštą. Keltis ryte, eiti į darbą. Šypsaisi ir juokiesi, nes tai vienintelės akimirkos, kai išorė leidžia primiršti vidų. O gal tai tiesiog būdas nieko į jį neįsileisti. Ir tuo pat metu jauti, kaip tavo pastangos raumenų pluoštai mirksta kraujyje. Tenori namo, kur pagaliau galėsi vėl įlipti į savo burbulą.
Įsivaizduok, kad nusprendęs atsiverti vienam iš artimų išgirsti: „Depresija, tau? Gal juokauji? Kad nepanašu... Tavo gydytoja tikrai žino, ką sako? Gal kokia šarlatanė? Susitvarkyk dienos ritmą, padės.“
Tvarkaisi dienos ritmą.
Vienas. Atmerki akis. Ta tobula ryto akimirka, kai tavo sąmonė užmarši, nekalta ir švari kaip tabula rasa.
Du. Užsimerki. Sekundė, kita ir tave užgriūva realybė.
Trys. Niekur nedingsi, teks atsimerkti ir vėl. Laikas keltis, sako iš pareigos ataidintis balsas. Laikas tempti savo karkasą per visuomenės lūkesčius, taisykles ir normas. Jei ne funkcionuoti, tai bent imituoti.
Keturi. Įkvepi, susirenki savo sielos gabalus ir velkiesi į dar vieną dieną.
Žinok, nepadeda tas ritmas.
Ir nepyk, bet patarimas be pažinimo yra tik skambantis kevalas be sėklos. Svajoju, kaip drauge keliame klausimus ir ieškome atsakymų, prietarus ir nejaukumą pakeitę atvirumu, siekiu pažinti ir eiti pirmyn. Kaip kartais drauge tylomis atsidūstame, jei pasakyti nebeturime ko – kad ir nelengvame, bet vienyje, o ne priešpriešose. Tu, aš. Jie ir jos. Mes visi. Tad gal tiesiog pasikalbėkime apie tai?
Aš sirgau depresija daugiau kaip trejus metus. Pasveikau. Aprašytas burbulas – tikras, kiekviena šiame tekste esanti metafora yra išgyventa, vidiniai ar išoriniai dialogai – taip pat. Bet šįsyk noriu kalbėti ne tiek apie savo patirtį, kiek apie patį depresijos reiškinį. Aš nesu išskirtinė, mūsų tokių daug ir mūsų istorija taip pat yra visuomenės istorijos dalis. Todėl noriu pakviesti mano žodžiuose atrasti save, užuot palydėjus juos kaip sunkią patirtį žmogaus, kurio realybė tavęs neliečia.
***
Toliau tekste:
Ar depresija – liga? O tu – ar ligonis?
Riba tarp liūdesio, pasimetimo ir depresijos
Piktžolės šaknys, paplitimas ir ravėjimo praktika
Atsakomybės medžioklė
Ilgesio akistatos
Gilyn į kontrastų DNR
Ko šaukiamės?
Rašinio tęsinį kviečiu skaityti ČIA.
