Šįmet noriu sau pažadėti nesiekti jokių daugiau-greičiau-aukščiau-puikiau. Plačiau. Prasmingiau. Efektyviau. -iau. Veu.
Šįmet noriu pažadėti sau daryti tiek, kiek. Kiek galiu. Kiek noriu. Kiek tikrai reikia. Kiek leidžia - bet iš tiesų leidžia - jėgos. O ne iki kol jos mojuoja iš už kampo, man išvežant savo būtį ant greitosios savipagalbos ratukų.
Noriu pažadėti atleisti sau už visus tuos kartus, kai man tai nepavyks.
Noriu sau pažadėt į savo jautrumą atsižvelgti oriai, supratingai, pagarbiai ir be kaltės. Nepamirštant įvertinti ir sudėtingų kontekstų - pasaulinių bei asmeninių - per kuriuos jam tenka mane nešti. Noriu išmokti tausoti jį kaip turtą ir nuostabių patirčių bei dovanų kitiems ir sau šaltinį, užuot rūpinusis juo nekantriai, atbulom rankom ir apimta nevilties, it atiduodama neišvengiamą ir nesirinktą duoklę reikliam pasiligojusiam prašalaičiui, su kuriuo manęs niekas nesieja.
Noriu pažadėt sau išsaugot ramybę ir sveikatą. Taip paprastai. Kaip visa ko pamatą. Ir nepasiduot pagundai patikėt ant lašelinių kybančiu pasauliu, klykiančiu, kad to per mažai. Ar per kuklu. Ar per neambicinga.
Rašiau, braukiau, rašiau ir vėl braukiau. Bet iš tiesų noriu pasakyti tik tai. Nes dabar toks laikas. Ir tokie metai. Ir tokia aš.
Noriu sau pažadėt, bet nežadėsiu. Nes pradėsiu jau dabar: suteikdama sau galimybę, o ne išrašydama receptą dar vienai užduočiai.
Jei po oda jaučiat panašų troškimą - žinokit, kad nesat vieni. Ir kad jis legalus.
